Lora Marija Kmieliauskaitė | Artūro Morozovo nuotr.
Smuikininkė Lora Marija Kmieliauskaitė, savuoju instrumentu atliekanti klasikinę ir šiuolaikinę muziką, dalijasi muzikinėmis patirtimis, muzikos meno pajauta ir suvokimu, dovanojamo gyvenimo garsų pripildytoje erdvėje, veikiančioje, keičiančioje buitį ir būtį, patį tave.
– Lora Marija, kokie ankstyviausi vaikystės prisiminimai paliko Jums giliausią pėdsaką?
– Mano vaikystė buvo labai graži. Iš visos puokštės prisiminimų negalėčiau išskirti vieno patyrimo, jų visuma mane ir formavo, lėmė, kodėl esu, kas esu.
Mane stipriai veikė, gilų pėdsaką paliko gyvenimas kaime, tamprus ryšys su gamta. Tas ankstyvas augalijos pasaulio, pievų, miškų patyrimas, šienaujant, renkant uogas, – kas buvo tiesiog graži kasdienybė.
Galbūt todėl dabar, gyvenant mieste, turėdama laisvą minutę, skubu į mišką. Kita vertus, turbūt tai yra tiesiog žmogiškai natūralu.
– Kaip pasirinkote muziką ir savąjį instrumentą?
Lora Marija Kmieliauskaitė. Koncerto akimirka | Tomo Tereko nuotr.
– Aš nieko nesirinkau (juokiasi). Šeimoje buvo priimta, jog turi groti kokiu instrumentu. Vaikystėje smuiko girdėjau labai daug. Tėvai vesdavosi į Raimundo Katiliaus, Vilhelmo Čepinskio koncertus, tuo metu jie buvo didžiausi. Labai natūraliai susiklostė smuiko atsiradimas mano gyvenime. Kaip ankstyvame amžiuje atsidūrė rankose, taip ir tapo gyvenimo dalimi. Jeigu ne šis, būtų buvęs kitas instrumentas. Kartais muzika labiau priartėdavo, kartais kiek nutoldavo, bet štai – išliko.
– Pasidalinkite mokymosi griežti smuiku patirtimis. Kas Jūsų mokytojai iš didžiosios raidės, sugebėję atrakinti, įkvėpti, vesti?
– Išties nebuvo lengva. Mokytojų turėjau tikrai ne vieną – daug. Kiekvienas jų savitai (at)rakino mane. Tiek su begaline meile man mažai dėlioję pirštukus, tiek vėliau, jau studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – LMTA), kalbėjo su manimi apie stilių, istoriją, pasaulio meną: dailę, kiną, fotografiją – viską, kas iš tiesų atsispindi muzikoje, nes ji nėra tik gražios beprasmės garsų struktūros, kiekviena jų turi reikšmę. Todėl man mokytojas nėra tas, kuris išmoko tiktai technikos ir teisingo muzikos frazavimo. Mokydamasis, tu dienų dienas praleidi vienas su savimi praktikuodamasis. Tačiau ypatingai svarbios pamokos, kuriose dalijamasi žiniomis, kalbamasi ir diskutuojama, taip veriamas platusis meno horizontas, plečiamas bendrasis pasaulio pažinimas.
Man svarbiausi dėstytojai, atskleidę ir meno pasaulį, ir smuiko technikos subtilybes: profesoriai Jurgis Dvarionas ir šviesaus atminimo Julius Andrejevas. Būtent jis atvėrė kelią į kamerinę muziką, perteikė jos grožį, jo dėka palinkau į muzikavimą ansamblyje.
Iš tiesų visi Lietuvos muzikos grandai mane glostė, čiūčiavo, augino mokė, esu jiems dėkinga už jų laiką, nes muzika reikalauja labai daug individualių pamokų: mes didžiąją laiko dalį sėdime vienas prieš vieną ir grojam, kalbam. Todėl visa įtaka yra tiesioginė, ji – didžiulė. Su savo mokytoju praleidi didžiąją gyvenimo dalį.
Austrijoje sutikau savo dėstytoją Barbarą Lüneburg – įkvėpėją šiuolaikinės muzikos baruose. Ji, būdama multiinstrumentaliste, kūrėja, tyrėja, man atidarė tarpdiscipliniškumo langus.
Lora Marija Kmieliauskaitė. Koncerto akimirka | Tomo Tereko nuotr.
Spektaklio „This Order Goes Wrong“ akimirka | Dainiaus Putino nuotr.
