„Šiemet paruošėme itin stiprią programą, buvome pasirengę savo žiūrovams kurti ilgai lauktą šventę, bet pasaulis per naktį pasikeitė, – sako festivalio generalinis direktorius Algirdas Ramaška. – Šiandien daugelis gyvename Rusijos ir Ukrainos karo naujienomis, patiriame plačią jausmų paletę ir, regis, negalime atsijungti. Nežinau, kas vyks po trijų savaičių, tačiau noriu pakviesti visus būti kartu: susitikti kine, trumpam stabtelti, padėti suvaldyti tvyrantį nerimą ir kino pagalba dar geriau pažinti ir priimti pasaulį.“
Reaguodamas į Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainą „Kino pavasaris“ jungiasi prie Ukrainos kino industrijos kvietimo boikotuoti rusišką kiną ir programoje atsisakė visų rusiškų filmų bei koprodukcijų su Rusija, programą papildydamas anksčiau festivalyje rodytais Ukrainos režisierių darbais. Likus dienai iki festivalio pradžios, kovo 23-iąją, kartu su kino teatru „Pasaka“ festivalis organizuoja specialią iniciatyvą – Ukrainos kino dieną Senamiesčio „Pasakoje“. Šiuos filmus viso festivalio metu bus galima išvysti ir virtualiose kino salėse.
Kodėl reikia kito?
Festivalį atidarys „New York Film Critics Circle“ 2020 metais geriausio filmo apdovanojimu įvertinta JAV režisierės Kelly Reichardt juosta „Pirmoji karvė“ (The First Cow), jautriai pasakojanti istoriją tarp gabaus virėjo ir laimės ieškančio emigranto. „Kino pavasario“ programos ir turinio vadovė Aistė Račaitytė sako, kad kaip tyloje stipriau suskambantis garsas, K. Reichard filmo tamsoje, perteikiančioje kapitalistinės Amerikos kūrimosi fizinę ir moralinę klampynę, suspindi dviejų atsitiktinai bendrakeleiviais tapusių žmonių draugystė. „Filmas subtiliai klausia, kodėl šalyje, kurioje visi yra lygiaverčiai imigrantai, naujakuriai, netrunka rastis hierarchijos? Vieninteliu priešnuodžiu tampa dėmesingumas kitam, nes kitas žmogui – namai“, – pasakoja ji.
Kaip gyventi kartu?
Daugelyje „Kad būtum, reikia kito“ programos filmų kviečiama atsigręžti į lygybės, socialinių medijų daromos įtakos temas. Vieno populiariausių apie rasizmą kalbančių režisierių Spike’o Lee filme „Elkis teisingai“ (Do The Right Thing) ši tema tampa kertine. 1989 metų Kanų kino festivalio konkursinėje programoje rodytas filmas savo aktualumo neprarado ir šiandien, ir kviečia kelti svarbius klausimus apie tai, ką darome ne taip ir ko tūksta mūsų darniam sugyvenimui.
Toronto kino festivalyje pristatytame prancūzų režisieriaus Laurent’o Caltel’io tikrais įvykiais paremtame filme „Arthur Rambo“ į buvimą visuomenėje ir sugyvenimą žiūrima per socialinių tinklų prizmę, kinematografiškai atkuriant įtemptą šiuolaikinės visuomenės, tarpstančios socialinėse medijose, būklę.
Konkretus ir metafizinis kitas
Šalia filmų, reflektuojančių gyvenimą kartu, programoje netrūksta juostų apie žmogiškąsias patirtis, kurias sunku paaiškinti. Lenkų režisieriaus Andrzejaus Żuławskio filme „Apsėstoji“ (Possession) nagrinėjama neištikimybės istorija, vedanti į smurtą ir painius vidinio pasaulio koridorius. „Apsėstoji“ yra ypatinga atrhauzo vizija, kurios virsmas į psichologinį „kūno siaubo“ filmą yra vertas būti pamatytas su visa savo sukrečiančia didybe – „Kino pavasaryje“ bus parodyta praėjusiais metais restauruota 4k kopija,“ – sako programos sudarytojas Andrei Tănăsescu.
