Naubertas Jasinskas | Asmeninio archyvo nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako režisierius Naubertas Jasinskas.
Prieš atsakydamas į šios rubrikos klausimus (juos perskaičius), ilgai svarsčiau, kokia savireprezentacijos esmė. Dažniausiai tokio (kaip šis) pobūdžio anketų skaitomumas – menkas, palyginus su įdėto darbo ir minčių santykiu. Peržvelgdamas kitų menininkų „anketas“ supratau, kad tai galimybė pristatyti savo mąstymo būdą, tai tarnauja kaip tam tikra reklamos platforma šios anketos skaitytojams. Tačiau kam įdomios mano įžvalgos, sapalionės, prisiminimai ar totali melagiena, kurią turiu galimybę sukonstruoti be sąžinės graužaties?
Iškyla klausimas, kodėl mes imamės vienokios ar kitokios veiklos? <…> Suprantama, kad visa tai skaitant, perteiktos mintys gali pasirodyti kiek „impozantiškos“ – tačiau realybės dekonstrukcija dažniausiai nėra labiausiai nuotaiką keliantis užsiėmimas.
Mane pasiekė 21 klausimas, kuriuose klausiama itin intymių dalykų – mano požiūrio vienu ar kitu aspektu, prašoma pasidalyti įspūdžiais, nuomone apie meno kūrinius ir įvykius, kurie mane inspiruoja ir formuoja. Ir šį veiksmą – savęs pornografiją – atliekame su mintimi, kad tai kažką sudomins. Siūlyčiau mums visiems pasilikti šias mintis sau ir prasižioti tik esant neatidėliotinai būtinybei.
Tebūnie šios mintys – lyg intro į mano keletą pasirinktų atsakyti klausimų:
Spektaklis „Pelikanas“. Rež. N. Jasinskas | D. Matvejev nuotr.
– Koks tavo santykis su lietuviškąja teatro tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai tave žavi labiausiai?
– Nežavi. Vienos diskusijos metu gimė toks išsireiškimas klausimas: dėl kurio mūsų šalies teatro (ar apskritai – meno) kūrėjo galėtų ištikti „erekcija“? (Suvokiant šio žodžio vaizdingumą, norėčiau patikslinti, kad šiame kontekteste naudojama netiesioginė šio žodžio reikšmė).
Teatruose egzistuoja gerų spektaklių, tačiau dažniausiai visi jie sukurti ne mūsų šalies kūrėjų. Tad klausiu savęs, koks gali būti santykis su lietuviškąja teatro (režisūros) tradicija, kuri šiuolaikinio meno diskurse neegzistuoja arba bando desperatiškai išnirti kaip žuvusio tėvo šmėkla.
Įvietinto teatro patirtis „Kaip visur, kaip visi“. Rež. N. Jasinskas | M. Dirginčiaus nuotr.
– Ar savo spektakliuose cituoji kitus meno kūrinius? Jei taip – kokius ir kodėl? Ką tai duoda tavo darbams?
– Nuolatos cituoju meno kūrinius – ypač įvaizdžius ar situacijas iš paveikslų, kino, dažnai pasitelkiu įvairių filosofų mintis. Nenorėčiau konkrečiai išskirti pavyzdžių, kadangi su kiekvienu nauju darbu organiškai atsiranda vis kiti šaltiniai, inspiruoja naujai atrandami kūrėjai ir jų darbai.
Pasirinktoje temoje(-se) atlieku paiešką, ieškau skirtingų mąstymo / raiškos būdų – taip sukuriamas dialogas tarp kontekste egzistuojančios materijos, manęs, kūrybinės komandos bei būsimo darbo.
Netikiu hermetiškumu bei tik iš savo vidaus kuriančio žmogaus perspektyva – toks menas, kaip didžiulis ego trip‘as, sėkmingai egzistuoja, yra liaudies mėgstamas. Tai tam tikra visuomenės (tiek žiūrinčiųjų, tiek repertuarą dėliojančių) diagnozė analizuojant šį reiškinį bendrame meno kontekste.
Teatrinė instaliacija „Fabrica“. Rež. N. Jasinskas | T. Černiausko nuotr.
– Ar tavo menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
– Brėžiama riba tarp šiuolaikiškumo ir fundamentalizmo yra didžiausias mus supatintis pavojus, kadangi tai iš karto nustato ribą, surikiuoja mus į vieną ar į kitą pusę, kuria aiškią idealoginę poziciją ir opoziciją. O kam ji? Meilė ir lygybė, kaip ir LGBTQ+ ar feminizmo diskursai, egzistavo visuomet. Nustokime skaldyti, bandykime žvelgti į šias temas iš mums patiems netikėtų perspektyvų.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? Kokiais atvejais gali jį pateisinti?
– Galiu pasidžiaugti, kad sunkus darbas, tikslo siekimas bei mane supantys ir palaikantys žmonės leido susikurti terpę, kurioje galiu atsiduoti kūrybai. Žinoma, užsiimu ne tik teatru – tačiau ne dėl papildomo darbo reikiamybės, o dėl naujų perspektyvų / galimybių: audio turinio kūrimas, instaliacijos, meistriškumo kursai, kuratorystė.
Sunku net apibrėžti, kas yra komercinis menas. Tado Vidmanto „komedija“ ar Jolitos Vitkutės šaltibarščių Čiurlionis? Jei šie pavyzdžiai telpa į komercinio meno suvokimą, tuomet aš jį suvokiu kaip greitų pinigų mašiną drauge egzistuojant su nauja fotosesija ant mėnesinio žurnalo viršelio su visais kuti kuti (pakutenk mane mažuti). Jeigu jiems ir visiems aplink juos yra fainiai, tai ką gi – tegul!
– Ar galėtum išvardyti 3–5 (arba daugiau) tau labiausiai patikusių filmų? Ar turi mėgstamų kino režisierių? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu?
- Leos Carax – „Boy Meets Girl“ (1984)
- Pier Paolo Pasolini – „Theorem“ (1968)
- Mike Mills – „C‘mon C‘mon“ (2021)
- Gaspar Noé, Federico Fellini, Wong Kar-wai filmai
Spektaklis „Bowel“. Rež. N. Jasinskas | D. Matvejev nuotr.
Spektaklis „Bowel“. Rež. N. Jasinskas | D. Matvejev nuotr.
– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
– Sukurti totalinį sceninį fantazijos žaismą, sukonstruotą kolektyvinės atminties suvokimo principais.
Sekite menininko kūrybą.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
