Jurgita Ludavičienė. Organiško gyvenimo ilgesys
Karina Kazlauskaitė, „Organiniai žaidimai“ | Klaus Leo Richter nuotr.
Šiuolaikinės autorinės juvelyrikos skalė, tiek medžiagų naudojimo, tiek temų, tiek ir eksponavimo atžvilgiu yra nepaprastai plati, galima sakyti – praktiškai be apribojimų. Įprastinės stiklinės vitrinos, kuriose ramiai guli iš brangiųjų metalų ir akmenų sukurti objektai, nuo XX a. septinto dešimtmečio liko žiūrovų prisiminimuose ar parduotuvių erdvėse. Autorinė juvelyrika Vakarų pasaulyje tapo būdu reikšti idėjas, pasirenkant jų įkūnijimui pačias įvairiausias medžiagas, erdves ir technikas.
Į lietuvišką kontekstą šios tendencijos ėjo lėtai, ir kartais atrodo, kad jos vis dar yra kažkur pakeliui, jei ne negausūs autoriai, savo kūryba vis sudrumsčiantys Lietuvos autorinės juvelyrikos lauko ramybę. Dar 2002 m. Sigitas Virpilaitis, išeksponavęs medinius keistų formų priekūnius, sukėlė furorą kolegų tarpe ir pralaužė iki tol nusistovėjusią juvelyrikos eksponavimo tradiciją; vėliau pamenu Sandros Malaškevičiūtės darbų ekspoziciją ant medžio kelmų (paroda „Plaukai ant irklų“ galerijoje AV 17), Adolfo Šaulio ir Mari Relo instaliaciją „Grand Free“, Solveigos ir Alfredo Krivičių eksperimentus, bandant sujungti juvelyriką su medijomis, iš paskutinių pavyzdžių – Neringos Poškutės-Jukumienės filmuotus juvelyrinius performansus, juvelyrines instaliacijas ir bandymus įtraukti žiūrovą į meno kūrinį, žaidžiant reliacinės estetikos aikštelėje. Tačiau tokių pavyzdžių XXI a. lietuviškame kontekste vis dar nėra daug, ką jau kalbėti apie praėjusio amžiaus pabaigą. Ir tuo ryškiau išsiskiria autoriai, sugebantys koncentruotis ne tiek į objektą, kiek į procesą, arba tiksliau – idėjos, objekto ir proceso vienovę.
Viena iš tokių šiuolaikinės juvelyrikos kūrėjų, nuosekliai jau antrą dešimtmetį įgyvendinanti savo kūrybinę programą – Karina Kazlauskaitė, menininkė, kurios Lietuvoje tarsi nesimato. Arba matosi, bet nedažnai ir tuomet, kai ji pasirodo viešumoje, tie pasirodymai žiūrovo akiai tampa trikdantys. Nes nėra labai aišku, kaip būtent reikėtų žiūrėti į jos kuriamus objektus ir kur yra toji lentynėlė, ant kurios ją būtų galima saugiai padėti. Problema ta, kad tos lentynėlės nėra. Tiksliau, jos yra kelios, o būti vienu metu keliose vietose nėra komfortiška būsena nei autoriui, nei suvokėjui, gal todėl šios menininkės kūryba taip ir lieka paraštėse. Tačiau komfortas (visomis prasmėmis) tikrai nėra tai, ko siekia autorė ir kas jai visų pirma rūpi.
Karina Kazlauskaitė, „Organiniai žaidimai“ | Jurgitos Ludavičienės nuotr.
Karina Kazlauskaitė juvelyriką traktuoja kaip būdą kurti šiuolaikinį meną, sugebantį kalbėti apie esminius gyvenimo klausimus. Ir kaip tik todėl jos darbuose dera keisčiausi dalykai, paprastai nenaudojamos medžiagos, pasitelkiamas judesys, video, instaliacijos, nes visos priemonės yra geros tam, kad pasakytum, kas tau šiuo metu svarbiausia. Naujausia devintoji jos solo paroda, eksponuojama Palangos gintaro muziejaus buvusios Tiškevičių koplyčios erdvėse, yra kaip tik toks kalbėjimas apie dalykus, kurie asmeniškai svarbūs autorei ir kurie atspindi pasaulines mąstymo tendencijas.
