Tik prablaivėjo labai didele kaina. Jūs aiškiai įvardinote Rusijos veiksmus prieš Ukrainą kaip agresiją. Kai kurie politikai ir teisės ekspertai kartais pavartoja ir genocido sąvoką. Ar, Jūsų nuomone, Rusijos veiksmai gali turėti ir genocido požymių?
Į šį klausimą, ko gero, dar anksti atsakyti. Viskas priklauso nuo surenkamų įrodymų. Pavyzdžiui, Putino pasisakymas, kad atėjo laikas „galutinai išspręsti Ukrainos klausimą ir nepalikti jo būsimoms kartoms“. Ar iš jo galima daryti išvadą apie genocidinį ketinimą sunaikinti visus ukrainiečius kaip tautą, arba reikšmingą jos dalį? Galbūt. Štai Srebrinicoje vyko tam tikras lokalus genocidas, siekiant išnaikinti tam tikros vietovės gyventojus, ypač vyriškąją dalį. Linkiu, kad nieko panašaus neįvyktų Ukrainoje.
Šiandien, objektyviai žvelgiant į tarptautinę teisę, dar nebūčiau tikras dėl genocido. Tačiau neabejotinai esu tikras dėl daromų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Dėl to, mano nuomone, reikėtų specialaus tribunolo, kuris įvertintų visą Putino režimo veiklą nuo pat jo atėjimo į valdžią 1999 metų pabaigoje, kadangi veiksmai, apie kuriuos kalbame, neprasidėjo šiandien ar vakar. Visų šių veiksmų šaknys glūdi dar 1999-2000 metų laikotarpyje. Akivaizdžios ir tam tikros paralelės su Hitlerio atėjimu į valdžią. Naudojami tokie patys lozungai apie revanšizmą, galios atkūrimą, visų pajungimą sau. Užsimenama apie aukštesnę rasę, kuri geriau žino, ko kam iš tiesų reikia ir pan. Šiuo atžvilgiu reikėtų ir panašaus proceso į Niurnbergo procesą, kad tarptautinė bendrija apsivalytų ir daugiau tokie dalykai nepasikartotų.
Kokia Jūsų nuomonė apie Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą? Seniai svarstoma, kad, Rusijai ir Kinijai Saugumo Taryboje turint veto teisę, šiam organui itin sudėtinga vykdyti savo funkcijas. Dabar ši problema kaip niekada akivaizdi. Ar įmanomos reformos, susijusios su Saugumo Tarybos veikla?
Reformos, matyt, bus būtinos. Tačiau būtina to sąlyga – kad Ukraina laimėtų karą prieš Rusiją. Šiuo metu operatyviai įvykdyti esminių reformų Saugumo Taryboje nėra galimybės. Rusija yra Saugumo Tarybos nuolatinė narė, ir aš nematau formalių galimybių jos pašalinti. Vienintelis variantas, kaip galima tai padaryti de facto, yra Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai nepripažinti Rusijos vyriausybės atstovo įgaliojimų. Šį variantą galbūt galima svarstyti ir šiandien, tačiau Jungtinių Tautų Chartijai pakeisti reikia visų penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių pritarimo, kas yra sunkiai įmanoma.
Kita galimybė, prieinama šiandien – pasiremti Generalinės Asamblėjos 1950 metų rezoliucijos „Vienybės taikos labui“ precedentu, priimtu situacijoje, kai Saugumo Taryba nesugebėjo efektyviai reaguoti į saugumo situaciją. Tokiu atveju agresijos svarstymas iš Saugumo Tarybos persikeltų į Generalinę Asamblėją ir ji galėtų rekomenduoti (ne įpareigoti kaip Saugumo Taryba) priemones tarptautinei taikai ir saugumui atkurti, įskaitant ir karinės jėgos panaudojimą. Tai būtų didžiausia galima tarptautinė legitimizacija teikti pagalbą Ukrainai ir pasmerkti Rusijos veiksmus.