– Smuikas – ko reikalauja, ko neatleidžia, kam įpareigoja, kuo apdovanoja?
– Kaip sudėtinga apibūdinti instrumentą, su kuriuo visą gyvenimą esi… Manau, jog visi instrumentai vienaip ar kitaip reikalauja tų pačių dalykų, o pirmiausiai – meilės muzikai. Turi negalėti gyventi be jos. Pats instrumentas tai jau ne taip ir svarbu. Žinoma, turi turėti kantrybės, nes jos reikia tikrai labai daug. Muzikantas, kaip ir sportininkas, visada turi būti geros formos. Savo instrumento negali padėti mėnesiui–dviem, o jei padeda, tai iš karto matosi. Šis darbas reikalauja atsidavimo, jautrumo, kantrybės, dėmesio.
– Lora Marija, atliekate daug šiuolaikinės muzikos, turite daug patirties, gal galite įvertinti, kaip ji gyvuoja ir gyvena Lietuvoje?
– Mes visai gražiai gyvename ir suderame – ir klasikinė muzika, ir šiuolaikinė muzika. Ji tikrai Lietuvoje turi savo vietą. Yra gausybė kompozitorių, garso artistų; taip pat scenų pasireikšti muzikos įvairovei. Vyksta įvairūs šiuolaikinės muzikos festivaliai, jų – apstu. Net mažiausi miesteliai stengiasi rengti festivalius ar bent vietos bendruomenei pristatyti atlikėjus, ansamblius. Kiekvienais metais atsiranda koks naujas šiuolaikinės muzikos kolektyvas. Ne visi išgyvena – kažkas turi ir neišsilaikyti; svarbu, kad tas laukas nuolat vystosi. Šiuolaikinė muzika iš tiesų yra be galo gražus ir itin įvairus pasaulis, kuriame dera ir visiškai eksperimentinė muzika, ir interdiscipliniškumas, ir šiuolaikinis garso menas, ir akademinė klasikinė kūryba. Viskas yra gerai. Tikrai turime kuo pasidžiaugti.
Lora Marija Kmieliauskaitė | Dainiaus Putino nuotr.
– Kas Jums pačiai įdomiausia šiuolaikinėje muzikoje, kas jaudina, įkvepia?
– Kaip minėjau, šiuolaikinė muzika yra labai plati. Tai be galo gražus laukas, kuriame gali laisvai bėgioti išsipynęs kasas, ir niekas tavęs nevaržo. Tikriausiai tai mane labiausiai žavi ir vilioja – laisvė. Čia labai daug skirtingų priėjimų prie garso meno, gausu raiškos priemonių, aktyviai bendradarbiauja įvairių meno sričių kūrėjai.
Privalu kelti klausimus, kodėl muzika, kurią šiandien repetuoji, būtent tau svarbi? Kokius užraktus koncertas turi savyje, kodėl tai aktualu šiandien? Turi pasukti galvą. Tai nėra vien romantinis garsas, suvirpinantis sielos ląsteles, kiaurai persmelkiantis, kartais jis žadina labai daug minčių, kurios yra nepatogios, kurias turi konceptualiai priimti, žinoti, kodėl muzika taip užkoduota. Pateikimas-atlikimas yra iššūkis. Publikai gali būti neaišku, nepatogu. Todėl kas kartą turi galvoti, kaip pateikti jos netradicinį skambesį. Niekada nežinai, koks bus procesas ir rezultatas. Net būsimoje repeticijoje nežinai, kokias naujas išraiškos priemones ir kokius naujus praktikavimo būdus reikės mokytis. Galbūt reikės išmokti naudoti naujus instrumentus ar tam tikrus jų elementus, o gal pasitelkti savo gebėjimus: kalbėjimą, dainavimą, judesį… Gali atrodyti, jog šiuolaikinė muzika fragmentiška, chaotiška, bet šis muzikos pasaulio fenomenas – šiandienė raiškos įvairovė, mane ir žavi.
– Koks Jūsų santykis su muzikos klasika?
– Labai myliu klasiką. Tiesą sakant, mano namuose dažniau skamba klasika, nei šiuolaikinė muzika. Pastaruoju metu, kai tik turiu laiko – Gustavo Mahlerio simfonijos. Taip pat – Ludwigas van Beethovenas, Igoris Stravinskis, Giacomo Puccini, Francis Poulencas. Galiu ilgai vardyti. Taip, kartais būna tylos mėnesiai, ir niekas neskamba; bet man klausyti klasikinės muzikos yra tas pat, kas vartyti puikų fotografijos albumą ar žiūrėti klasikinius filmus, kurie nepasensta. Tai tiesiog aukso fondas, meno istorija, kuri negali nejaudinti, ji gali atitolti kažkuriuo metu, gali vieni autoriai būti artimesni, bet jie visi yra grandai. Tik jų dėka muzika evoliucionavo iki šiandienio skambesio skirtinguose žanruose ir stiliuose viso pasaulio kraštuose. Visa muzika yra verta laiko, verta dėmesio, verta būti.
