Pirmoji suprematistų paroda įvyko Maskvoje 1915 metais. Žymusis Malevičiaus darbas, pavadinimu „Juodasis kvadratas“, buvo pakabintas parodos salės kampe, tarsi šventoji ikona cerkvėje.

Rubrikoje „Menas žaliems“ jau pasakojome apie suprematizmą – geometrinių abstrakcijų meną. Šį judėjimą 1913 – 1915 metais suformavo rusų dailininkas Kazimiras Malevičius (1878 – 1935), kurio darbai buvo geometriniai ir dažniausiai bespalviai.

Panašiai kaip ir menininko tėvynainis Vasilijus Kandinskis, Malevičius buvo įsitikinęs, kad menas – tai savarankiška dvasinė veikla, kuri turi būti atribota nuo bet kokių politinių, utilitarinių ar socialinių tikslų. Malevičius atsisakė įprastų meno apibrėžimų, menu siekė ištirti dvasinę tikrovę ir tikėjo, galįs išreikšti ją geometrinėmis abstrakcijomis.

K. Malevičius, 1925 m.

Malevičius gimė 1878 metais lenkų išeivių šeimoje Ukrainoje. Kurį laiką lankė dailės mokyklą Kijeve, o 1905 m. apsigyveno Maskvoje, kur pradėjo studijuoti tapybą. Pirmieji autoriaus darbai nutapyti neoimpresionistiniu stiliumi. Vėliau dailininko tapybai įtaką darė Gogenas, fovistai bei rusiškasis „sezanizmas“, kūrėjas po truputį atrado individualų rusiško neoprimityvizmo stilių.

1912 metais K. Malevičius iliustravo daugelį futuristinės poezijos knygų. Šio meto menininko darbai priskiriami rusiškajam „kubofuturizmui“, kuriam būdingos iškraipytų kubų formos ir futurizmo dinamika.

1913 metais, kurdamas kostiumus ir dekoracijas operai „Pergalė prieš saulę“, Malevičius suformulavo suprematizmo idėją. Praėjus dvejiems metams, autorius pademonstravo ją atspindinčias drobes, tarp jų – ir garsųjį „Juodą kvadratą“. Visgi pirmoji didžiulė personalinė dailininko paroda surengta tik 1919 metais.

Šiame tekste kviečiame plačiau susipažinti su 5 visame pasaulyje žinomais autoriaus darbais.

5. „Autoportretas“, 1910 m.

Malevičiaus „Autoportretas“, nutapytas apie 1910 m., tapybos ir skulptūros studijų laikais Maskvoje. Nors šiuo laikotarpiu autorius susipažino su jam didžiulį įspūdį palikusiais kubizmo bei futurizmo kūriniais, šiame paveiksle neabejotinai jaučiama fovizmo, jo atstovo Anri Matiso įtaka. „Autoportretas“ nutapytas minėtai srovei būdingomis intensyviomis, kontrastingomis spalvomis.

4. „Peilio šlifuotojas (žvilgesio dėsnis)“, 1912 – 1913 m.

Tai – vienas garsesnių Malevičiaus ikisuprematistinio laikotarpio kūrinių, kuriame kubistiniai elementai ir vaizdo fragmentacija dera su futurizmui būdinga energija. Paveikslas priskirtinas pradžioje minėtam „kubofuturistiniam“ kūrybos laikotarpiui, pasižyminčiam didesniu spalvingumu. Geriau įsižiūrėję, darbe išvysite prie šlifavimo disko palinkusį, peilį gaminantį vyriškį.

3. „Suprematistinė kompozicija: balta ant baltos“, 1918 m.

Šis Malevičiaus paveikslas buvo eksponuotas 1918 metais surengtoje dailininko parodoje. Jos kataloge, kūrinio aprašyme, parodos lankytojai autoriaus kviečiami laisvai pasinerti į baltą bedugnę. Iš tiesų, įprastai griežta, baltame fone plūduriuojančio kvadrato forma čia ne įpareigoja, bet veikiau pasufleruoja begalinę kūrinio erdvę. „Begalybė atsiveria priešais jus“, – teigė Malevičius, kalbėdamas apie savo paveikslą.

2. „Suprematistinė kompozicija“, 1916 m.

„Suprematistinė kompozicija“ dailininko sukurta tais pačiais metais, kai Malevičius parašė suprematistų manifestą. Tai – brangiausias visų laikų rusų paveikslas, 2008 metais Niujorke vykusiame aukcione parduotas už 60 milijonų dolerių. 1927 metais kūrinys eksponuotas Varšuvoje, vėliau – Berlyne. Paskui, kartu su keletu kitų darbų, buvo saugomas Vokietijoje, galop, pateko į Amsterdamą. Tik po daugmaž penkiasdešimties metų paveikslas grąžintas jo paveldėtojams ir parduotas minėtame aukcione.

1. „Juodas kvadratas“, 1915 m.

Be abejonės, vienas garsiausių XX amžiaus paveikslų gimė netikėtai, kai kompozitorius M. Matiušinas tapytojo K. Malevičiaus paprašė sukurti scenovaizdį jo operai, ir davė pradžią abstrakčiajam menui. Kaip teigė Malevičius, šiame darbe nereikia ieškoti paslėptos prasmės, nėra ir teisingo būdo į jį žiūrėti – kiekvienas žiūrovas gali matyti tai, ką nori. „Lig šiol niekas nebandė nupiešti to, kas nevaizduotų jokios realaus gyvenimo dalies. Paveikslas visada buvo tik estetinė daikto pusė, bet niekada nebuvo savęs originalas ir savo pabaiga“, – rašė autorius prieš 1915-ųjų parodą. Po dailininko mirties 1935 metais, kai Sovietų sąjungos mene priverstinai įsivyravo socialinis realizmas, „Juodas kvadratas“ išnyko iš publikos akiračio ir vėl pasirodė tik 1980-aisiais. Tai iki šiol – vienas iš pačių įtakingiausių pastarojo amžiaus dailės šedevrų.