Naumachia (sen. gr. jūrų mūšis) – jūrinio laivų mūšio inscenizacija arba specialiai tokiai inscenizacijai skirta vieta.

Manoma, kad pirma naumachia buvo užsakyta Julijaus Cezario 46 m. pr. Kr. jo pergalės mūšyje proga. Romoje, prie Tibro upės krantų buvo iškastas milžiniškas baseinas.

Naumachios nebuvo visiškai suvaidintos. Tai buvo realūs mūšiai, kupini smurto, kraujo, traumų, dažnai pasibaigdavę ir dalyvių mirtimi. Sakoma, kad žiaurumu šie renginiai nenusileisdavo gladiatorių kovoms. Laivų mūšių dalyviai (vadinami naumachiarii) buvo karo kaliniai arba nuteistieji iki gyvos galvos. Tai leisdavo organizatoriams nesijaudinti dėl dalyvių gyvybių, tačiau reikėjo pasirūpinti didele sargyba, jeigu kuris nors iš kalinių mėgintų pabėgti. Paprasti civiliai taip pat galėjo savanoriškai dalyvauti.

Kartais, vietoje jau egzistuojančių vandens telkinių, imperatoriai rinkdavosi jau pastatytų amfiteatrų užtvindymą. Istorikai iki šių dienų ginčijasi ar naumachios galėjo vykti žymiausiame Romos architektūriniame paminkle – Koliziejuje. Šiame amfiteatre buvo atrasti vamzdžiai, kuriais vanduo galėjo tekėti ir į pastato vidų, ir atgal. Dalis istorikų teigia, jog būtent šie vamzdžiai buvo skirti Koliziejaus užtvindymui. Tačiau po apačia buvo kambariai, skirti gyvūnams laikyti, tad naumachios metu vandeniu būtų buvę užlieti ir jie.

Suorganizuoti tokio masto renginį buvo be galo sunku. Naumachios buvo be galo brangios. Reikėjo milžiniškos inžinierių ir statybininkų komandos, kurie galėtų pasirūpinti lokacija ir laivais. Taip pat buvo samdomi choreografai, kurie sukurdavo tikslų laivų ir jų įgulos judėjimą. Ko gero, būtent dėl šių priežasčių, po pirmojo Cezario užsakymo jų įvyko vos keliolika.

Puslapio pexels.com nuotr.