Neringa Bulotaitė Jeano Cocteau monodramoje „Žmogaus balsas“. Režisierė – Ramunė Kudzmanaitė, dailininkė – Jūratė Paulėkaitė. Lietuvos valstybinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1991 | Asmeninio archyvo nuotr.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Daiva Šabasevičienė (2021, nr. 2).

Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė (g. 1960) yra sukūrusi nemažai įsiminusių vaidmenų režisierių Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Krystiano Lupos spektakliuose. Ji yra ir viena iš monospektaklio žanro pradininkų, dar 1991 metais kartu su režisiere Ramune Kudzmanaite sukūrusi Jeano Cocteau spektaklį „Žmogaus balsas“. Neringą Bulotaitę apie jos kelionę teatro upe kalbina teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Kaip Tu užaugai? Kada prasidėjo Tavo teatras? Kokia buvai iki teatro?

Į savo vaikystę beveik nesigręžioju. Tėvai – ekonomistai, daug dirbo. Buvau vienturtė, o man visų pirma tai reiškė didžiulę vienatvę. Ryškiausi prisiminimai apie laiką, kai sirgdavau. Viena pati, kokių šešerių metų, visą dieną palikta nedideliame bute. Mama parbėga per pietų pertrauką pagaminti valgio, ir vėl pasilieku viena, besiklausydama garsų, dažnai bijodama, susigalvodama kokius vaikiškus žaidimus, pavyzdžiui, „namus“ su lėlytėmis, jų lovytėmis ir panašiai. Šilčiausi prisiminimai – apie močiutės kepamus labai skanius blynus. Ne kaime, o mieste, pas giminaičius, kur leisdavau vasaras, kai tėvai dirbdavo. Tokia paprasta vaikystė – be ypatingų žmonių, kokių nors svarbių nutikimų. Gal todėl atrodo, kad visą tą laiką miegojau. Aplink mane nebuvo jokių dvasinio gyvenimo apraiškų. Net knygų – neprisimenu, kad kas iš artimų žmonių būtų jas skaitęs. Ką aš veikiau? Plaukiau gyvenimo upe.

Teatras prasidėjo nuo susitikimo su režisieriumi Stanislovu Rubinovu ir kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi Jaunimo studijoje Kaune. Gal devinta klasė. Kas paskatino stoti į studiją, net neatseku. Buvo rimtas pokalbis: ką skaitau, kokios muzikos klausausi ir t. t. Jaučiausi kaip žuvis be vandens. Pirmą kartą girdėjau tuos vardus, pavadinimus, nes mūsų namuose dažniau skambėdavo liaudies kapelų melodijos. Tiesa, eidavome į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, nes gal buvo tokia mada, nes ten – operetės, jau atmintinai išmoktos solistų pavardės. Kažkaip įstojau, nors visai neatitikau to stojančiojo portreto. O ten jau galėjau susipažinti su teatro abėcėle – pamokomis apie kūno lavinimą, apie vokalą… Pirmą išėjimą į sceną – Giedriaus Kuprevičiaus roko operą „Darbas ir duona“ – prisimenu kaip per miglą. Tiek baimės ir nesvarumo būsenos.

Studijoje atradau kolektyvą, kurio ilgėjausi savo vienatvėje. Gal tai ir pririšo mane prie teatro. Mano kelyje iki studijos nebuvo jokio pedagogo, jokio dvasingo pokalbio ar patarimo. O ten visi buvome traktuojami šiek tiek kitaip. Ir patys keitėmės, nes skaitėme privalomą literatūrą; mus skatino domėtis menais. Vėliau buvo ir kita studija – prie Kauno dramos teatro, kuriai vadovavo Jonas Vaitkus. Čia jau prasidėjo „likiminiai“ dalykai – labai aukšti reikalavimai ir didžiulė konkurencija. Čia ir gimė noras eiti šiuo keliu. Tik šiuo, nors jau buvau pradėjusi inžinerinės ekonomijos studijas Kauno politechnikos institute (KPI).

Įdomu, kaip tada dirbo Jonas Vaitkus. Ar keitėsi jo darbo principai, kai įstojai į jo vadovaujamą kursą tuometinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija)?