„Organiniai žaidimai“ – neįprasta paroda daugeliu požiūrių. Visų pirma, keliamu įspūdžiu: įžengus į nedidelę parodai skirtą erdvę, žiūrovą pasitinka įspūdingo dydžio ir formų kabantis objektas, iš pirmo žvilgsnio labiausiai primenantis didžiulių balkšvų vynuogių kekę. Pavadinimas „Dionisas“ patvirtina, kad pirma asociacija buvo teisinga, graikų vyno dievas čia nurodo į vynuogių buvimą, tik įsižiūrėjus, o ypač įsigilinus į etiketę, galima sutrikti suvokus, kad objektas sudarytas iš kiaulės pūslių. Tai tik pradžia. Tamsoje išryškėja stalai, ant kurių sukrauti durpių briketai, dalinai užstojantys organinio stiklo kubus, kuriuose eksponuojami juvelyriniai objektai. Žiūrovas šiuo atveju traktuojamas kaip archeologas, žvilgsniu turintis „išsikasti“ eksponatus ir pats juos atrasti. Tačiau ir čia kiekvienas „stalas“ ir kiekvienas objektas ima pasakoti keistą trikdančią istoriją. Nes Karina Kazlauskaitė savo objektus kuria iš auksu padengto pergamento, iš auksuotų kiaulės pūslių, iš žuvies odos, iš gintaro, ready-made plaukų gumelių, medžio šaknų, vien medžiagų išvardijimas skamba kaip alchemiko katalogas.
Karina Kazlauskaitė, „Organiniai žaidimai“ | Klaus Leo Richter nuotr.
Objektai atrodo kaip žaislai, sukurti tuomet, kai dar nebuvo plastiko ir ryškių spalvų (arba kai visa tai jau pasibaigė ir pasaulis pabandė surinkti buvusio gyvenimo liekanas po katastrofos), ir tame yra nemažai tiesos, nes menininkė nori perkelti stebėtoją į laikus, kai gyvenimas buvo kur kas organiškesnis. Organika, organinis, organiškas šioje ekspozicijoje yra raktiniai žodžiai. K. Kazlauskaitė jau antrą dešimtmetį savo kūryboje naudoja organines medžiagas – visų pirma, jau minėtas kiaulės pūsles, pergamentą iš kiaulės odos, apdorotas žarnas. Atstumiančios medžiagos, keliančios nemalonias asociacijas. Žodis „organinis“ bendriausia prasme reiškia – priklausantis gyvajai gamtai. Tačiau jis kildinamas iš graikiško žodžio „organikos“, įrankis. Ir čia prasideda paradoksai, su kuriais neišvengiamai susiduria kiekvienas, gyvenantis šiuo metu, antropoceno epochoje. Priklausydami gyvajai gamtai, būdami jos dalimi, mes su ja elgiamės kaip su įrankiu. Visai neseniai žmogus buvo įpratęs ramiausiai naudoti gamtą net ne kaip žaislą, bet kaip resursą, išteklių, įrankį, skirtą ne tik išgyvenimui, bet ir puošybai. Papuošalai iš plunksnų, kriauklių, regisi vienais nekalčiausių pavyzdžių. Bet kaip tada žiūrėti į dramblio kaulą ir banginio ūsus, beveik išnaikinusius tiek dramblius, tiek banginius dėl žmonių užgaidų? Siuvinėjimus vabzdžių sparneliais? Vėžlenos šukas? Šiuolaikinei juvelyrikai tai – viena iš problemų, kurios atžvilgiu kiekvienas kūrėjas randa savo asmeninį atsaką. Ypač tai aktualu menininkams, kuriantiems organinę juvelyriką.
