Bakchas – senovės romėnų vaisingumo, vyno ir linksmybių dievas, vynuogininkystės globėjas. Jo graikiškasis atitikmuo – dievas Dionisas. Velaskeso paveikslą „Bakcho triumfas“ galima skirti į dvi puses. Kairė dvelkia ramybė, tuo metu dešinėje matomi lėbauti nusiteikę girtuokliai. Atkreipkite dėmesį, kad pats Bakchas tapytojo išskirtas iš visos jį supančios publikos, jo figūra tarsi švyti.
Kaip ir „Bakcho triumfas“, paveikslas „Apolonas pas Vulkaną kalvėje“ taip pat įkvėptas mitologinės temos. Šiame siužete dievas Apolonas aplanko ginklus kalantį Vulkaną ir praneša apie pastarojo žmonos išdavystę su karo dievu Marsu. Nuostaba, kurią ši žinia sukelia, meistriškai atspindėta aplinkinių veiduose.
Tai – vienas žymiausių Velaskeso ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūrinių, kuriame vaizduojamas kasdienis žmonių gyvenimas. Didžiulį įspūdį paveiksle daro dailininko panaudoti kontrastai ir apšvietimas, o, rodos, visai paprastas senyvos moters atliekamas veiksmas čia įgauna savotiško taurumo, atspindi patirtį ir įgūdžius.
Tai – bene garsiausias Velaskeso kūrinys religine tema. Paveiksle pavaizduotas nukryžiuotas Jėzus Kristus iškart po savo mirties. Šis tapytojo darbas priskiriamas viduriniajam dailininko kūrybos laikotarpiui ir žymi autoriaus kūrybinį lūžį.
Paveiksle pavaizduota mergaitė – Ispanijos karaliaus Filipo IV ir Austrijos karalienės Marianos dukra Margarita Teresė, vėliau tapusi Šventosios Romos imperatoriene ir mirusi, nesulauksi nė dvidešimt dvejų metų amžiaus. „Margarita Teresė su mėlyna suknia“ – žinomiausias Velaskeso karališkosios šeimos palikuonių portretas.
Daugelis kritikų ir meno tyrinėtojų sutinka, kad Velaskeso „Verpėjose“ vaizduojamas dar vienas mitologinis siužetas. Graikų–romėnų mitologijoje Arachnė buvo labai talentinga audėja, mirtinga moteris, besigyrusi esanti geresnė net už deivę Atėnę. Pastaroji, apsimetusi sene, pasirodė Arachnei ir liepė gailėtis jai savo poelgio, tačiau, užuot tai padariusi, ši metė iššūkį deivei. Už pagyrūniškumą Atėnė pavertė Arachnę pirmuoju voru. „Verpėjos“ – vienas sudėtingiausių Velaskeso kūrinių, kurį dailininkas nutapė vėlyvaisiais savo gyvenimo metais, savo meninės brandos epogėjuje.
„Bredos atidavimas“ – vienintelis išlikęs Velaskeso tapybos kūrinys istorine tema. Mūšių nuniokotame fone dailininkas pasirenka vaizduoti žmogišką ryšį pabrėžiantį veiksmą – apsikeitimą raktais, praėjus trims dienoms nuo olandų miesto Bredos karių pasidavimo. Šis Velaskeso darbas ypač populiarus Ispanijoje.
„Venera su veidrodžiu“ – vienintelis išlikęs menininko kūrinys, kuriame nutapytas nuogas kūnas. Paveiksle – romėnų meilės, grožio vaisingumo deivė ir jos sūnus Kupidonas, laikantis motinai veidrodį. Gundančiai išlenktas Veneros kūnas, šilti spalviniai tonai, atitinkamai pasirinkta distancija, tarsi kviečianti žiūrovą prisiliesti prie gulinčios grožio deivės – visa tai kuria stiprų erotiškumo jausmą. Paveikslas „Venera su veidrodžiu“ dar labiau išgarsėjo po to, kai 1914 metais buvo suniokotas kanadiečių feministės. Vėliau kūrinys restauruotas.
Vizito į Italiją metu Velaskesui buvo pasiūlyta nutapyti popiežiaus portretą ir taip įrodyti savo meistriškumą. To rezultatas – vienas garsiausių dailininko šedevrų. Kai kurių baimintasi, kad žiauroka ir kiek negailestinga grimasa papiktins popiežių, tačiau kūrinyje sau pačiam jis pasirodė pavaizduotas be galo teisingai.
„Freilinos“, be jokios abejonės, yra žymiausias Velaskeso nutapytas kūrinys ir apskritai vienas žinomiausių kada nors sukurtų dailės šedevrų. Jo centre – penkerių metų Margarita Teresė, aplink ją – patarnaujantys ir kiti rūmų asmenys, o taip pat ir pats Velaskesas (kairėje paveikslo pusėje tapantis karališkosios šeimos portretą). Kūrinyje meistriškai sustabdyta akimirka panaši į fotografiją, kurioje ryškus atliekamų veiksmų momentiškumas. Tai taip pat vienas labiausiai analizuojamų Vakarų meno istorijos darbų.