Alfonso Vauros studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Kaunas, 2021 m.
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį kūrėją. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkas Alfonsas Vaura (Kaunas, 2021 m.).
Alfonsas Vaura: Sunku pasakyt, kas mane labiau žavi, ar mūsų barokas su šventaisiais užverstom akim, ar arabiška ornamentika: kaip ten suvaldytos linijos, kokios jos vitališkos, net skamba, ir ta griežta geometrija.
Figūrinis menas nėra savaime prastas žanras, jis gali būti tik blogai padarytas, be to, reikalauja gilių profesinių įgūdžių. Turi jausti kontekstą, ką darai ir kodėl. Kitą kartą paima kokį konkretų tipažą ir suteikia jam visiškai nebūdingą bruožą (ar toks J. Basanavičius turėtų būti?). Nepakanka autoriaus noro eksponuotis viešumoje, jis turi jausti ir atsakomybę, t. y. neerzinti kitų.
Yra figūrinio žanro atstovai ir bordiūrinio. Pavyzdžiui, „Žalgirio“ arenos molas… Turi tam molui suteikti naują emociją, įpūsti truputėlį paslapties, kad primintų povandeninį laivą, paslaptingai iškilusį virš vandens, ar dar ką nors… Blogų žanrų nėra. Mocarto laikais irgi buvo popsas, o jis pats buvo puikiausias popsininkas, bet gabiai tai darė. Taip ir šiais laikais – turi suvaldyti, pereiti kičo ašmenimis, kad užgautum vartotoją, praeivį. Kad jis norėtų prieiti arčiau, paliesti. Jeigu norisi paliesti, tai jau gerai.
Alfonso Vauros studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Kaunas, 2021 m.
…
Ką bedarytum, angelą ar dar ką nors, supranti, ko sieki. Žmonės neturi spėlioti, tai angelas, ar kas. Reikia kalbėti trumpai ir aiškiai. Atvirai. Kartais sako: aš esu labai modernus ir tokių dalykų nedarysiu… Čia kaip tai lapei: pro tvorą nepralenda, tai ir vynuogės neskanios. O profesionalas turėtų sugebėti, turėtų būti universalus.
Dėstau piešimą, tai vaikai dažnai nesupranta, kam jo reikia. Man tai yra vizualinės klausos ugdymas. Reikia ir laiko, ir kantrybės. Bet kai esi išmylėjęs kiekvieną silueto detalę, gali nesunkiai, keliais judesiais tą patį nupaišyti. Kaip koks japonas teptuku – murkt, ir pataikei.
…
Man labai svarbu, koks bus skulptūros paviršius. „Koja“, pavyzdžiui, yra įtemptas paviršius. Ten nebėra vibracijos, pulsacijos. Sustabdyta kaip simbolis. Kaip logotipą darai. Nupoliruoji.
Bet jei „Angelą“, nupoliruotum kaip nematerialų daiktą, tai jis sumaterialėtų. O juk sąmoningai daryta, kad nebūtų materialu, kad nebūtų natūraliai krentančių draperijų, tų draperijos raukšlių. Viskas turi pleventi ore, kad nebūtų sunku.
Kai įrankis per rupus, marmuras pabąla, jis mechaniškai pažeidžiamas, bet su juo galima daryti potėpį. Ilgai ieškojau, su kokiu įrankiu padaryti galutinį paviršių, kad būtų impression, ta vibracija, potėpiai. Tada ir kristalas labiau blizga, žaižaruoja, o žmogui lieka įspūdis, kad paviršius išbaigtas, nors ten pilna visokių netyčiukų, koralų.
Rafaelio portretėlį paėmiau, nupoliravau ir žiūriu: sublizgėjo. Blogai. Blizgesys padaro kietą formą. Nebėra to plaukiančio rūkelio. O per kietas paviršius ne visur tinka. Nupoliravus kristalas dingsta, pasidaro kaip druska, patamsėja, šviesa ima kitaip elgtis – tie blikai sujaukia formą.
Alfonso Vauros studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Kaunas, 2021 m.
Alfonso Vauros studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Kaunas, 2021 m.
