„Vladas Sipatis. Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai“

Neseniai išleista knyga „Vladas Sipaitis. Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai“ skirta ne vien teatro ar kino specialistams – ji įdomi visiems, nes susijusi su visuotine Lietuvos istorija.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui ši knyga – pirmasis foliantas naujai pradėtoje leisti serijoje „Kūrėjai“. Knygos sudarytojas – aktorius, teatro pedagogas, politikas, muziejininkas Remigijus Vilkaitis per Vlado Sipaičio (1902–1992) dienoraščius pabandė restauruoti laikmetį, kuris ypatingai svarbus lietuvių teatro istorijai.

Vlado Sipaičio egotekstai, kuriuos susistemino ir komentavo Remigijus Vilkaitis, ne tik patvirtino tam tikras hipotezes, susijusias su Lietuvos kultūriniu lauku, bet ir pateikė naujų faktų, detalių, leidžiančių tam tikrus istorinius įvykius suprasti naujoje šviesoje.

Vladas Sipaitis. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Sipaitis, iki 1940 metų „nešiojęs“ patėvio ir mamos pavardes – Fedotas-Sipavičius, ilgo ir intensyvaus gyvenimo vingiuose tapo polifoniška asmenybe – aktoriumi, režisieriumi, baleto artistu, teatro pedagogu. Nors nemažą gyvenimo dalį praleido Rusijoje, – mokėsi Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje, vėliau – Fiodoro Koršo dramos teatro vaidybos studijoje, privačioje baleto studijoje, 1921 m. Sipaitis grįžo į Lietuvą ir visą likusį gyvenimą liko jai ištikimas. Šią ištikimybę dar labiau sustiprino tremtis. 1949–1956 už dalyvavimą Nikolajaus Rericho draugijos veikloje Sipaitis buvo ištremtas į Žezdų lagerį (prie Žezkazgano, Kazachija). Per visą dienoraščių „kelionę“ meilė Lietuvai neslepiama. Tekste daug gražių „atokvėpių“, kuomet aktorius neslepia savo kilnių siekių, bandydamas prikelti, išjudinti aplinkinių sąmonę. Neatsitiktinai patriotizmą jis tapatina su tarnyste.

Sipaičio, kaip ir daugelio to meto lietuvių teatro menininkų, gyvenimas susijęs su visais Lietuvos pagrindiniais miestais. Pradėjęs Telšiuose, scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“ veikloje, jis 1923–1935 metais vaidmenis kūrė ir spektaklius statė Valstybės teatre, 1925–1932 buvo įsijungęs į baleto veiklą, 1925 m. sušokdamas pirmajame lietuvių balete – Léo Delibes’o „Kopelija“. Neatsitiktinai istorikai jį vadina pirmeiviu daugelyje meno sričių. 1931 m. Kaune jis įkūrė Eksperimentinį teatrą‑studiją, 1936 – Pirmąją Kauno dramos studiją. Lygiagrečiai jis lankė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1935 – Valstybės teatro Klaipėdos skyriaus aktorius ir režisierius, nuo 1939 – šio teatro Šiaulių skyriaus, nuo 1942 – Šiaulių miesto teatro aktorius. O 1943 metais jis vėl grįžo į Kauną, tapo Kauno muzikinės komedijos teatro meno vadovu ir režisieriumi, o nuo 1946 m. iki tremties 1949-aisiais – Kauno dramos teatro aktoriumi. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1956 m. Sipaitis dėstė Kaune ir Vilniuje. Grįžti į Kauno dramos teatrą jau nebuvo taip paprasta, tad jis pradėjo vadovauti saviveikliniams kolektyvams, iki pat devinto dešimtmečio pabaigos vaidino Vilniaus senamiesčio teatre.

Lėlių teatro istorija taip pat susijusi su Vladu Sipaičiu: jis dalyvavo kuriant pirmąjį profesionalų lėlių teatro spektaklį – Antano Gustaičio „Silvestras Dūdelė“ su Stasiu Ušinsku ir Henriku Kačinsku įkurtame Marionečių teatre Kaune. Vl. Švitrigailos slapyvardžiu jis rašė pjeses, yra sukūręs spektaklių scenovaizdžių, dalyvavo profesionalių dailininkų parodose. Jis yra ir pirmo pilnametražio lietuviško filmo „Onytė ir Jonelis“ (1931) režisierius ir aktorius. Nors balsas ir nebuvo pats stipriausias, tačiau melomanai ypač brangina jo įrašytas pirmąsias plokšteles.