– Lora Marija, išskiriate meno pasaulio pažinimo ir suvokimo reikmę, būtinybę, tad pasidalinkite savais įkvėpimo šaltiniais.
– Esu kino filmų gerbėja. Jeigu reikėtų išrinkti vieną vienintelį, pakelčiau rankas ir sakyčiau, kad neįmanoma. (Juokiasi). Dievinu visą kino klasiką, apskritai mėgstu filmus – ir šiuolaikinius. Seku šiandienę kūrybą, dalyvauju, kiek spėju, festivaliuose, kad pamatyčiau, kaip žmonės šiandien reiškiasi vaizdu ir muzika. Niekada neapsiriksiu pažiūrėjusi Deniso Crossano, Ingmaro Bergmano, Roberto Bressono, Stanley‘aus Kubricko, Andrejaus Tarkovskio, Luiso Buñuelio, Luchino Viskonti‘o, Piero Pasolini‘o, Michelangelo Antonioni, Vernerio Hercogo, Wimo Wenderso, Kim Ki-duko filmus. Kiekvienas filmas kitaip kalba. Vienur – vizuali poezija; kitur – proza prie pat odos. Pasolini, Antonioni, François Truffaut „Keturi šimtai smūgių“…
Lora Marija Kmieliauskaitė | Artūro Morozovo nuotr.
Kalbant apie meną, būtent filmai sudaro labai didelę dalį mano gyvenimo džiaugsmo (juokiasi). Sakyčiau, tai net ne įkvėpimas, o tiesiog džiaugsmas patirti, kad esi gyvas. Kino filmai leidžia tai jausti. Matai, kaip istorija teka iš rankų į rankas.
Taip pat fotografija. Turiu labai daug lietuvių fotografų albumų. Visi lietuvių autoriai, pradedant Antanu Sutkumi, baigiant Romualdu Požerskiu, – visi jie man yra įdomūs. Tai kaip istorija, negali sakyti, kad nepatinka (juokiasi), tiesiog vieną dieną surezonuos viena, kitą dieną – kita. Dabar skaitau kritikės, menotyrininkės Agnės Narušytės „Nuobodulio estetiką“ – nuostabiai parašyta.
Iš užsienio fotografų itin įdomi menininkė Sally Mann. Jos šeimos, vaikų fotografijos labai šiltos. Apskritai, ši moteris kaip asmenybė yra stipri. Taip pat John Nichols, Elliott Erwitt, Alison Rossiter… Tai tik vienetai.
Instagramų, šitame gražių nuotraukų laike, svarbu pažinti menininkų fotografijas, kuriose tiek gylio, kurios nėra nulaižytai gražios. Kasdieniniame gyvenime trūksta tos gilios vizualios poezijos – be galo jos ilgiuosi. Knygos. Turbūt tas galingas ir neišsenkantis, ir amžinas, kurį, matyt, skaitysiu visą gyvenimą, yra Marcelis Proustas, jo septynių dalių romaną „Prarasto laiko beieškant“. Tai kūrinys, kurį noriu visada turėti šalia. Viskas taip žmogiška, tolima ir artima kartu. Kaip ir Fiodoras Dostojevskis sukrečia savo „Broliais Karamazovais“. Bet Proustas, jo kūrinio mastas… Stebina pats žmogaus sugebėjimas rašyti – kaip taip įmanoma? Koks turi būti žmogus, kad taip galėtum rašyti? Stovi jo kalnas, ir negali suprasti – kažkas antgamtiško. Šiuo metu skaitau Fernando Pessoa „Nerimo knygą“. Skaitau prisėdom, fragmentiškai. Nuostabi knyga. Irgi kitaip, iš dvasinio blaškymosi parašyta. Labai gražiai autorius valdo žodį. Atrodo, jeigu galėčiau rašyti, tai rašyčiau būtent taip.
– Koncertai reikalauja, jie įpareigoja dirbti kasdienėse repeticijose, tad kas Jums yra repeticija?
