Giorgio Strehler | Piccolo Teatro di Milano nuotr.

Šįmet pasaulis švenčia vieno garsiausių italų režisieriaus Giorgio Strehlerio (1921 08 14–1997 12 25) gimimo šimtmetį. Piccolo Teatro di Milano kiekvieną mėnesį pateiks staigmenas, skirtas šio garsaus režisieriaus atminimui. Pirmoji – Carlo Goldoni komedijos „Arlekinas, dviejų ponų tarnas“ spektaklių ciklas, vykstantis spalio 12–31 dienomis. Tai – garsiausias Giorgio Strehlerio spektaklis, sukurtas dar 1947 metais. Per daugiau nei pusę amžiaus jis parodytas tris tūkstančius kartų, aplankė penkis žemynus, penkiasdešimt šalių.

Kaip sakė pats režisierius, „Šis nesenstantis Arlekinas turi praeinančio ir atsinaujinančio gyvenimo ženklą. Tikro ir įsivaizduojamo teatro gyslomis kaip žmogaus kūne pulsuoja ir teka kraujas“. Spektaklis atnaujintas vienuolika kartų. Po Strehlerio mirties atnaujinimas patikėtas Ferruccio Soleri, kuris kartu su Stefano de Luca sukūrė spektaklį, kuris keliauja po visą pasaulį ir kurį kiekvieną sezoną galima išvysti Piccolo Teatro di Milano scenoje.

Carlo Goldoni. Giovanni Marco Pitteri raižinys pagal Giovanni Battistos Piazzettos paveikslą.

Italijos teatro istorijoje Carlo Goldoni (1707–1793) yra ryškiausias dramaturgas. Jis sukūrė apie tris šimtus kūrinių, tarp kurių – net pusantro šimto komedijų. (Per metus jis ne tik parašydavo, bet ir pastatydavo šešiolika pjesių.) Jis rašė įvairių žanrų kūrinius, tarp jų ir dvidešimt keturi libretai operoms. Ir jeigu ne improvizacijų meistras Antonio Sakki, kilęs iš garsios aktorių giminės, gal viskas būtų pakrypę kiek kita linkme. Garsus XVIII amžiaus aktorius, savo karjerą pradėjęs Prancūzijoje, tris sezonus vaidinęs ir Rusijoje (Sankt Peterburge) parašė laišką Goldoni, prašydamas sukurti jam komediją, kurios tema – „dviejų ponų tarnas“. Taip susitiko du genijai. Pirmasis 1745 m. variantas, skirtas Sakki, iki mūsų dienų neišliko, bet Goldoni papildytas tekstas buvo suvaidintas 1749 metais, kuriame taip pat vaidino Sakki. Komedija išspausdinta tik po keturių metų (1753).

Tuo metu, kai Europoje dominavo įvairių temų stilizacijos, Goldoni reformavo commedia dell’arte. Jis šios XVI a. atsiradusios „itališkosios komedijos“ kaukes pradėjo versti savarankiškais personažais (Arlekinas, Brigela, Pantalonė, Daktaras, Kapitonas, Kolumbina, Įsimylėjėliai, Pedrolino, Pulčinela ir kiti).

Goldoni ir Strehlerio duetas – taip pat unikalus, gal net mistiškas. Abu studijavo teisę (Goldoni tapo diplomuotu juristu, o Strehleris metė šiuos mokslus), abu karjerą pradėjo kaip aktoriai, abu susiję su Paryžiumi (Goldoni paskutinius trisdešimt vienerius metus ten pragyveno, Strehleris – 1982–1990 vadovavo „Théâtre de l’Europe“ Paryžiuje).

