Alfonsas Vaškevičius

„Vilniaus galerija“ tęsia pasakojimų ciklą apie 1971 m. kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Sovietiniu gūdmečiu kurtas pasirodymas tapo Lietuvos kultūros fenomenu. 2021 m. gruodžio 25-ąją jam sukako penkiasdešimt.

Šįkart prisiminimais apie legendinę roko operą, šviesaus atminimo kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio (1951–2020) užsispyrimu pastatytą pirmą kartą Europoje ir antrą kartą pasaulyje, pasidalijo Alfonsas Vaškevičius. Anuomet – dainininkas ir muzikantas, grojęs ritmine gitara. Šiomis dienomis – patyręs statybų inžinierius, konstruktorius. Garsiojoje roko operos premjeroje A. Vaškevičiui buvo patikėtas Judo vaidmuo.

Tai buvo maištas

Žvalgydamasis po Vilniaus dailės akademijos biblioteką, tą pačią patalpą, kurioje prieš pusę amžiaus vieną Kalėdų dieną kunkuliavo jaunų žmonių šėlsmas, muzikantas visos aplinkos atmintyje tiksliai atkurti negali, tačiau pamena, kad buvo vakaras, jau tamsu.

„Žinojau, kad mes čia turime pasirodyti. Žinojau, kad Kalėdos. Bet buvau drąsus kaip kiškis. Baisu nebuvo – tiesiog įdomu. Ir tik vėliau išaiškėjo, kad Kęstutis paankstino pasirodymą, nes po visko čia jau mūsų laukė… Todėl evakavomės jau visai per kitur: per užkulisius ir bažnyčią.

Negaliu tiksliai pasakyti, kurioje pusėje buvo scena. Buvo tamsu, pilna žmonių – tiesiog susigrūdę standžiai. Bet toks pats vaizdas – kai visi susigrūsdavo standžiai – būdavo ir Ryšių klube, kur grodavome su Antanėlio ansambliu.

Šiaip buvo malonu, ir efektas buvo geras. Kaip sakoma, užsivesti buvo ko“, – pasakojo A. Vaškevičius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atlikimas ir koncertas per Kalėdas jaunų žmonių buvo suvokiamas kaip maištas prieš sovietinį režimą?

„Žinoma, mes nuo pat pradžių maištaudavome. Tos visos mūsų užsienietiškos dainos buvo grynas maištas. Ir mūsų pačių dainos irgi buvo maištas. Niekada nesiimdavome tarybinių kompozitorių kūrinių, kuriuos vertė rinktis. Bet buvo tokie dalykai kaip apžiūros, kai vieną kitą dainą reikėdavo padainuoti iš oficialaus repertuaro. Visada buvo maištas. Žinojau, kad ir ši opera yra maištas. Ir netgi Judas yra didysis maištininkas“, – kalbėjo šios partijos įkūnytojas.

Iš šių dienų perspektyvos žvelgdamas A. Vaškevičius mato ant scenos lipusius labai drąsius jaunus žmones, nebijojusius rizikuoti. Ypač žinodamas, kas laukė po to. Kas nutiko po 1972-ųjų Kauno pavasario, kai Romo Kalantos susideginimas įsiūbavo audringus protestus prieš sovietinį režimą.

„Aš labai gerai atsimenu tą laiką. Pamenu, kaip prospektu buvo mėgstama pasivaikščioti ir pasėdėti ant suoliukų priešais konservatoriją, priešais KGB rūmus. Atsimenu, kaip ten visus drožė su bananais ir kišo į „voronokus“. Vos kudašių išnešiau – kaip tik tada buvau paskutiniame kurse. Sėdėjau ant suoliuko, bet ne toje pusėje, o visiškai priešingoje. Ir kai pamačiau, kad atvažiuoja „voronokai“, greitai iš ten išnešiau kailį“, – negailestingus režimo dorojimosi būdus prisiminė pašnekovas.

Kaip žinoma, po roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuviškosios premjeros K. Antanėlis buvo pusmečiui pašalintas iš mokymosi įstaigos, jo ansambliui buvo uždrausta koncertuoti Ryšių klube. Tačiau kadangi ir K. Antanėlis, ir A. Vaškevičius studijavo VISI – tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete), su prorektoriumi pavyko susitarti, kad ansambliui būtų leista čia repetuoti ir groti šokiams.

Tonaciją pažemino, kad solistų nepjautų viršutinės natos

Prie K. Antanėlio suburto ansamblio A. Vaškevičius prisijungė apie 1966-uosius, čia grojo ritmine gitara ir dainavo. Iš pradžių kolektyvas muzikuodavo Salomėjos Nėries mokykloje, paskui grodavo šokiams Ryšių klube. Ansamblio repertuare, be „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“, buvo daug savos kūrybos dainų, rašytų kartu su K. Antanėliu.

Asmeninio archyvo nuotr.

„О visa istorija su opera prasidėjo nuo to, kad buvo gautos „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ plokštelės. Visas albumas su žodžiais, su visais tekstais. Tada ir ėmėme mokytis“, – prisiminimais dalijosi A. Vaškevičius. Vėliau, 1974–1975-aisiais, jis pats per gimines iš Vokietijos bandė atsisiųsti šias plokšteles, tik vietoj užsisakytų septynių gavo penkias. Dvi buvo išimtos suplėšius pakuotę.

„Kadangi turėjau muzikinį išsilavinimą ir buvau lankęs „Ąžuoliuką“, daug laiko užsiimdavau su kitais dainininkais, padėjau jiems mokytis partijas. Ypač tas vietas, kur reikėjo suderinti tekstą su muzika. Iš tikrųjų visus „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ tekstus mokėjau mintinai. Tik dabar atmintis truputėlį susikarpė, bet dar daug ką atsimenu. Gal kokių 70 procentų tikrai“, – sakė roko operos dalyvis.

