Žemaitijos nacionalinio parko gamtos ir paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Kuprelytė pasakoja padavimą apie piemenį, beržo viršūnėje pamačiusį Marijos paveikslą. Apie šį regėjimą jis papasakojo kunigui, šis parvežė paveikslą į Platelių bažnyčią, tačiau jis dingo ir vėl atsirado beržo viršūnėje. Žmonės tą beržą nukirto, o toje vietoje pastatė Jono Nepomuko koplyčią, kurioje ir pakabino stebuklingąjį paveikslą. „Sakoma, kad toje vietoje ir dabar tebėra nepaprasto beržo kelmas“, – atskleidžia A. Kuprelytė.
Nors Jono Nepomuko koplyčios pastatymo data nėra žinoma, tačiau patvirtintas faktas, kad 1746 m. senosios koplyčios vietoje (ji nebuvo nugriauta, tik perkelta keletu metrų toliau) tuometinis Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius savo ir parapijos lėšomis pastatė bažnyčią. Po metų bažnyčia įgijo Platelių bažnyčios filijos teises ir buvo pašventinta šv. Stanislovo vardu.
„Bažnyčia unikali tuo, kad jos sienos padarytos nenaudojant pjūklo: egliniai rąstai buvo apdirbami vien tik kirviu“, c pasakoja A. Kuprelytė. Žemutiniame altoriuje saugomas stebuklingu laikomas Dievo Motinos (Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės) paveikslas su aptaisais. „To paveikslo stebuklingumą rodo prikabinti prie jo votai (tikinčiųjų paaukoti padėkos ženklai) – jų yra iš viso 16. Čia juos įvairiais laikais prikabino žmonės, kurie, besimelsdami prie Dievo Motinos, buvo išprašę sveikatos ar kitokių ypatingų malonių“, – aiškina pašnekovė.
Tikinčiuosius bažnyčia priima iki šiol: kiekvieną sekmadienį čia laikomos mišios, kasmet vyksta treji – Škaplierinės, Žolinės ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo – atlaidai.
Unikalų sakralinių pastatų ansamblį – koplyčią, bažnyčią, varpinę – supa kapinaitės: vienos seniausių ir įdomiausių Žemaitijoje. Šiose senosiose Platelių parapijos kapinėse palaidota nemažai žymių žmonių, tokių kaip tautodailininkas Stanislovas Riauba bei istorikas ir muziejininkas Juozas Mickevičius.
Beržoro bažnyčios iniciatorius klebonas J.Vaitkevičius davė pradžią ir kitam unikaliam objektui – Kryžiaus keliui (stacijoms). 1760 m. Beržoro pušyne buvo pastatyta 14 medinių koplyčių, kurių statymą ir priežiūrą buvo pasidalinę aplinkiniai kaimai. Pirmosios 7 koplyčios išdėstytos kalvotoje vietovėje, atstumai tarp jų nustatyti atsižvelgiant į 14 kalvarijos stočių vadovuose nurodytą žingsnių skaičių. Likusios 7 koplyčios pastatytos ant kalvos.
Tiesa, šiandien kalvarijose stovi ne originalios koplyčios, mat sovietmečiu jos buvo nugriautos ir palaipsniui atstatytos atkūrus Nepriklausomybę. Meniniu požiūriu labai vertingas originalias stacijas pavyko išsaugoti. „Ilgą laiką jos buvo saugomos Jono Nepomuko koplyčioje, o vėliau perduotos Žemaičių dailės muziejui. Tik stacijų paveikslams labai pakenkė drėgmė, temperatūrų svyravimas, dulkės, todėl jas būtina restauruoti“,– aiškina ji.
A. Kuprelytė primena, kad Beržoras išskirtinis ne tik sakraliniais objektais, tačiau ir kaip bažnytkaimis – turi etnoarchitektūrinio kaimo statusą, yra valstybės saugoma kultūros vertybė. „Išties Beržoras išsaugojo tradicinį kraštovaizdį, o jo sodybų išdėstymas – neatskiriama reljefo dalis: sodybos viena kitos nestelbia, prisiglaudžia prie kelių ir gatvių tinklo“,– sako specialistė.
Su visais Žemaitijos kelio istoriniais-religiniais objektais ir šiam projektui sukurtais maršrutais lankytojai iš anksto gali susipažinti internete www.zemaitijoskelias.lt arba į išmanųjį telefoną atsisiuntę nemokamą mobiliąją aplikaciją „Žemaitijos kelias“. Čia rasite ne tik visą lankytinų vietų sąrašą, bet ir kiekvienos jų aprašymus, įdomias susijusias istorijas ir nuotraukas, bet ir iš anksto paruoštus 6 teminius skirtingo ilgio maršrutus, papildytus audiogidais.
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.