Teatrologė Daiva Šabasevičienė | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dr. Daiva Šabasevičienė – Lietuvos nacionalinio dramos teatro literatūros skyriaus vedėja, nuo 2018 m. – teatrologė. Šiame teatre ji dirba nuo 1993 m., kai teatras dar turėjo akademinio teatro statusą (1998 m. jam suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro vardas). 1995–2000 ir 2007–2009 m. ji taip pat vadovavo Vilniaus mažojo teatro Literatūros skyriui. Jos ilgametė, gausi ir vaisinga patirtis leidžia reflektuoti ir vertinti literatūros būtį šiandienos teatre.

– Gerbiama Daiva, Jūsų suvokimu, koks yra, turėtų būti požiūris į literatūrą, santykis su dramos kūriniu teatre?

– Dramos teatre tekstas visais atvejais išlieka pagrindiniu atramos tašku. Net jeigu teksto galiausiai nebelieka, nuo jo viskas prasideda. Kūrybinio proceso metu tekstas gali asimiliuotis, virsti kitomis išraiškos priemonėmis. Todėl šiandien vis dažniau kalbame apie spektaklio dramaturgiją, o ne apie dramaturgiją kaip literatūrą. Bet geri dramaturgai visada buvo vertinami, jiems nebaisios įvairios „dekonstrukcijos“. Daugelis režisierių palūžta „dekonstruodami“ vien dėl to, kad nepastato nė pusės originalaus kūrinio. Tai būna tiesiog supaprastinti kūrinio variantai, bandant juos kaip nors „aprengti“ šiuolaikiniu rūbu.

– Jūsų manymu, kiek šiandienos, ypač jaunosios kartos, režisieriai, aktoriai, teatro kūrėjai literatūrą – dramos tekstą – suvokia, priima ir traktuoja kaip spektaklio pagrindą? Kiek esama pagarbos, autoriaus kūrinio vertinimo, siekiant jį pasitelkti ir ištransliuoti, o galbūt dominuoja siekis ir noras interpretuoti, daugiau laisvai adaptuojant, keičiant ir kuriant naujas, kitas savo prasmes?

– Tie, kas bando sukurti gyvą spektaklį, o ne pateikti „projekto“ pristatymą, yra kūrėjai. Kuriant labai sunku numatyti rezultatą, o norai visų vienodi: visi siekia kuo giliau, kuo plačiau, kuo įdomiau atverti kūrinį. Kartais tas siekis tampa pertekliniu, ir pasirinkta literatūra ima skęsti įvairiuose teatriniuose „atradimuose“.

Režisūra pirmiausia yra dramos kūrinio analizė. Jeigu režisierius moka išanalizuoti pasirinktą medžiagą, niekada „neprašaus“. Net jeigu spektaklis bus ir mažiau atraktyvus, jis bus pavykęs kūrinys. Išanalizuoti kūrinį, suvokti visas jo peripetijas, visą dramaturginio audinio struktūrą – esmių esmė.

Kūrinys be gyvo asmeninio požiūrio į jį niekada nebus įdomiai pastatytas, tad interpretacijos laisvė įmanoma, bet svarbu savitai „perskaityti“ tai, kas yra pasirinktoje medžiagoje. Sudėtingesnis klausimas, kai primityvesnę medžiagą kokia nors socialine tema bandoma „pritempti“ prie aktualijų. Supranti, kad ratas sukasi jau kelintą kartą: visais laikais buvo menininkai ir amatininkai.

Daiva Šabasevičienė Osle, Nacionaliniame teatre | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip regite šiandienos lietuvių dramos kūrėjų dramaturgų veiklą? Apie ką ir kodėl rašoma teatrui?