Dar jis prisimena – kadangi atlikėjų balsai nebuvo tokie idealūs, kad tiktų nepriekaištingai atlikti plataus diapazono A. L. Webberio parašytas partijas, K. Antanėlis kūrinio tonaciją pažemino pustoniu ar tonu. Tam, kad kai kuriems solistams būtų lengviau išdainuoti viršutines natas.

„Pavyzdžiui, aš Judą dainuodamas negalėjau paimti viršūnių. Labiausiai pjovė viršutinės natos. Nes šiaip esu baritonas, o Judo partija parašyta tenorui“, – prisipažino A. Vaškevičius.

Kiek vėliau operos libretą, parašytą Timo Rice’o, į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas. Pasak A. Vaškevičiaus, jis tai padarė labai gražiai, subtiliai suderindamas muziką su žodžiais ir teisingai sudėliodamas akcentus.

Draugai visam gyvenimui

Iš pradžių kalėdiniam koncertui buvo ruošiamasi individualiose repeticijose. Paskui atskiri roko operos gabalai pradėti jungti į visumą. A. Vaškevičius prisimena, kad repeticijose niekada nestigdavo klausytojų – visada ateidavo draugų, pažįstamų, artimųjų.

„Man tai niekada netrukdė. Aš scenos nebijojau, jaučiausi joje gerai. Visa mūsų kompanija buvo gana didelė. Tada Petkevičių pirmą kartą pamačiau ir su juo susipažinau. Ateidavo repeticijų pasiklausyti ir jo žmona. Beje, mano amžiną atilsį žmona irgi priedainiuose dainavo. Merginos priedainiams buvo pasikviestos iš Felikso Viskanto ansamblio – mano žmona ten irgi dainavo.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiaip koncertui pasiruošėme labai greitai. Vienintelio, ko nebuvo tame pastatyme – tai uvertiūros ir kitų dalykų, kuriems atlikti reikėjo daug instrumentų. Visų jų neturėjome. Todėl koncerte skambėjo uvertiūros įrašas“, – pasakojo roko operos dalyvis.

Vaškevičius tą laiką prisimena su nostalgija ir džiaugiasi, kad buvo lemta susitikti daug puikių jaunų žmonių. Su kai kuriais iš jų draugauja iki šiol: pavyzdžiui, Rimantu Jasenka ir Aliumi Babkovskiu. Tik gaila, anot jo, kad bičiulių būrys retėja, jame jau nebėra būgnininko Dano Janušo, kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio, klavišininko Balio Žiūraičio, ne vieno dainininko, kurių balsai skambėjo roko operoje.

„Tai labai malonūs prisiminimai. Ir kai aš prisimenu, man atrodo, mažai kuo pasikeičiau nuo tų laikų. Tiesa, jeigu nereikėtų žiūrėti į veidrodį“, – su šypsena kalbėjo Judo partiją operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atlikęs A. Vaškevičius.

***

Vaizdo pasakojimų cikle kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymo dalyviai, liudininkai, bendraminčiai, kurių gretos vis retėja, prisimena istorijas, vieniems tapusias galimybe groti mylimą gerą muziką, kitiems – ir savotišku noru atsikirsti ateistinei sovietinio režimo ideologijai.

Roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuviško pastatymo premjera įvyko 1971 m. gruodžio 25 d. tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salėje (dabartinė Vilniaus dailės akademijos biblioteka). Scenografiją sukūrė tapytojai Galius Kličius, Raimundas Sližys ir skulptorius Mindaugas Navakas. Muzikantai ir dainininkai buvo apsirengę sceniniais kostiumais, o salė apšviesta ir įgarsinta.

35 muzikantai ir dainininkai, daugiausia studentai iš Vilniaus konservatorijos ir Čiurlionio menų gimnazijos, beveik pusmetį iki išnaktų repetavo Ryšininkų kultūros namuose (dab. Pacų rūmai), K. Antanėliui iš klausos atkūrus partitūrą. Pagrindines klavišinių partijas atliko pianistas Balys Žiūraitis ir kompozitorius Tomas Leiburas, Jėzaus partiją dainavo Vidas Petkevičius, Judą įkūnijo Alfonsas Vaškevičius, Simoną Zelotietį – Rimas Jasenka, Petrą – Mindaugas Navakas, Poncijų Pilotą – Aleksandras Kavoliūnas, Mariją Magdalietę – Nelė Braus. Kęstučiui Antanėliui, kadangi daugiau nebuvo kam, teko atlikti Karaliaus Erodo partiją. Garsą režisavo Vidas Jankevičius. Iš pradžių opera atlikta anglų kalba, vėliau ją į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas.

Koncertui buvo pasiruošta labai rimtai. Tai buvo iš anksto gerai sustyguota avantiūra, mėginant nepakliūti KGB agentams į nagus: norėdami juos apgauti, dalyviai roko operą pradėjo rodyti dviem valandomis anksčiau, negu buvo paskelbta plakate. Įpusėjus renginiui atvykę saugumo pareigūnai koncerto nesustabdė, o jam pasibaigus visi atlikėjai per Vitražo katedrą ir Bernardinų bažnyčią užkaboriais ir rūsiais pasišalino iš įvykio vietos.

Vaizdo pasakojimą rengė: vaizdo ir montažo režisieriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius ir kultūros temų žurnalistė Jurgita Jačėnaitė.

Jeigu turite vertingos informacijos ar norite pasidalinti atsiminimais apie Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ – susisiekite su Kostu Kajėnu e. paštu kostas.kaj@gmail.com. 

Projektas rengiamas VšĮ „Vilniaus galerija“ užsakymu.