Jūratės Katinaitės „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Eglės Daunoras prisiminimai
Po santuokos su Egle Sodaitis. Hjustonas, 1993 m. | Šeimos archyvo nuotr.
„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje – solisto antrosios žmonos Eglės Daunoras prisiminimai. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Eglė Daunoras. Mano žmogus
Pirmą kartą Vaclovą pamačiau su Robertu Bekionu vakarėlyje po jų koncerto Hjustone 1991 metais. Iš pradžių jie stovėjo dviese, lyg nejaukiai jautėsi, tad norėjau prieiti, pašnekinti, padėkoti už puikų koncertą. Tačiau susidrovėjau ir nepriėjau. O susipažinome truputį vėliau pas Birutę ir Rimtautą Vizgirdas – pas juos Vaclovas buvo apsistojęs. Man patiko jo humoras, gebėjimas palaikyti pokalbį. Daug smagių valandėlių praleidome su Birute klausydamos jo šmaikščių pasakojimų.
Aš jau daug metų buvau išsiskyrusi, neseniai iš Niujorko persikrausčiusi į Hjustoną: mano kompanija įsteigė ten naują padalinį. Vaikai buvo užauginti, rūpesčių sumažėję, tad gyvenau įvairų, aktyvų gyvenimą. Kai pradėjome dažniau su Vaclovu matytis pas Vizgirdas, buvo įdomu, malonu bendrauti. Tuo laiku – mažiau nei porą metų – jis gana dažnai lankėsi Amerikoje. Atkreipiau dėmesį, kad viešėdamas pas Vizgirdas, jis padėdavo Birutei buityje. Sykį Rimtautas paprašė manęs pasitikti Vaclovą oro uoste, nes pats buvo užimtas. Pamažu užsimezgė artimesnė draugystė. Vaclovas buvo nuoširdus, dėmesingas. Jis labai atidžiai bendrauja su žmonėmis. Su kuo nors diskutuodamas, jis skiria pašnekovui visą dėmesį, atidžiai klausosi, nesiblaško. Tai žmonėms visada daro įspūdį, kelia pasitikėjimą ir simpatiją.
Mus suartino panašūs pomėgiai, ypač polinkis į dailę. Stebėjausi, kad jis ne tik linkęs į tapybą, bet ir išmano dailės istoriją, turi savo mėgstamus dailininkus, savitai aiškina tai, kas jam daro įspūdį.
Tiesa, man labai patiko šokti, lietuvių susiėjimuose mes visada šokdavome. Jei vakarėlyje nešokama, tai jis niekam tikęs. O kai pirmą kartą šokome su Vaclovu, pastebėjau, kad jis visai nemoka šokti. Negana to, prisipažino, kad net nekenčia šokti!
Žmona Eglė, 1994 m. | Šeimos archyvas.
Per 1993 m. Kalėdas ištekėjau. Į mūsų su Vaclovu vestuves Hjustone iš Vašingtono atskrido mano dvynės dukterys, tuomet studentės, iš Kalifornijos – sūnus. Mano vaikai, tėvai ir sesuo matė Vaclovą pirmą sykį. Mano sūnus iki pažinties su Vaclovu buvo atsargus, seserims net pasakė: „Tegu pabando tas vyriškis būti mamai blogas!“ Tačiau išvydęs Vaclovą ir persimetęs su juo keliais sakiniais, jis nuoširdžiai jį priėmė ir pamilo. Vėliau juokaudamas sakė: „Tegu tik pabando mama jam būti bloga!“
Kai tekėjo mano dukros, Vaclovas dainavo per abiejų vestuves.
Pamažu pastebėjau, kad skirtinga kultūrinė aplinka ir tradicijos, kuriose mudu su Vaclovu brendome, nulėmė skirtingą mūsų kultūrinę orientaciją. Mus jaudino arba juokino skirtingos knygos, filmai, anekdotai. Žodžiu, veikė visai kitokie kultūriniai kodai. Vyresniame amžiuje nėra taip paprasta suderinti skirtingą patirtį. Amerikoje Vaclovui reikėjo prisitaikyti prie kitokios socialinės aplinkos. Lengva nebuvo. Lietuvoje jis buvo garsus artistas, vokalo profesorius, o čia, svetimoje aplinkoje, nemokant kalbos teko pradėti nuo nulio.
Tačiau kaip užsikabinti? Nuo ko pradėti? Vaclovas nerimavo.
Sykį jam paskambino vienas mūsų pažįstamas ir pasakė, kad Hjustono opera skelbia choro artistų konkursą. Tokio lygio dainininkui kaip Vaclovas lyg ir nėra tinkamas pasiūlymas, bet juk reikėjo kažką daryti. Gal tai bus tolesnės karjeros pradžia? Pasitarėme ir nuvažiavome į perklausą.