– Prieš keliolika metų, kai organizavau „Versmės“ festivalį ir buvo paskelbtas pjesių konkursas, į teatrą pjesės plūdo neįtikėtinais kiekiais. (Tuo metu dar nebuvo įsigalėję elektroniniai variantai.) Atrodė, kad visi lietuviai rašo pjeses. Jas dauginome, dalijome komisijai, buvo savotiškas grafomanijos pikas. Kita vertus, kai pjesių buvo labai daug, tai komisijai buvo iš ko atrinkti kelias geriausias. Jų pristatymai buvo įdomūs ir susilaukė didžiulio dėmesio. Tai rodė, kad lietuviams lietuviška medžiaga rūpi.

Kai kurie rašantys mano, kad dramai užtenka dialogo. Pastaraisiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami dramaturgai, ir jie, jeigu ne teatrui, tai kinui, pateikia įdomių medžiagų.

Šiame kontekste prisimenu japonus, kurie dar mokykloje mokomi rašyti eilėraščius. Ugdoma, kaip atskirti poeziją nuo rašliavos. Lietuvoje atrodo, kad visi, kas parašė eilėraštį, jau mano esantys poetai. Panašiai ir su dramaturgija. Gerą dramą parašyti sunkiau nei romaną. Čia visa idėjų koncentracija turi būti ypatingo intensyvumo. Geras dramaturgas pirmiausia turi būti geras rašytojas.

Geras dramaturgas „į stalčių“ gali parašyti penkias–aštuonias pjeses. Vėliau rašys prozą, nes tai paprasčiau. Tokia realybė: neįmanoma dramų rašyti žinant, kad jos nebus pastatytos.

– Socialinės tematikos, politinių idėjų, aktualijų dominantė dramaturgijoje, taip pat tendencija kurti visai kūrybinei grupei čia ir dabar tekstą, kaip asmeninį dalijimąsi savomis patirtimis. Jūsų nuomone, kiek tokia kūryba reikšminga teatro dabarčiai, kiek ji gali turėti išliekamosios vertės, kada dramos klasikos kūriniai gyvuoja per amžius išlaikydami neblėstantį aktualumą?

– Dramos kūrinio aktualumą ir unikalumą gali atskleisti tik režisierius. Tad šis klausimas netenka prasmės be teatro praktiko. Gero režisieriaus rankose kartais ir „telefonų knyga“ gali būti įdomiai interpretuota – tik reikia surasti jos dramaturginį raktą. Teatras toks sudėtingas ir tuo pačiu toks jautrus, kad kartais jo sudedamosios dalys susikeičia vietomis, ir nesupranti, kas lėmė, kad spektaklis tapo toks įdomus, nors nei drama, nei režisierius nėra aukščiausio lygio. Tokiais atvejais paprastai triumfuoja aktorius arba keli aktoriai. Sena taisyklė: teatrui užtenka lentos ir aistros. Kažkada Antikos dramaturgai taip pat buvo „šiuolaikiniai“. Ir dabar kartas nuo karto randasi geri dramaturgai, bet turi praeiti koks šimtas metų, kad tai galėtume įvertinti. Reikia nebijoti ir ramiai išlaukti.

– Galbūt galėtumėte pažvelgti retrospektyviai, kaip kinta lietuviškoji dramaturgija, apskritai dramos būtis Lietuvoje?

– Kinta teatras, kinta visa socialinė aplinka, kinta ir dramaturgija. Jeigu peržvelgtume įvairių epochų dramas, nenustebtume, nes visais laikais buvo vaikomasi aktualių temų. Šiandien gal neturime istorinių dramų, kokias rašė Balys Sruoga, Vincas Krėvė ar Vincas Mykolaitis-Putinas, vėliau – Justinas Marcinkevičius. Bet taip atsitiko dėl to, kad dabar – informacijos perteklius, „žinučių eroje“ viskas sukoncentruota į greitą įvykių eigą, staigų pateikimą. Iki šiol neatsirado nė vieno rašytojo, pabandžiusio dramos kūrinyje apmąstyti tą istorinį virsmą, kuris Lietuvai antrąkart suteikė Nepriklausomybę. Gerai, kad neatsirado banalių bandymų, bet pats istorinis virsmas kada nors tikrai bus apmąstytas ir dramos kūrinyje. Ir tai bus istorinė drama. Sociologai aiškina, kad istoriją teisingai suvokti įmanoma tik praėjus penkiasdešimčiai metų. Bet teatras tiek laukti negali. Socialinis menas privalo greičiau reflektuoti kai kuriuos klausimus.