Repeticija yra tai, kas esi tą dieną, ir dalis to, kaip skambės finalinis rezultatas. Koncertas yra kaip didžiulė mozaika, kuriama iš nuotaikų, pastebėjimų, kūrinių analizių, atradimų, to, ką iškristalizuoji. Svarbiausias dalykas yra pokalbis, kolegų bendrystė. Būtent tai kuriama repeticijose, įsiklausant, empatiškai persiimant kitu, bandant ne pačiam pasakyti, bet girdėti visus aplink, susiderinti ir kalbėti drauge viena kalba. Repeticijos skirtos sukurti dėlionei, kad visi kolektyvo, ansamblio nariai pasijustų iš tiesų esantys kartu; ne tik atliktų natas, bet kalbėtųsi, interpretuotų, derindami bendrąjį kūrinio skambesį. Repeticijos yra laikas, kai sudedi visą savo širdį ir protą, kad kūrinys, kurį atlieki, turtėtų.
– Muzikos kalba nusakykite juoką, džiaugsmą, ašaras, verksmą, liūdesį, ilgesį, kančią, laimės akimirką ir, žinoma, meilę…
Muzika yra tokia plati, kad ji rezonuoja su tomis tavo dvasios stygomis, kurios tuo metu yra paliestos, kurios laukia būti virpinamos. Vieną dieną, klausydama Arvo Pärt „Spiegel im Spiegel“, girdžiu liūdesį, sumišusį su šiluma, o kitą dieną man tai yra ramybės oazė ir ambicijos, įkvėpimas judėti tolyn.
Gal atrodo, kad pagrosi mažorinį akordą ir visi juoksis, arba pagrosi staccato – kokią vaikišką, linksmą melodiją, ir visiems bus linksma. Nėra taip paprasta. Iš tiesų viskas prasideda mumyse – ne atlikėjuose, bet klausytojuose. Eidami į koncertą, mes ir norime kažkuria prasme būti sujaudinti, suvirpinti, pažadinti ar savitai nustebinti, kartais – išgąsdinti. Atsiveria ausys, ir lauki, ką išgirsi, tačiau tai priklauso ne tik nuo to, ką atlikėjas gros, bet ir nuo tavo vidinės būsenos. Viskas susideda iš mažyčių detalių. Vienoje muzikinėje frazėje telpa visos nuotaikos, visi jų atspalviai, nepriklausomai nuo natų aukščio ar mūsų struktūravimo, nepriklausomai netgi nuo tempo, ritmo. Džiaugsmingiausioje muzikoje gali jausti begalinį liūdesį, o ne norą šokti. Gal tai ir yra muzikos galia, kad jos neįmanoma apibūdinti ir sutalpinti į konkrečius rėmus.
Lora Marija Kmieliauskaitė. Koncerto akimirka | Tautvydo Stuko nuotr.
– Jūsų patyrimu ir manymu, kiek muzika keičia gyvenimą, kiek gyvenimas keičia muziką?
– Sunku pasakyti. Kadangi mano tokia specialybė, tai man sudėtinga pasižiūrėti iš tos perspektyvos, kas būtų, jeigu muzikos nebebūtų? Mano gyvenimą muzika visą laiką veikia: repeticijos, kūriniai, programos – viskas. Aš muzikai neturiu įtakos – tik priešingai, ji mane valdo. (Juokiasi). Galiu tik rinktis, kada ji mane veiks. Bet kartais neturiu net ir šios laisvės ir tuo džiaugiuosi.
– Jūsų manymu, kaip auginti ir ugdyti jauniausiąją ir jaunąją kartas – vaikus, tą šiandienos ir ateities klausytojų auditoriją?
– Muzikos grožis yra bendrystė. Muzika vadinama visam pasauliui suprantama kalba, ji neturi ribų, atskirties, visų kraštų žmones ji vienija. Nieko naujo nepasakysiu. Vaikams reikia kuo daugiau leisti kolektyviai muzikuoti; kuo daugiau pasidžiaugti tuo, kas iš jų balsų, rankų ir instrumentų sklinda, sužadinant ir stiprinant laisvės jausmą, girdint, kuriant ir dalinantis skirtingais garsais, tembrais. Tai turi labai stiprų poveikį.
Nemanau, kad to trūksta. To gausu. Muzikos mokyklose tuo pagrįsta vaikų edukacija. Tačiau taip pat manau, jog, ypač mažiausiems, svarbu – ne muzika kaip tobula harmonija, begalė taisyklių, o būtent jos pagrindas – dalinimosi džiaugsmas. Viskas bendrystėje.