Karina Kazlauskaitė sako: „Gyvenant antropoceno epochoje, neįmanoma atsiriboti nuo žmogaus ir gamtos santykio problematikos; ši tematika ypač suaktualėjo pastaraisiais metais, kai menininkai ėmė vis labiau atsigręžti į gamtą, akcentuodami nebe žmogaus viršenybę, o simbiotinį būvį. Todėl mano kūryboje naudojamos organinės medžiagos atsirado seniai ir neatsitiktinai. Pasitelkdama nepopuliarias, lietuvių autorinėje juvelyrikoje nesutinkamas medžiagas ir objektus, kaip kiaulių žarnos, kiaulės pūslė, pergamentas iš gyvulio odos, aš per medžiagiškumą galiu tiesiogiai kalbėti apie gamtos ir kultūros (žmogaus) sąsajas bei daugialypes prieštaras. Man įdomus fenomenas, kuomet tai, kas kadaise buvo normalu, organika, buvusi gyvenimo dalimi, šiandien gali kelti nemalonias reakcijas.“
Karina Kazlauskaitė, „Organiniai žaidimai“ | Klaus Leo Richter nuotr.
Organika persmelkia ir parodos ekspoziciją, tiksliau – pratęsia ją, sukuriant vieningą vaizdą. Ekspozicijos autorius architektas Vladas Balsys ir eksponavimui panaudoja organinės kilmės medžiagas: durpes, kurios kaip žemė apgula stiklo gaubtus. Organinio stiklo. Galiausiai, gintaras juk irgi yra organinės kilmės mineralas. Tas žodžių ir medžiagų žaidimas čia svarbus, nes kad ir kaip rimtai skambėtų esminių žmogaus gyvenimo klausimų sprendimas per šiuolaikinę juvelyriką, ši paroda, o ir didelė dalis Karinos Kazlauskaitės kūrybos kilo iš žaidimų. Kad ir kiaulės pūslės, apie kurias jai pasakojo tėvai – kaip seneliai jiems vaikystėje darydavo barškučius iš kiaulės pūslės, kurių viduje buvo žirniai. Menininkė žaidžia organiniais dalykais, tačiau tai daro su didele pagarba viskam, kas gyva. Taip, kaip tai buvo daroma anksčiau lietuviškame (ir ne tik) kaime, kur buvo visiškai įprastas natūralus ir organiškas žmogaus ir gyvulio sugyvenimas suvokiant, kad vienas tampa kito maistu, ir vienas negali išgyventi be kito. Iš gyvūno žmogus gaudavo ne tik maistą, apavą, aksesuarus, bet ir žaislus. Dabar dažnai mes gamtą, nesusimąstydami, traktuojame kaip žaislą. Mes žaidžiame gamta, bet kita vertus – ir gamta žaidžia mumis tuomet, kai prieiname pavojingą ribą. Cunamiais, potvyniais, ugnikalnių išsiveržimais ir kitokiais gamtiniais kataklizmais parodydama, kad mes, kokie galingi patys sau beatrodytume, išties esame tik žaislas gamtos rankose. Gal dar ir dėl to, o ne tik dėl visaapimančio karo šešėlio, tos durpių sankaupos parodoje kartais ima atrodyti kaip apkasai, kuriuose – civilizacijos reliktų atplaišos.
Karina Kazlauskaitė žaidžia, auksuodama pergamentą ir pūsles, į permatomas žarnas kišdama gintarą ir taip sukurdama objektus, pasakojančius apie kūrybinę laisvę ir organiško gyvenimo ilgesį. Apie pagarbų požiūrį į visa, kas gyva ir drauge – apie lengvumą, leidžiantį derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Juvelyrikos menas gali būti ir kitoks, nei mes įpratę matyti. Jis tavęs neturi įrėminti. Tu turi būti laisvas, sako autorė.