Mūsų tauta maža, ir kiekvienas laikotarpis turėjo savo dramaturgus. Ir šiandien yra puikiai rašančių autorių.

– Taip pat įdomu vertinti bendrąjį dramos lauką tarptautiniu kontekstu. Kas ir kaip kuriama? Kaip atrodo Lietuvos drama užsienio erdvėse?

– Šiandien pasaulyje klesti skandinavai, – jie niekur neskuba, moka kalbėti apie žmogų, apie jo sąmonėje ir pasąmonėje vykstančius procesus, o ne apie įvykius.

Tarptautinėje arenoje lyderis yra Marius Ivaškevičius. Ir mes tuo galime tik džiaugtis. Jo pavardę gali sutikti įvairiuose kontekstuose. Kažkada, kai vyko Baltijos šalių festivaliai, pamenu Sigito Parulskio triumfą. Tai buvo susiję su pjese „P. S. Byla OK“, kurią režisavo Oskaras Koršunovas. Vykau į Rygą žiūrėti spektaklio, jis buvo ypatingai priimtas ir aukštai įvertintas.

„P.S. BYLA O.K.“ (režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Žilvinas Kempinas). Pirmame plane – Sigitas Račkys, Gediminas Girdvainis; antrame – Algirdas Dainavičius, Vytautas Šapranauskas, Vaidotas Martinaitis ir Saulius Mykolaitis. LNDT. 1997 m. | Dmitrijaus Matvejavo nuotr.

Dalia Michelevičiūtė, Sigitas Račkys. „P.S. BYLA O.K.“ (rež. Oskaras koršunovas). LNDT. 1997 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

– Žvelgdama į lietuviškąją dramaturgiją, ko tikitės, jaučiate trūkumą, o galbūt perteklių?

– Laukti genijų – beprasmiška, daug svarbiau juos atrasti. Visais laikais vidutinybės pačios prasiskina kelius, o išskirtiniams žmonės, šiuo atveju dramaturgams, privalu padėti. Tiems, kurie be atvangos rašo pjeses ir dalyvauja įvairiuose konkursuose, kurių Lietuvoje apstu, norisi patarti, kad jie prieš rašydami gerai pagalvotų, ar tikrai būtina rašyti.

– Pokalbio pabaigoje Jūsų patarimas, linkėjimas esamiems ir būsimiems dramaturgams, o taip pat ir visai teatro kūrėjų bendruomenei.

– Lietuvos dramaturgams patarčiau būti jautresniems lietuviškoms temoms, sugebėti jas atrasti ir iškristalizuoti. Tik taip jų subjektyvus požiūris į vieną ar kitą problemą taps universaliu. Dabar dažnai vyksta atvirkštinis procesas – bandoma aktualizuoti „visuotines“ abstrakcijas, „laikraštines temas“ bandoma paversti „įdomiu“ teatru. Dėl to daugelį spektaklių ateina pažiūrėti ir palankiai vertina tik artimieji ir teatro bendruomenė. Nepriklausomas žiūrovas nuo tokių dirbtinių „aktualijų“ vis dažniau atsiriboja. Nors po pandemijos, tiksliau po atlaisvinimo, kai žmonės vėl sugrįžo į teatro sales, jie žiūrėjo viską iš eilės ir po spektaklių ilgai plodavo. Jie buvo pasiilgę teatro. Vertybės kuriam laikui buvo pakrikusios, bet dabar žiūrovai jau „įjungė“ savo kritinį mąstymą ir atsargiau renkasi spektaklius.

Todėl visiems linkėčiau kuo daugiau meno kūrinių, o ne projektų.