V. Sipaitis. Marionečių teatro Kaune spektaklio A. Gustaičio „Silvestras Dūdelė“ scena (1936, režisieriai H. Kačinskas ir V. Sipaitis, lėlių ir scenografijos autorius S. Ušinskas). Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Remigijus Vilkaitis šios universalios asmenybės biografijos faktų įprastu būdu nepristato. Knygoje biografiniai faktai patys skleidžiasi per gausybę įvairių peripetijų, kurios persiskaito nuosekliai rašytuose dienoraščiuose. 462 puslapių knyga persmelkta begaliniu autoriaus atsidavimu ir pagarba savo pristatomam herojui. Vilkaitis istorinius faktus susieja su savo išgyventa istorija, knygoje apstu įvairių palyginimų, personažų, kurie vienaip ar kitaip iliustruoja Sipaičio išgyventas situacijas ar sutiktus žmones.

Labiausiai ši knyga sujaudina dėl įtampos, kurią mums lemta išgyventi šiandien, karo akivaizdoje. Skaitant knygą neatrodo, kad ji rašyta šiandien. Dar pirmuose įvado puslapiuose sutinki tokias Sipaičio citatas: „Rusijoje pokalbis tolygus sąmokslui, mintis reiškia maištą. Mintis – ne vien nusikaltimas, bet dar ir nelaimė. Deja!“ Šiandien įvairūs politologai, istorikai, apžvelgdami Rusijos istoriją, mums pateikia nemažai niūrių išvadų. Dar iki dabar vykstančio karo išleistoje knygoje ypač daug įvairių minčių, iliustruojančių Rusijos žiaurumą. „Tą akmenį po karo susprogdino aktyvistas komjaunuolis… ilgai žmonės rinko nuolaužas ir nešėsi namo. Komjaunuolį irgi ištiko tragiškas likimas: vietinių „aktyvistų“ suvažiavime nusišnekėjo ir ten vietoje „čekistai“ jį sušaudė. Viską sutrina ir nušluoja belaikis laikas…“ O Vsevolodo Mejerholdo istorija, faktai, kurie paprastai bendruose istorijos vadovėliuose išleidžiami, dienoraščiuose pateikti be jokių išlygų? Jie sukrečia ir tuo pačiu pratęsia dabartinių Rusijos orkų elgesį: „Aš niekada nevykdžiau kontrrevoliucinės veiklos… mane čia mušė – ligotą šešiasdešimt šešerių metų senį guldė ant grindų, gumine žarna mušė padus ir nugarą, sėdinčiam ant kėdės ta pačia guma daužė kojas… (iš viršaus iš visų jėgų) ir per visas vietas nuo kelių iki kojų viršaus. Ir kitom dienom, kada tos kojų vietos buvo ištinusios nuo vidinio kraujavimo, tai tas raudonai mėlynai geltonas kraujosruvas vėl mušė ta guma, ir skausmas buvo toks, jog rodės ant skaudančių vietų pila verdantį vandenį…“

Viskas labai atpažįstama. Didysis režisierius buvo nužudytas 1942 metais. „Prieš mirtį buvo daužomas, jam sulaužyti visi pirštai, ir po to jis uždusintas išmatų statinėje.“ Kankinimų metodai nepakito iki šių dienų. Mejerholdo žmona Zinaida Raich nužudyta naktį, septyniolika kartų duriant peiliu.

Epochiniai lūžiai, dvasiniai išgyvenimai skleidžiasi iš daugelio epizodų. Vienas iš jų – kai 1949 metais NKVD suimtas kalėjime vienoje kameroje sėdėjo su Levu Karsavinu, „<…> nuostabiu, labai įdomiu žmogumi, ir mudu nusprendėme trumpindami laiką studijuoti žmonijos istoriją. Nuo pat pradžios.“ Po devynių mėnesių dešimčiai metų buvo ištremtas į lagerį. Dienoraščiuose pabrėžiama, kad karo metu ligoninių su raudonais kryžiais ant stogų, nesprogdindavo. Rodos, be didesnių emocijų, jau laiko distancijoje įvertinti įvykiai, tačiau detalės šiurpuliukus kelia, ypač kai čekistai įsibrauna į namus, vagia relikvinius laikrodžius (ir paties Sipaičio), nuogai išrengia… Visa tai šiandien vėl skamba ne kaip praeities istorija, o tęsinys. Visa knyga kryžminasi su šiandienos Ukraina.