Paminėjote Generalinę Asamblėją. Kaip tik šiuo metu, kai kalbamės, joje rengiamasi pasmerkti Rusijos agresiją. Tą jau padarė Europos Tarybos patariamoji institucija Venecijos komisija, o Europos Taryba suspendavo Rusijos narystę. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė Rusijai susilaikyti nuo karinio puolimo prieš civilius ir civilinius objektus. Ar tarptautinės bendrijos reiškiamas pasmerkimas ir įpareigojimai, kurie nėra įgyvendinami prievarta, gali padaryti įtaką Rusijai?
Akivaizdu, kad savaime tai nepadarys įtakos Rusijai. Dar 2015 metais Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas, kurį drąsiai galima vadinti nusikaltėlių teismu ta prasme, jog jo nariai yra nusikaltėliai, leido Rusijai nevykdyti jokių tarptautinių įsipareigojimų. Įskaitant ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Vis dėlto tarptautinės bendrijos pasmerkimas turi didelę simbolinę reikšmę. Be to, neatsitiktinai sakau, kad šioje situacijoje tarptautinės teisės pergalės prielaida yra Ukrainos pergalė ir Rusijos pralaimėjimas. Tada bus galima kalbėti apie visų šių sprendimų įgyvendinimą. Priešingu atveju tikėtis, kad pasiryžęs tokio masto agresijai Putinas staiga pradės vykdyti tarptautinių institucijų sprendimus, vėlgi būtų labai naivu. Tik pralaimėjimas mūšio lauke galėtų priversti jį tai daryti.
Ar sankcijos gali paveikti Rusijos veiksmus?
Padaryti įtaką gali visas kompleksas priemonių. Ekonominės sankcijos, nors ir ne iš karto, tačiau turės didelį ilgalaikį poveikį. Labai malonu, kad jau dabar dalis Rusijos oligarchų palieka Putino rėmėjų gretas. Reikia tikėtis, jog Rusija nėra vien tik Putinas ir kad Rusijos elite esama racionalesnių žmonių. Net nebūtinai tokių, kurie vadovaujasi aukštesnėmis vertybėmis, tačiau bent jau vadovaujasi protingumu ir nepritaria vykstančiai beprotybei. Tokie asmenys taip pat galėtų paskatinti Rusiją pakeisti savo kursą. Aš manau, kad sankcijos Rusijai turi būti derinamos su efektyviu ginklų tiekimu Ukrainai, kad ji galėtų atremti agresiją. Galbūt gali ateiti ir toks momentas, kai teks įsikišti Vakarų ginkluotosioms pajėgoms. Jokiu būdu negalima leisti sunaikinti Ukrainos.
NATO iki šiol laikosi tvirtos pozicijos nedalyvauti Rusijos kare prieš Ukrainą. Kaip manote, ar ši pozicija galėtų pasikeisti? Tarptautinė teisė neužkerta tam kelio?
Šia tema nesinori daug spekuliuoti, nes situacija yra labai dinamiška. NATO pozicija gali keistis, priklausomai nuo įvykių. Pabrėžiu, kad Ukrainos sunaikinimas reikštų, jog agresorių reikėtų stabdyti jau NATO teritorijoje. Jau nekalbu, kokių katastrofiškų pasekmių tai reikštų tai pačiai Jungtinių Tautų sistemai ir apskritai visai tarptautinei saugumo sistemai. Taigi nesu tikras, kad to reikėtų laukti.
NATO argumentai nesikišti yra ne teisiniai, o politiniai ir praktiniai, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų. Juk niekas negali garantuoti, kad beprotis nepanaudos branduolinio ginklo, kas galėtų nuvesti į pasaulio sunaikinimą. NATO nenori būti už tai atsakinga. Kalbant apie tarptautinę teisę, kiekviena valstybė gali tiek individualiai, tiek kolektyviai teikti pagalbą Ukrainai gintis. Tai yra neatimama valstybių teisė, įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje.
1994 metais Budapešto memorandume, Ukrainai atsisakius branduolinio arsenalo, JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija pasižadėjo gerbti Ukrainos sienų neliečiamumą ir suverenitetą, susilaikyti nuo grasinimų ir jėgos naudojimo, siekti Saugumo Tarybos įsikišimo, jeigu Ukraina taptų agresijos auka, ir t. t. Ar šie įsipareigojimai reiškia ką nors konkretaus?