Vaclovui uždainavus, choro vadovas sukluso, o kai baigė, prašė vis kitų arijų. Po to paklausė, kodėl šitokio lygio dainininkas nori dainuoti chore. Paaiškinau jam, kad Vaclovas Europoje dainavo dideles partijas, o čia jis beveik nežinomas.
Po to Rimtautas suorganizavo susitikimą su Hjustono operos direktoriumi Davidu Gockley’u. Vaclovas padainavo keturias arijas ir Gockley’s man pasakė: „Nuostabus balsas, bet jam reikia agento. Dideli operos teatrai solistus kviečia tik per agentus. Aš neturiu ką pasiūlyti. Ką galiu tuojau pat padaryti, tai parašyti rekomendacinius laiškus kitiems teatrams.“ Šitaip vien per pokalbį telefonu gavome sutartį su Talsos opera.
Tuo pat metu Vaclovas vertėsi dainavimo pamokomis. Vienas pirmųjų jo mokinių buvo tenoras Tomas Lane’as, su juo susipažino chore. Tomas rekomendavo Vacį ir kitiems, taip netrukus susidarė nemažas būrelis mokinių. Buvo kilusi mintis parduoti mano butą ir nusipirkti namą, kad Vaclovas galėtų laisvai užsiimti su mokiniais,– nuogąstavom dėl kaimynų, mat Amerikoje nepriimta, kad kas nors darytų biznį namie, jei nėra atitinkamų sąlygų.
Debiutas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre — Daktaras Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“. Su Kristine Jepson — Flora Winnie Klotz nuotr., 1996 m. | „Metropolitan Opera“ archyvo nuotr.
Sykį grįžau namo iš darbo ir neradau Vaclovo. Išsigandau, kad nebūtų kas blogo nutikę. O jis, pasirodo, supainiojęs laiką nuvažiavo į choro repeticiją! Amerikoje angliškai nekalbančiam žmogui sunku. Daug streso tuo metu patyrėme.
Pagaliau su Tomo pagalba susiradome agentę Mary Ellą Collins ir susiruošėme pas ją į Dalasą. Vaclovas padainavo jai net šešias arijas. Pasirodo, ji jau turėjo parengtą sutartį. „Žinoma, aš jo imsiuosi“,– pasakė. „Tai kodėl prašėte tiek daug dainuoti?“– paklausiau. O ji, pasirodo, tiesiog norėjusi pasimėgauti puikiu balsu. Netrukus ji suorganizavo Vaclovui perklausą Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. Kai ten buvo pasiūlyta sutartis, atsisakėme jau sulygtų sutarčių kituose teatruose Arizonoje, Tusono operoje, ir Oklahomoje, Talsos operoje.
Mary Ella kartais man paskambindavo ir pasidžiaugdavo, kad Vaclovu teatre visi patenkinti – jis malonus, nekonfliktiškas. Tuo metu jis buvo vienintelis „Met“ teatre dainavęs jos klientas.
Samuelis Giuseppe’s Verdi operoje „Kaukių balius“ Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. | Winnie Klotz nuotr., 2005 m., „Metropolitan Opera“ archyvas.
Su „Met“ trupe Vaclovas gastroliavo Japonijoje. Artistus skraidino komfortiškai, norintys galėjo keliauti su savo antrosiomis pusėmis. Deja, aš negalėjau kartu keliauti, nes dar dirbau. Japonijoje tuo metu įvyko nedidelis žemės drebėjimas, tad patyriau nerimo.
Vaclovas kaip trupės narys gaudavo kvietimą į „Met“ sezono atidarymo balių. Šventinėje vakarienėje su operos artistais dalyvauja turtuoliai, įsigiję bilietus į pobūvį už 2 500 dolerių. Aplinkui žinomi valdžios, meno ir pramogų elito žmonės. Prie mūsų staliuko sėdėjo „Met“ mecenatų pora, per sezoną paaukojanti po 100 000 dolerių.
Žmonės „Met“ teatre labai draugiški, didelės žvaigždės mielai bendraudavo su Vaclovu. Kai susitikdavome gatvėje, maloniai pasišnekučiuodavome.
Buvo liūdna, kai Vaclovui teko nutraukti karjerą. Jam jau buvo paruošta sutartis kitam sezonui, bet teko visko atsisakyti dėl ligos. Tuomet „Met“ prašė bent keliauti kartu gastrolių į Japoniją jau antrąsyk. Impresarijai labai vertino Vaclovo sceninę išvaizdą ir laikyseną (stage presence). Net nedideliame epizode pasirodęs jis traukdavo publikos dėmesį. Jis visa savo esybe yra scenos žmogus.
2015 m. spalis