Režisieriaus Ari Folmano juosta „Kur dingo Ana Frank?“ (Where Is Anne Frank?) – tai alternatyvi literatūros, istorijos ir kūrybingumo pamoka, kurioje pagrindine priežastimi Izraelio animatoriui darsyk ekranizuoti Anos Frank istoriją tampa įtampa, kylanti vaikštant po jos vardo pėdsakų pilną Amsterdamą.
Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“ apdovanotas intymus dokumentinis filmas „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ (Mr. Bachmann and His Class) atskleidžia ypatingą ryšį tarp mokytojo ir jo daugiakultūriškos klasės. Marios Speth režisuotame pasakojime palengva atsiskleidžia jautrus neįprastais metodais dėstančio mokytojo tikslas – kiekvienam vaikui įdiegti, kad jis yra svarbus.
Kaip geriau suprasti vienas kitą?
„Kad būtum, reikia kito“ programoje nugulė ne vienas filmas, perteikiantis istorinių traumų patirtis, turėjusias nemažą poveikį dabartinei žmonių kultūrai. Danų ir prancūzų režisieriaus Jonaso Poherio Ramusseno trims Oskarams nominuotame filme „Bėglys“ (Flee) pasakojama akademiko, ilgus metus saugojusio paslaptį, istorija apie pabėgimą iš Afganistano.
Eksperimentinio bei avangardinio kino atstovės Chantalės Akerman filmas „Amerikos istorijos: maistas, šeima, filosofija“ (Histoires d’Amérique: Food, Family and Philosophy) kiekvieną žiūrintįjį supažindina su neformalia žydų imigrantų Niujorke istorija, kur žiūrėdami tiesiai į kamerą, jie pasakoja apie traumas, praradimus ir išlikimą.
Festivalyje netrūksta ir naujienų iš Berlinalės – be jau anksčiau minėtų filmų „Kino pavasario“ žiūrovai išvys ir pagrindinių konkursinių programų nugalėtojus: „Auksinį lokį“ šiais metais laimėjusį katalonietės Carlos Simon „Alkarasą“ (Alcarràs), „Encounters“ programos prizininką Ruth Beckerman „Mutzencbacher“ ir net kelių nepriklausomų žiuri apdovanotą Kanados kino kūrėjos Jacquelynos Mills juostą „Vienumos geografiją“ (Geographies of Solitude).
Raizgūs ryšiai su aplinka
Vienas iš filmų, tapusių įkvėpimo šaltiniu šių metų temai – Šveicarijoje dirbančios režisierės Marion Neumann dokumentinė juosta „Žodis – grybams“ (The Mushroom speaks), kurioje grybų karalija tampa puikia visko pasaulyje kopriklausomybės iliustracija. Kūrėjai kelia klausimą: galbūt grybai gali padėti mums pakeisti santykį su pasauliu?
FIPRESCI prizą 1976 metų Berlyno kino festivalyje pelnę režisierės Safi Faye „Laiškai iš kaimo“ (Kaddu Beykat) atsigręžia į gamtos sukeliamų iššūkių svarbą žmogaus gyvenimui – Senegalo kaime gyvenantys jaunuoliai nori susituokti, tačiau dėl užsitęsusios sausros ir suprastėjusio derliaus vienam jų tenka išvykti dirbti į miestą, kuriame patiria tik išnaudojimą.
„Kino pavasaris“ kovo 24–balandžio 3 dienomis vyks kino teatrų ir namų ekranuose visoje Lietuvoje. Dalį filmų festivalio metu žiūrovai galės matyti namų kino platformose „KP+ kino portalas“, „Telia TV“, „Žmonės Cinema“. Visą festivalio programą galima rasti čia.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba ir Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA.
