Kadras iš videomedžiagos

„Vilniaus galerija“ tęsia pasakojimų ciklą apie 1971 m. kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Sovietinės ideologijos metais kurtas pasirodymas tapo Lietuvos kultūros fenomenu. 2021 m. gruodžio 25-ąją jam sukako penkiasdešimt.

Alė Gutauskienė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus muziejininkė, istoriniame kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio (1951–2020) roko operos pastatyme atliko apaštalų choro partiją. Ir šiandien, kai išgirsta ar per televiziją pamato įrašą, iš karto pradeda dainuoti kartu. Kadaise išmokti žodžiai savaime iškyla iš atminties.

Pasak A. Gutauskienės, tai išties graži muzika, anuomet skambėjusi naujai, netikėtai, įdomiai. O prisijungti prie talentingų ją grojančių, dainuojančių jaunų žmonių būrio ją pasikvietė Vytautas Kernagis (1951–2008). Moteris dėkinga ir jam, ir K. Antanėliui už pakilias repeticijų ir koncerto premjeros akimirkas tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute.

„Sakyčiau, šia roko opera Kęstutis Antanėlis pastatė sau paminklą. Jis buvo neeilinis menininkas. Savo talentu ir entuziazmu nuveikė didžiulį darbą ir pavertė jį istoriniu įvykiu“, – teigė A. Gutauskienė.

K. Antanėliui norėjosi tobulo varianto

Baigusi M. K. Čiurlionio meno mokyklą (dabar – M. K. Čiurlionio menų mokykla) ir pradėjusi studijuoti Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje), A. Gutauskienė, kaip ir dauguma studentų, patyrė roko muzikos pakilimą. Jauni žmonės, pagauti roko maišto ir laisvės dvasios, improvizuodavo įvairius „The Beatles“, „The Rolling Stone“ bei kitų grupių kūrinius.

„Su drauge mėgdavom keturiomis rankomis paimprovizuoti. Lankydavomės vieni pas kitus. Žinojome Kęstučio Antanėlio ansamblį. Pažinojom ir Tomą Leiburą, Balį Žiūraitį, Rimą Jasenką, pabendraudavom. Esame buvę ir pas Vytautą Kernagį – tai jis mums pagrodavo, tai mes jam. Būtent jis mus ir pakvietė į Kęstučio Antanėlio statomos roko operos repeticijas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Repeticijos vyko Ryšininkų klube, Senamiestyje, netoli Šv. Jonų bažnyčios. Atėjusios ten su drauge nustebom. Mums atrodė, kaip tokie lyg ir nesuderinami dalykai – opera ir rokas – gali skambėti kartu. Juk tuo metu Lietuvoje roko operos nebuvo. Tik daug vėliau atsirado miuziklai „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė su varovais“, roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, paskui Roko Radzevičiaus „Jūratė ir Kastytis“, – prisiminimais dalijosi A. Gutauskienė.

Kadangi K. Antanėlis buvo labai reiklus, perfekcionistas, jam norėjosi tobulo rezultato – kad skambėtų ne prasčiau nei originalas. Todėl repeticijos, trukusios pusmetį, A. Gutauskienės teigimu, būdavo nelengvos ir intensyvios, vykdavo iki vėlumos. Negana to, K. Antanėlis pats savo ranka iš klausos užrašė ir natas, ir tekstus. Muzikantai dainuoti ir groti mokėsi iš lapų.

Antanėlis solistus kiekvienam vaidmeniui rinkosi labai atidžiai, išbandydamas po keletą kandidatų. Pavyzdžiui, Marijos Magdalietės partiją iš pradžių dainavo viena pianistė iš Konservatorijos (atrodo, jos vardas buvo Rasa), po to K. Antanėlis pasikvietė savo seserį, tačiau jos balsas buvo per švelnus. Tada atėjo dar kita kandidatė.

„Pagrindinį Jėzaus vaidmenį dainavo Vidas Petkevičius. Jis mums atrodė tobulas. Su bendramoksle drauge pasiklausiusios operos originalą netgi nusprendėme, kad Vidas vis dėlto geriau dainuoja. Jo balso tembras buvo ypatingas – su „smėliuku“, labai tiko šiam vaidmeniui. Ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju kito žmogaus, galėjusio geriau padainuoti šią partiją“, – pasakojo operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ choristė.

Asmeninio V. Petkevičiaus archyvo nuotr.

Kernagio idėja

Tik gerokai vėliau, jau po premjeros, lietuviško roko operos pastatymo dalyviai sužinojo, kad „Jėzus Kristus superžvaigždė“ kompozitoriaus K. Antanėlio dėka buvo pastatyta pirmą kartą Europoje ir antrą kartą pasaulyje. Kad pirmą sykį scenoje ji nuskambėjo Niujorke. Kad šios nuostabios muzikos autorius yra Andrew Lloydas Webberis.

Gutauskienė pasidalijo keletu asmeninių prisiminimų – kaip tobulino anglų kalbos tarimą, nes operos libretas, parašytas Timo Rice’o, iš pradžių lietuvių kolektyvo buvo atliekamas originalo kalba – angliškai.

„Mes, muzikantai, Čiurlionio meno mokykloje mokėmės vokiečių kalbą. Dailininkai – anglų, būsimieji baleto artistai – prancūzų. Todėl anglų kalbos tarimas man kėlė problemų. Mano kaimynė studijavo anglų kalbą, tai eidavau pas ją vakarais ir dainuodavau. O ji mane mokydavo teisingai tarti.