Sipaitis nuo jaunų dienų puikiai perkando Rusiją. Norėdamas grįžti į Lietuvą, jis apgavo tardytoją, pameluodamas, kad nori likti Rusijoje, o pastarasis jį kaip „pavojingą elementą“ išsiuntė iš RSFSR.

Remigijus Vilkaitis, rengdamas šią knygą, įsigilino ir į kitų autorių knygas, vienaip ar kitaip susijusias su Lietuvos teatrui svarbiomis asmenybėmis. Knygoje yra įdomių ir niekur iki šiol neskelbtų faktų, atmosferos aprašymų, susijusių su Valstybės teatru, su dviejų talentingų režisierių – Andriaus Olekos-Žilinsko ir Michailo Čechovo – išėjimu iš teatro ir išvykimu iš Lietuvos.

V. Sipaitis (dešinėje). Šnipo vaidmuo (Kareivis – Lietuvos gynėjas kadras 1928, režisierius J. Linartas; Kareivis – I. Tvirbutas, šalia V. Sipaičio – aktorė E. Žalinkevičaitė). Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Jeigu šiandien aktoriai dažnai giriasi kokie jie vaikystėje buvo neišmanėliai, kaip blogai mokėsi mokykloje, tai Vlado Sipaičio gyvenimas pilnas aukščiausių tikslų ir daugybės įvairių meninių disciplinų studijų. Labai įdomi knygos dalis, skirta jo mamai, garsiajai operos dainininkei (kontraltui) Liudvikai Sipavičiūtei (1879–1966). Savo muzikinę karjerą pradėjusi Maskvoje, ji koncertavo Kaune, Jungtinėse Amerikos Valstijose (1926–1929), dalyvavo Roxy teatro Niujorke programose, dainavo Pensilvanijos Grand Opera spektakliuose Filadelfijoje (1928). Sipaitis prisipažįsta, jog didžiausi jo prisiminimai – mamos benefisai. Penkių didelių kambarių butas, o gėlių tiek, kad praeiti per kambarius negalėdavo.

Liudvika Sipavičiūtė

Arba pažintys su unikaliomis asmenybėmis: „Kas savaitę keliaudavom su mama į Ferenco vaistinę Nikolskajos gatvėje. Tenai dirbo Antanas Vienuolis-Žukauskas, Antanas Sutkus ir kiti mamos dramos būrelio nariai, o aš, prispaudęs nosį prie stiklo, spoksodavau į didžiuliame vaistinės akvariume plaukiojančias žuvis. Antanas Žukauskas buvo dažnas mūsų namų svečias, Jurgis Baltrušaitis lankydavosi retai – dažniausiai paniuręs sėdėdavo kampe atskirai.“

Dienoraščiuose prasisuka visos pagrindinės lietuvių kultūros asmenybės. Kartais net nesitiki, kad vienam žmogui teko pažinti pagrindinius profesionalaus teatro pirmtakus. Dienoraščiai atskleidžia be galo daug įvairių subtilių niuansų, leidžiančių suvokti ne tik asmenybes, bet ir jų darbo stilių, tuometinio teatro atmosferą, įvairias socialines ir politines aplinkybes. Sipaitis išgyveno du karus – 1914 ir 1940 metų. Jis liudininkas ir baisaus sovietmečio, kurį tiksliai „restauruoja“ Vilkaitis. Jis primena kalbininko Jono Kazlausko nužudymą 1970 m., kunigo Broniaus Laurinavičiaus tragišką mirtį po sunkvežimio ratais, kunigo Juozo Zdebskio nuodijimą cheminiais preparatais, Vilniaus psichiatrines ligonines ir t.t.