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Goldoni pjesė „Arlekinas, dviejų ponų tarnas“ – sudėtinga, daugialypė, „greita ir energinga“. Veiksmas klostosi taip greitai, kad vos įmanoma sekti siužetą. Jis pagrįstas meilės konfliktu. Spektaklyje yra keletas siužetinių linijų: Beatričės ir Florindo (pagrindinis), taip pat Silvio ir Klarisės. Grynai komiškam pradui atstovauja tarnai Arlekinas ir Smeraldina, kurių santykiai kuria kitą siužetą – intrigą, lygiagrečią pagrindiniam siužetui. Strehleris visas šias aplinkybes pateikė, sukurdamas šviesų, dinamišką spektaklį. Nors scena apšviesta tik keliais prožektoriais, o uždangos vietoje avanscenoje naudojamos žvakės, pagrindinę ir svarbiausią šio iš spektaklio šviesą išspinduliuoja būtent aktoriai. Šviesa – tai aktoriai!

Per septyniasdešimt keturis gyvavimo metus spektaklyje pasikeitė virš šimto aktorių, tačiau paslaptį saugo ir žiūrovus vilioja ne kas kita, kaip unikalūs vaidmenų atlikėjai. Spektaklyje „ketvirtoji siena“ pramušama ne tekstu, ne garsu, o vaidybos – muzikalumo, akrobatikos, virtuozinio kaukės valdymo, mimikos, gesto, judesio, greitakalbystės ir improvizacijos tobulumo – sinergija. Spektaklyje, kurį teko matyti spalio 15 dieną, vaidino unikalus aktorių ansamblis – Enrico Bonavera, Giorgio Bongiovanni, Francesco Maria Cordella, Davide Gasparro, Alessandra Gigli, Sergio Leone, Fabrizio Martorelli, Tommaso Minniti, Stefano Onofri, Annamaria Rossano ir kiti. Visi dirba kaip chore. Režisierius pradžioje pristato temą, vėliau – personažus, o pakeliui ima ryškėti atlikėjai. Ir visa tai ne tik pristatoma, bet išskleidžiama su improvizacijų pagalba. Improvizacija niekada neatsiranda tuščioje vietoje, jai turi būti paruoštas pagrindas.

Kiekvienas aktorius pažįsta save ir rodo stipriąsias, o ne silpnąsias vietas. Iš pažiūros ramūs ir paprasti, aktoriai ima skleistis neįtikėtinais talentais: dainuoja, groja, šoka, vartosi lyg tikri akrobatai, keičia balso tembrus… Du veiksmus juos seki kaip personažus, trečiame jau regi pačius aktorius. Jų „kelionė“ neįmanoma be žiūrovų. Jie nuolat įtraukiami ir tampa svarbia spektaklio dalimi. Nors reakcijos skirtingos, kiekvienam leista atrasti sau artimus dalykus, nes kūrinys žaižaruoja begaline išmintimi.

Spektaklis „Arlekinas, dviejų ponų tarnas“ | Luigi Ciminaghi nuotr. / Piccolo Teatro di Milano

Spektaklis „Arlekinas, dviejų ponų tarnas“ | Luigi Ciminaghi nuotr. / Piccolo Teatro di Milano

Goldoni – itin „aktorinis“ autorius. Jeigu aktoriai kaip vieningas choras, tai tas choras skamba kaip krištolas. Jie negali susiglausti pečiais, kiekvienas išlaiko savo nepriklausomybę. Aktoriams svarbus Goldoni atvirumas jiems. Būdami greta vienas kito, jie išlaiko individulius personažų bruožus. Jie tiki Goldoni posakiu: „Nesiliesk prie manęs“. Spektaklyje nenaudojami jokie metodai, čia svarbi vaidybos technikos analizė. Vien dėl to jį norisi žiūrėti ne kartą. Spektaklis demonstruoja teatro galią, nes jame įmanoma viskas. Antropologija lemia, kad žmogui norisi vaidinti, ir tai vaidybos esmė. „Arlekine…“ visos pozos itin preciziškos, ir jos atliekamos taip tiksliai, lyg būtų jų pačių sugalvotos. Spektaklyje konfliktinės scenos nekuriamos, o tiesiog suvaidinamos. Čia viskas veriasi per kūrybą, per aktorių vaizduotę. Spektaklyje atsiranda ir teatrinis groteskas, ir fantastika. Todėl jis tampa antibuitišku, antirealistišku. Jis sluoksniuojasi, o tie sluoksniai vienas kitą ardo ir žiūrovų akyse formuojasi kažkas naujo. Spektaklis įgauna iliuziškumo, lyg romantiškos ironijos.