Ir dar vienas prisiminimas. Mano draugė turėjo absoliučią klausą – galėjo „paimti“ bet kurią natą, bet kuria tonacija. Ji buvo mūsų kamertonas. Kaip simfoniniame orkestre pirmasis smuikas duoda toną visiems instrumentams, taip ir ji mums. Būdavo, sustojam, Kernagis atsisuka ir sako: „Gražka, Toma…“ arba „Klausykit Gražinos“. Ir visi iš karto pradedam dainuoti“, – repeticijų akimirkas prisiminė Teatro, muzikos ir kino muziejaus muziejininkė.

Šviesūs A. Gutauskienės prisiminimai apie Vytautą Kernagį – visuomet trykštantį idėjomis, visus suburti besistengiantį žmogų. Jam pirmajam ir kilo mintis pastatyti visą A. L. Webberio roko operą.

„Jis visas virė, lakstė, kvietė vienus, kitus, darė viską, kad tai taptų visuma. Tikru spektakliu su roko muzika. O tuomet prasidėjo solistų, dainininkų atranka“, – pasakojo A. Gutauskienė.

Generalinė roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ repeticija prieš premjerą Dailės institute 1971 m. gruodžio 25 d. | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Dingusi elektra ir euforija

1971 m. gruodžio 25-ąją, lietuviško roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymo dieną, bendra dalyvių ir žiūrovų emocija buvo ypatinga.

„Kai viskas prasidėjo, staiga dingo elektra. Bet labai trumpai. Dabar man sunku prisiminti, ar tai įvyko pačioje pradžioje – pradėjome koncertuoti porą valandų anksčiau, negu buvo numatyta, ar tada, kai vidun sugužėjo saugumas. Kadangi aktų salėje buvo daug studentų, tarp jų ir fizikų, tai šviesos problema buvo greitai sutvarkyta.

Be abejo, buvo ir scenografija, ir kostiumai: kas su apsiaustu, kas su tunika. Žmonių buvo tikrai daug: vienas šalia kito, vienas kitam ant pečių, ant palangių. Visur, kur tik įmanoma. Visi jautėme, kad vyksta kažkas naujo, įdomaus, gražaus. Mes dainavome susikaupę, bet matėme, kaip salė ūžia. Kokie visi apimti euforijos. Kiek daug šūksnių, plojimų.

Iš tiesų mes buvome visuma. Mes visi kartu – ir dalyviai, ir žiūrovai – atlikome šią roko operą“, – kalbėjo istorinio įvykio liudininkė.

***

Vaizdo pasakojimų cikle kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymo dalyviai, liudininkai, bendraminčiai, kurių gretos vis retėja, prisimena istorijas, vieniems tapusias galimybe groti mylimą gerą muziką, kitiems – ir savotišku noru atsikirsti ateistinei sovietinio režimo ideologijai.

Roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuviško pastatymo premjera įvyko 1971 m. gruodžio 25 d. tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salėje (dabartinė Vilniaus dailės akademijos biblioteka). Scenografiją sukūrė tapytojai Galius Kličius, Raimundas Sližys ir skulptorius Mindaugas Navakas. Muzikantai ir dainininkai buvo apsirengę sceniniais kostiumais, o salė apšviesta ir įgarsinta.

35 muzikantai ir dainininkai, daugiausia studentai iš Vilniaus konservatorijos ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos, beveik pusmetį iki išnaktų repetavo Ryšininkų kultūros namuose (dab. Pacų rūmai), K. Antanėliui iš klausos atkūrus partitūrą. Pagrindines klavišinių partijas atliko pianistas Balys Žiūraitis ir kompozitorius Tomas Leiburas, Jėzaus partiją dainavo Vidas Petkevičius, Judą įkūnijo Alfonsas Vaškevičius, Simoną Zelotietį – Rimas Jasenka, Petrą – Mindaugas Navakas, Poncijų Pilotą – Aleksandras Kavoliūnas, Mariją Magdalietę – Nelė Braus. Kęstučiui Antanėliui, kadangi daugiau nebuvo kam, teko atlikti Karaliaus Erodo partiją. Garsą režisavo Vidas Jankevičius. Iš pradžių opera atlikta anglų kalba, vėliau ją į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas.

A. Vaškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

A. Vaškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Koncertui buvo pasiruošta labai rimtai. Tai buvo iš anksto gerai sustyguota avantiūra, mėginant nepakliūti KGB agentams į nagus: norėdami juos apgauti, dalyviai roko operą pradėjo rodyti dviem valandomis anksčiau, negu buvo paskelbta plakate. Įpusėjus renginiui atvykę saugumo pareigūnai koncerto nesustabdė, o jam pasibaigus visi atlikėjai per Vitražo katedrą ir Bernardinų bažnyčią užkaboriais ir rūsiais pasišalino iš įvykio vietos.

Vaizdo pasakojimą rengė: vaizdo ir montažo režisieriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius ir kultūros temų žurnalistė Jurgita Jačėnaitė.

Jeigu turite vertingos informacijos ar norite pasidalinti atsiminimais apie Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ – susisiekite su Kostu Kajėnu e. paštu kostas.kaj@gmail.com.

Projektas rengiamas VšĮ „Vilniaus galerija“ užsakymu.