Knygoje ypač daug visiems teatro žmonėms atpažįstamų situacijų. Viena iš jų – kaip 1922 metais, šiek tiek nusistovėjus trupės sudėčiai, naująjį meno vadovą Borisą Dauguvietį „aptarnavo“ būsimi kolegos: „padlaižiai pirmiausia puolė girdyti. Kas vakarą vadinamojoje „božegraikoje“ šalia teatro, po repeticijos ar spektaklio, kokie penki šeši Dauguvietį lakindavo ir dalydavosi vaidmenis. Nors, turiu pripažinti, dar kokią dešimtį metų pagrindinius vaidmenis gaudavau ir aš. Paskui, „klanui“ galutinai susiformavus, darbo tekdavo vis mažiau ir mažiau…

Dauguvietis buvo labai savotiškas režisierius. Gražiai, įdomiai galėdavo dirbti, tik amžinai neturėdavo laiko. Gal nelabai jam tas teatras rūpėjo. <…> Mėgo išgerti, pinigus mėgo, prasidėjo „romanas“ su būsima (trečiąja – D. Š.) žmona Vosyliūte. Žodžiu, viskuo užimtas labai nepastovus, nuotaikos žmogus. <…> O lietuviškas patriotizmas, nepaisant atimto Vilniaus krašto, reiškėsi labai menkai. Ir štai vieną gražią dieną Dauguvietis pareiškia: statom Maironio „Kęstučio mirtį“! Atėjo ir pats autorius – kuklus, lyg aktorių išsigandęs. Papasakojo, kad parašė tą veikalą siekdamas pažadinti lietuvių patriotizmą…“

Skaitant Sipaičio dienoraščius prieš akis praplaukia ne tik subjektyvus rašančiojo vertinimas, bet ir nustebina išryškintas didžiausių Lietuvos asmenybių santykis su visa mūsų kultūra. Šie lietuvių kultūros pirmeiviai turėjo nepaprastai stiprų tarpusavio ryšį ir atvirumą. Kartu su įvykiais lendi į tokias begalines istorijas, pradedi gyvai įsivaizduoti jų eigą, aplinkybes. Peizažas sodrėja, ir būtinai nejučiom imi visa tai lyginti su dabartimi, su šiandienos madomis ir įpročiais. Sipaitis Jogailos – vieną mėgstamiausių vaidmenų – kūrė padedamas Maironio. Nors premjeroje dėl konkrečių priežasčių autorius nedalyvavo, tačiau po premjeros visus aktorius pakvietė į savo namus Rotušės aikštėje. „Ten įvyko didelis labai nuoširdus priėmimas su tostais, pokalbiais ir puikiais valgiais.“ Tokios detalės puikiai iliustruoja lietuviškos kultūros ištakas. Kaip kūrėsi profesionalus teatras, kokie žmonės ir kokios bendravimo tradicijos dominavo ir kokią „dokumentinę“ teatro tradiciją šiandien puoselėjame, kai viskas daugiausia susiję su iš anksto užprogramuotais sprendimais.

O kaip smagu skaityti apie teatro suflerį: „Genialus buvo sufleris amžiną atilsį Stasys Merčaitis! Kubertavičius, Steponavičius, Dineika ir kiti net įprato nesimokę teksto vaidinti pagal Stasį Merčaitį.“

O kokie atpažįstami repertuariniai pokyčiai pasikeitus teatro valdžiai! Kai vieną dieną 1934 metais teatre nebeliko Olekos-Žilinsko, „nenusakomas buvo Dauguviečio triumfas – „chaltūrininkas“ išvažiavo! Greitai repertuare neliko „Hamleto“ „Šarūno“. Baigėsi aukščiausio kūrybinio lygio pakilimas lietuviškame teatre.“ Tokius ir panašius procesus gyvenime teko stebėti ne kartą.

Sipaitis turėjo be galo išvystytą intuiciją, jis puikiai išmanė teatrinius procesus, todėl nesunkiai atpažino tikruosius menininkus. Taip buvo ir dėl to, kad pats knygos herojus buvo apdovanotas daugeliu talentų. Neatsitiktiniai Olekos-Žilinsko žodžiai, rašyti Baliui Sruogai iš Niujorko: „Labai bus gerai, jeigu „Baisiąją naktį“ statys Fedotas (Sipaitis – D. Š.). Jis vienintelis žmogus, kuris ieško. Ir jis turi savo meninį veidą.“

Šiuolaikiniam skaitytojui ši knyga įdomi dar ir dėl to, kad nemažai asmenybių pažįstamos ir mūsų kartai. Pasirodo, į teatro pasaulį būtent Sipaitis atvedė Moniką Mironaitę. Ji buvo nors ir neoficiali, bet pirmoji žmona greta kitų penkių. Aurelija Ragauskaitė – taip pat Sipaičio mokinė.