Paskui sąmoningai jį numatinau. Matinis marmuras turi erdvės, o kai paviršių įtempi – viskas, jis pasidaro kietas, techninis. Užtenka paprasta dilduke praeiti, ir viskas, paviršius lygus, poliruoti nereikia.
Buvo tokių bandymų, kai reikėjo rasti paviršių „Gabrieliui“. Galvojau, gal reikia smėliu bombarduoti, kad nebūtų to hand-made, nebūtų prisilietimo. Lyg pati gamta pustė ir nupustė. Bet klausimas, ar gerai. Pasidarė nebegyvas. Nelieka aštrių linijų, kurių kartais reikia, kad mestų aštrius šešėliukus. Tai atsisakiau.
Nušlifuoti gali viską, net daužtą mašiną. O taip trapiai padaryti… Subtiliai suvaldyti kristalinį mineralą, kad dar gyviau atrodytų, nei ta įtempta forma. Turiu omeny Echnatono skulptūrą – ta harmonija, vibracija. Padaryta idealiai, žiūri, ir smagu akiai.
***
Alfonso Vauros studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Kaunas, 2021 m.
Alfonso Vauros studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Kaunas, 2021 m.
Marmurą aš pirkau iš Bučo, Salomėjos Nėries sūnelio Sauliaus. Ten jo tėvo marmuras. Vienas jo kampas buvo labai baltas, iki rausvumo, tai aš jį atsipjoviau ir iš jo dariau Kristaus galvą, o kitas – pereinantis į violetą. Jeigu nedings noras drožti, tai turiu ir spalvoto marmuro gabaliukų (pensijoj laisvas daryti, ką nori).
„Arkangelas Gabrielius“ – iš to paties marmuro, iš kurio dabar drožiu mažas skulptūrėles. „Mykolas“ – bronzinis, padengtas paladžiu. Gali dengti ir auksu, yra tų plėvelių. Jos plonos, mikroninės, bet turi garantiją penkiolikai metų. O daryti iš nerūdyjančio plieno nelabai turime sąlygų.
***
Alfonso Vauros studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Kaunas, 2021 m.
Figūrinė skulptūra, ko gero, labiausiai gali prigauti, užvaldyti. Žmogaus, kaip objekto, tyrinėjimai niekada nesibaigs, nes tų paslapčių tiek daug. Egiptas po šiai dienai daro nerealų įspūdį, atrodo, kad tai ne žmonių padaryta, kad neapsieita be kažkokios pagalbos… Mes ateinam ir visa tai randam, ir kuriame naują realybę, naujus vaizdinius, pažadinam emocijas. Evoliucija tęsiasi. Banguotai, bet tebūnie.
Kažkada buvau suformulavęs, kad menininkas yra naujos realybės kūrėjas. Juk vaizdiniais pažadini kažkokią emociją, vienaip ar kitaip dalyvauji tame procese. Jeigu tavo nuotaika yra gera, tai viskas, ką bedarytum, vyksta sklandžiai.
Kartais norisi šokiruoti. Nesakau, kad momentinė reakcija, sprendimai yra nesvarbūs. Bet praeis daug metų, ir niekas nesupras, vardan ko tas šokiravimas.
Kaip tarp atomų, kažkokių mechaninių detalių gimsta gyvybė? Kas formai įpūtė gyvybę, kad ji nuo vienaląsčių išaugo iki žmogeliuko? (Tie žmogeliukai kelia abejonių, man atrodo, delfinai žymiai organiškiau įsilieja į gamtą, ir smegenų ne mažiau…)
Įdomu, kokia žmonių misija evoliucijos kelyje, ką jie čia turėtų nuveikti? Ar jie turi nualinti tą gaublį galutinai, kaip kokie virusai ar parazitai?
Sakau, kad čia – virusų tėvynė, o mes – tik praeiviai. Gal jau su mumis reikia kovoti? Ir kaip pasielgsi, taip tas gaublys ir evoliucionuos.
Menininkui kuo sunkiau, tuo geriau, nes tik įveikus sunkumus galima patirti gyvenimo pilnatvę.