Spektaklis „Arlekinas, dviejų ponų tarnas“ | Luigi Ciminaghi nuotr. / Piccolo Teatro di Milano

Teatro magas Enrico Bonavera, kuriam teko Arlekino vaidmuo, bene ryškiausias pavyzdys, kodėl Strehlerio spektaklis iki šiandien neturi „išvaidinto“, „išsisėmusio“ spektaklio žymių. Jo Arlekinas „tarnauja“ visiems. Bonavera, lyg genialusis Sakki, suteikia savo personažui Arlekino (Arlecchino) vardą. Spektaklyje jis ne vaidina, o pasineria į gyvenimo džiaugsmą. Bonavera tarytum atsitraukia nuo teksto ir sukuria dar vieną savarankiškai egzistuojantį spektaklio tekstą. Tai įmanoma tik režisieriui kontroliuojant. Bonaverą teko atsitiktinai pamatyti ir po spektaklio: aktorius linksmai žygiavo Via Rovello gatve, kurioje įsikūręs Piccolo teatras, ir atrodė, kad jis tęsia spektaklį: jo veido mimika reagavo į kiekvieną praeivį, jis švelniai šypsojosi, ėjo lyg pasišokčiodamas, nežymiai stabteldamas džiaugėsi jį supančia aplinka. Bonavera atrodė naivus ir nuoširdus, tarytum toliau tęsdamas Goldoni kūrinio džiaugsmą, per Strehlerį atkeliavusį iki mūsų.

Goldoni teatre visi vaidmenys lengvai taptų vienodais, jeigu nebūtų pasinaudojama asmenine išmone, autentiškais vaidybos būdais. Tik tuomet vaidmuo gali tapti unikaliu. Kaip vaidmuo kuriamas, kaip skleidžiasi visos jo gudrybės – visa tai mums leista pamatyti per aktorius. Gyvenimiški, įtikinantys spektaklio personažai – XVI amžiaus komediantai, ir tuo pačiu – sudėtingi savo „atsiribojimu“, kurį Strehleris „skolinosi“ iš vyresnio savo amžininko Bertoldo Brechto (1898–1956). Piccolo teatro spektaklyje šios, rodos, sunkiai suderinamos vaidybos manieros puikiai papildė viena kitą.

XX a. kelis dešimtmečius Arlekino kaukė slėpė Ferruccio Soleri veidą. Dabar šį vaidmenį atliekantis Enrico Bonavera, savo patirtį apibūdina taip: „Visur, kur buvau, kartu su visa trupe patyriau džiaugsmą išeiti į sceną po paskutinio šokio, kartu girdėti plojimus, būti nuostabios bendruomenės, kurią vienija ta pati nuostabi svajonė, dalimi“.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Strehleris, sukaupęs visą itališko teatro istorinę patirtį, pajautęs slūgstančio fašizmo atmosferą, sukūrė nemirtingą spektaklį. Tai – šiuolaikinio gyvenimo variacija. Kad būtų sukurta tokia didžiulė spektaklio įtaiga, menininkas turėjo atrasti savyje tai, kas glūdi kitoje kultūros ir istorijos pusėje. Strehleriui pavyko atrasti, atrodytų, seniai išdžiūvusį šaltinį ir, pasitelkus savo itališkus genus, per aktorius atskleisti prigimtinius itališkus gabumus – sugebėjimą atsiduoti betarpiškiems improvizacijos ritmams, mimikai, gestui, meninei hiperbolei.