Vladas Sipaitis negalėjo nekurti. Būtent kūryba jam padėjo išgyventi lageryje. Jis niekada nesiskundė, o tai susiję ir su tuo, kad Sipaitis buvo didelis patriotas, labai mylėjo savo kraštą. Jis tikėjo į Dievą. Dvasios stiprybę išsaugojo dėl tikėjimo žmogumi, gėriu, menu.

Skaitytojo akyse skleidžiasi epochiniai lūžiai. Gali justi dvasinių išgyvenimų dydį. Tuo dalinasi ne tik knygos herojus, bet ir jos autorius. Vilkaičio subjektyvūs vertinimai bendrame laikmečio peizaže virsta objektyviu istoriniu peizažu. Pačiam autoriui labai svarbus sociokultūrinis rakursas, kuriame atsiduria Sipaitis. Knygoje be galo spalvingas ir tikslus Vilnius, po kurį paskutiniais gyvenimo metais vaikščiojo ir Sipaitis, ir Rožytė, ir Liutauras, ir čigonės-būrėjos… Jis prisimena Kiprą Petrauską, su žalia fetrine skrybėle ir lazdele keliaudavusį į senąją Pohuliankos Operą.

Punktyru per visus dienoraščius persismelkia Sipaičio talentas, darbštumas, nuolatinis siekis aukštesnių idealų. Neatsitiktinai kadaise, kai stojo į dramos studiją, iš 700 buvo atrinkti tik 23, tarp kurių papuolė ir Sipaitis. Jis be galo tiksliai išmanė teatro ir kino menui priklausančias ribines situacijas. Lyg puikus teoretikas, jis mokėjo atskirti meninius procesus nuo atsitiktinių bandymų. Sipaitis labai tiksliai apibūdino ir nebyliojo filmo išskirtinumą. „Nebylus filmas reikalavo kuo geresnės mimikos, išraiškos… Tai visai kitoks darbo stilius“.

Keliomis detalėmis, keliais sakiniais Sipaitis užrašo savo pastebėjimus apie įvairių tipų parsidavėlius, pagreitinusius Lietuvos okupaciją. Rodos, nemažai jau žinojome apie kai kuriuos išdavikus, bet šiuose dienoraščiuose – naujos detalės.

Lyg buvome primiršę, bet knyga atgaivino kai kuriuos vaizdus – vietoves, mažas traukinių stotis, kuriuose kabodavo keisti paveikslai. Vladas Sipaitis savo dienoraščiuose primena jų atsiradimų aplinkybes. Pasirodo, net jis pats yra tapęs „Tris karžygius“ – rusų galybės simbolius. Kai būnant tremty po suluošinimo pervedė jį į lengvesnį skyrių, naujojoje „tarnyboje“ Sipaitis galėjo truputį ir menu užsiimti. („Netoliese buvusių tapybos dirbtuvių viršininkas, lenkas profesorius – labai kultūringas žmogus.“) Štai tos kalinių nutapytos drobės, dažniausiai „Trys karžygiai“, papuldavo į geležinkelių stotis.

O ko verti tokie aprašymai: „Ušinskas koridoriais veda mane į savo butą, o ten – milžiniškas stelažas, kokių trijų keturių metrų aukščio, su lėlėmis. Susirinko aktoriai“. Ir tos istorijos atveria ne tik asmenybes ar įvairias aplinkybes, bet kužda į sąmonę, kad dar norėtųsi kažkada prie šių tekstų grįžti, atrasti tam ramesnio laiko.

Knygos mecenatė – dukra Marija Aušrinė Pavilionienė. Kelių metų darbas tapo ne tik Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus bei autoriaus Remigijaus Vilkaičio įkvepiančiu darbu, bet ir puikia pradžia, žinant, kiek daug talentingų žmonių gyveno ir kūrė mūsų mažoje Lietuvoje.