Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras | Nežinomas dail., 1576 m. | „Vilniaus vardai“
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių Steponą Batorą. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Steponas Batoras (István Báthory), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1576–1586). Vengras, gimęs 1533 m. Transilvanijoje (dab. Rumunija). 1571 m. tapo Transilvanijos kunigaikščiu. 1576 m. lenkų bajorų sprendimu užėmė Lenkijos sostą. Lietuviai jo išrinkimo iš pradžių nepripažino, bet, Batorui pažadėjus saugoti Lietuvos teises ir savarankiškumą, po kelių mėnesių nusileido. Vėliau Batoras pasirodė Lietuvai labai palankus. Istorijoje minimas kaip vienas geriausių Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovų.
Batoras atkakliai ir sėkmingai grūmėsi su Maskvos caru Ivanu (Jonu) Žiauriuoju Livonijos kare, 1579 m. atsiėmė iš jo Polocką, 1581 m. apgulė Pskovą, tačiau jo nepajėgė užimti. Karui pasibaigus (1582), beveik visa Livonija atiteko Lietuvos ir Lenkijos valstybei. Maskvos pavojus buvo ilgam laikui pašalintas. Religinėje politikoje Batoras rėmė katalikus, bet pripažino tikėjimo laisvę. Įžengdamas į sostą jis pasakė: Rex sum populorum, non conscientiarum (lot. Esu žmonių, ne sąžinių karalius). Šio principo Batoras griežtai laikėsi, smerkė katalikų išsišokimus prieš protestantus.
Stepono Batoro moneta | „Vilniaus vardai“
Vadovaudamas karo veiksmams Batoras dažnai lankėsi Vilniuje. Miestas jo laikais tebebuvo turtingas ir judrus. Batoras mėgo gyventi ir medžioti Lietuvoje, apsistodavo daugiausia Gardine, ten atnaujino pilį (joje ir mirė, palaidotas Krokuvoje).
Didžiausias Batoro nuopelnas Lietuvai – Vilniaus universiteto įkūrimas. Tiksliau, jis specialiu 1579 m. balandžio 1 d. raštu, patvirtintu 1585 m. vasario 22 d., pakėlė vyskupo Valerijono Protasevičiaus įsteigtą jėzuitų kolegiją į aukštesnį lygį. Rašte sakoma: „… nutarėme pasirūpinti duoti, leisti ir suteikti, kiek nuo mūsų priklauso, šiai Vilniaus mokyklai […], kad Šv. Jėzaus draugijos tėvai imtų dėstyti visus dalykus, [turėdami] akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir padėtį, kokią turi kitos kolegijos mūsų karalystėje.“ Vilniaus kolegijai taip pat paskirta dvarų, miškų, malūnų ir kitokių turtų. Privilegija iškilmingai paskelbta 1579 m. rudenį, Batorui grįžtant iš Polocko ir sustojus Lietuvos sostinėje. Vilniaus universitetas užtikrino Lietuvai europinį kultūros rangą. 1919–1939 m. jis buvo vadinamas Stepono Batoro vardu.
1581 m. Batoras įkūrė Vyriausiajį Lietuvos tribunolą, veikusį ligi valstybės žlugimo (1795). Norėjo įsteigti Vilniuje Lietuvos valstybės banką, bet šis projektas nebuvo įgyvendintas.
Steponas Batoras buvo ambicingas ir energingas valdovas, nors nestiprios sveikatos. Jis turėjo didelių politinių planų – pajungti savo įtakai Maskvą, bendromis lietuvių, lenkų ir rusų jėgomis išvaduoti iš turkų valdžios Vengriją ir išstumti turkų sultoną iš Europos. Šiuos planus vykdyti sutrukdė mirtis.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 56-57)