Nors veiksmas vyksta uždaroje teatro erdvėje, ji dar akivaizdžiau apibrėžiama: scenoje – nedidelė pakyla, primenanti Venecijos kiemus, aikšteles, kuriose kadaise ir buvo vaidinamos Goldoni komedijos. Tapytos dekoracijos, kintančios galinės uždangos, kurias atitraukia ar vėl užtraukia aktoriai – jas scenografas Ezio Frigerio sukūrė iliustruodamas Goldoni laikus. (Beje, Frigerio – dailininkas, taip pat sukūręs garsiojo šokėjo Rudolfo Nurejevo antkapį, lyg apklotą rytietiško kilimo pavidalo mozaikos. Scenovaizdyje – miesto architektūros detalės, jo koloritas taip pat primena senąsias tapybos drobes. Ir tuo pačiu tai labai jauki, neperkrauta vaidybos aikštelė, kurioje aktoriams leista būti dievais. Nors tokioje tapytų dekoracijų erdvėje jiems tenka vaidinti vienam greta kito, tačiau tai veiksmą dar labiau suintensyvina. Muzikuojantys aktoriai veikia jau už aikštelės-pakylos ribų, abiejose scenos pusėse, o pagrindinis veiksmas vystosi scenos centre. O glaustumo pojūtis suformuoja nepaprastai jaukią, gryną, teatrą kuriančią atmosferą.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Spektaklio vaizdą prižiūri Leila Fteita, matyt, neleidžianti kisti jo prasmėms. Juk dažnai spektakliai miršta ne dėl savo vidinio nusidėvėjimo, o dėl vizualinio jų nualinimo. O spektaklis „Arlekinas, dviejų ponų tarnas“ prižiūrimas profesionaliai. Veikėjų kostiumai – beveik tikslios commedia dell’arte įvaizdžių kopijos. Francos Squarciapino kostiumai pasiūti iš natūralių audinių, jie tiksliai pritaikyti sudėtingai aktorių vaidybai. Nors kiekvienas kostiumas išsiskiria savo detalių gausa, tačiau jų visuma – vieninga. Visas dėmesys sutelktas į margai lopiniuotą Arlekino drabužį. Labai svarbios Donato Sartori sukurtos kaukės. Kadangi aktoriai nepaprasto judrumo, žvitrumo, greitos reakcijos, spektaklyje viskas labai svarbu. Kada ir kaip dėvima kaukė – tema, verta atskiros studijos, bet šiame spektaklyje kaukės neužgožia aktoriaus mimikos, nors kai kuriais atvejais matosi tik dalis veido. Claudio De Pace apšvietimas, kuriame dominuoja šilti pustoniai ar natūrali žvakių šviesa, Fiorenzo Carpi muzika, Marise Flach mimikos judesiai, – visi šie komponentai kuria meile ir šiluma spinduliuojantį spektaklį. Salėje nuolat vilnija juokas, gyva reakcija į tekstą, mimiką, gestus. Personažai nebijo ir pasimušti vienas su kitu, ir nustebinti vienas kitą, nors spektaklis vaidintas jau šimtus kartų. Čia nekvepia pykčiu ar pavydu. Čia karaliauja scenos poezija. Tai teatras žmonėms!

Daivos Šabasevičienės nuotr.

Gyvenimu žaižaruojantis „Arlekinas…“ lankomas ir akademinio jaunimo, ir vyresnio amžiaus žmonių. Italai, kuriuos sunku įsivaizduoti be dialogų, be kavos, be aktyvaus bendravimo, šiame spektaklyje jaučiasi itin gerai, nes jame atsispindi sodrus jų pasaulis. Čia veiksmas verda taip aktyviai, kad neišvengiamai atsiranda tiek aktoriams, tiek žiūrovams nauji dalykai.

Šis „Arlekinas“ – neeilinis įvykis tarptautinio teatro istorijoje. Tai atskiros Strehlerio ir talentingų aktorių istorijos, lydinčios ne tik besikeičiančius atlikėjus, bet ir žiūrovus. Carlo Goldoni ir Giorgio Strehleris šiuolaikiniame Piccolo teatre – unikalus, gyvybe spinduliuojantis kūrinys. Regint šį spektaklį ir juo besimėgaujančius žiūrovus, supranti, kodėl būtent italai taip aukštai vertina šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Jie geba atskirti talentingus teatro kūrinius, patirti džiaugsmą, kurį skleidžia kūrėjas, sugebėjęs teatrą paversti užburiančiu magijos ratu.