Matote, tuos įsipareigojimus, kuriuos pacitavote, sukūrė ne Budapešto memorandumas. Jie kyla iš tarptautinės teisės apskritai, tad jeigu jau Rusija jų nepaiso, juo labiau nepaisys ir jokių memorandumų. Dėl šios priežasties Budapešto memorandumo aš per daug nesureikšminčiau, nors jis pasirašytas su sąlyga, kad Ukraina atiduos visą savo branduolinę ginkluotę. Dabar visiškai nesinori samprotauti apie Ukrainos klaidas, be to, lengva daryti išvadas žvelgiant atgal, tačiau Budapešto memorandumas greičiausiai buvo klaida. Žinoma, 1994 metais pati Rusija dar buvo kitokia, nors ir pradėjo karą Čečėnijoje, be to, tuo metu buvo sudėtinga situaciją išspręsti kaip nors kitaip. Niekas nebuvo suinteresuotas dar vienos branduolinės valstybės atsiradimu. Visgi, žvelgiant retrospektyviai, Ukrainai, ko gero, nereikėjo atsisakyti branduolinio ginklo.
Tikėjimąsi, kad Rusija vykdys memorandumus ar sutartis, aš taip pat priskirčiau vaikiškam naivumui. Kalbėtis su Rusija kaip su civilizuotu partneriu, manau, niekada nebuvo įmanoma, mes patys tą žinome iš savo patirties – nesant spaudimo įvykdyti tam tikrą tarptautinį įsipareigojimą, Rusija jo ir neįvykdys. Dar didesnė ir neabejotina Ukrainos klaida buvo padaryta tada, kai berods 2010 metais buvo leista pratęsti Rusijos karinės bazės Sevastopolyje buvimą. Tai sudarė pagrindą vėlesnei Krymo okupacijai ir aneksijai 2014 metais. Galima palyginti, kad Lietuva laikėsi labai nuoseklios linijos užkirsti kelią bet kokiam Rusijos kariuomenės buvimui savo teritorijoje. Taigi Budapešto memorandumas su Krymo aneksija visiškai prarado prasmę ir neverta tikėtis, kad jis bus vykdomas.
Dabar pagrindinė užduotis yra atremti Rusijos agresiją. Tai galėjo būti daroma dar 2014 metais, pavyzdžiui, JAV ir Jungtinė Karalystė galėjo aktyviai teikti ginkluotę Ukrainai, kas nebuvo daroma, ir imtis daugelio kitų priemonių, kurių yra imamasi dabar. Tai daryti įpareigoja ne specifinis memorandumas, bet apskritai bendroji tarptautinė teisė. Visos valstybės privalo nepadėti agresijai ir dėti visas pastangas, kad būtų pašalinta agresija bei jos rezultatai. Dabar pagaliau žengiama tuo keliu.
Ar, Jūsų nuomone, Ukraina viena, gaudama pagalbą, kokią gauna dabar, gali atsilaikyti prieš agresorių be tarptautinės bendruomenės karinio įsikišimo?
Nesinori spekuliuoti šia tema, bet atrodo, kad gali. Besitęsiantis laikas yra vienareikšmiškai nenaudingas visų pirma Rusijai. Kuo Ukraina ilgiau atsilaiko, tuo labiau žlunga Rusijos karinės operacijos planai. Jau vasario 26 ar 27 dieną turėjo įvykti paradas Kijeve, buvo paruošti straipsniai, skelbiantys naują pasaulio tvarką po Rusijos pergalės Ukrainoje. Visa tai neįvyko ir, matyt, jau niekada nebeįvyks, kad ir kaip ten būtų. Ukrainiečiai tikrai įrodė, kad gali priešintis. Svarbu, kad jie turėtų įrankius tai padaryti. Aš labai norėčiau palinkėti jiems sėkmės. Reikia visiems galų gale suprasti, kad šiuo metu Ukraina kaunasi ir už mus.
Slava Ukraini.
Geroyam Slava.