Į studiją prie teatro mes rinkdavomės po darbų, po paskaitų ar net pamokų. Pati atbėgdavau po paskaitų iš Kauno politechnikos instituto. Kasdien dirbdavome iki išnaktų. Kaip nepavargdavome ir ištverdavome?.. Gal paties Vaitkaus pavyzdys to neleisdavo? Darbas, maksimalūs reikalavimai, konkurencija. Nes kai kurie studijokai, vos tik per daug atsipalaiduodavo, iškrisdavo. Prisimenu, kaip susėsdavome ratu ir išklausydavome, kam rytoj jau nereikės ateiti į užsiėmimus.

Koks Jonas Vaitkus tada buvo?

Dėmesys buvo sukoncentruotas ne tiek į žmogų, kiek ko buvome mokomi, kokie turėtume būti, kokiais kriterijais turėtume vadovautis… Buvo taip stipriai diegiamos vertybės! Žinoma, tai buvo režisieriaus vertybių sistema, kuri mums tuo metu buvo nekvestionuojama. Daugelį metų gyvenau tuo vadovaudamasi, kol atėjo metas pradėti mąstyti savo galva. Bet tai užtruko. Buvau stipriai veikiama jo idėjų. Pavyzdžiui, Naujųjų metų naktį mes su kursioke Virginija Kelmelyte blaškomės po Kauną, nes visas kursas jau buvo pradėjęs darbą Kauno dramos teatre, švenčiame ir nusprendžiame telefonu pasveikinti Vaitkų. Mes su Virga: „Su Naujaisiais! Ar smagiai švenčiate?“ O jis: „Skaitinėju Sofoklio ‘Elektrą’, noriu pasigilinti į kelias temas…“ Mums su Virga visas linksmumas išgaravo. Naujųjų metų naktis ir „Elektra“ – kai visi žmonės turėtų švęsti.

Jeano Anouilh’o „Antigonė“. Iš kairės: sėdi Neringa Bulotaitė – Ismenė, Ingeborga Dapkūnaitė – Antigonė, Diana Anevičiūtė – Auklė; stovi Saulius Balandis – Hemonas, Tauras Čižas – Sargybinis Budusas, Remigijus Bučius – Kreontas, Arūnas Sakalauskas – Sargybinis Jona, Povilas Budrys – Prologas, Šauklys, Choras. Režisierius – Jonas Vaitkus, Kauno valstybinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1986 | Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų kursas – išskirtinis. Ar Jūs tai jautėte?

Į Konservatoriją įstojau iš trečio karto. Ir čia man palengvėjo, nes nebuvo „nereikalingų“ paskaitų – viskas skirta Teatrui. Prasidėjo kitas etapas, kuris neleido blaškytis. Kita vertus, apie jokį blaškymąsi nebuvo net minties. Per tuos ketverius metus asmeniniam gyvenimui, bent man, neliko vietos. Darbas, skatinimas šviestis. Nė vieno laisvo sekmadienio, jie prabėgdavo repetuojant Kauno dramos teatre. Studijoms baigiantis, Vaitkus pasidalino idėja-vizija – įkurti teatrą kur nors kaime, apsigyventi ten visam kursui ir kurti. Man tai pasirodė taip natūralu, kad tikriausiai pirmoji būčiau susikrovusi mantą ir išvažiavusi. Buvau pasiruošusi atsisakyti „pasaulietinio gyvenimo“ vardan teatro. Deja, kursas jau buvo pradėjęs dalintis ir pradėjęs savarankiškai kvėpuoti. Tas studijų metu užvestas „motoriukas“ mane vis dar veža. Mokytojo pavyzdys – aukšti reikalavimai, nesišvaistymas pagyromis… Gal visa tai ir skatina eiti tolyn, pirmyn. Nenusiraminti.

Sukūrėte labai daug įdomių spektaklių. Ką atsimeni apie juos? Ypač „Literatūros pamokos“ buvo sensacingos. Koks šis spektaklis Tavo akimis?

Visi mūsų diplominiai spektakliai, tarp jų ir „Literatūros pamokos“, kūrėsi ilgai, skausmingai ir be galo skrupulingai. Atrodo, viskas būdavo išbandoma, visos priemonės, režisūriniai sprendimai. Juodas, atperkantis darbas. Pamenu, repetuojant „Literatūros pamokas“ Kauno dramos teatre, pasukusi galvą į užkulisius, pamačiau, kaip saldžiai miega režisieriaus asistentas. Buvo pusė dviejų nakties. Mums visiems tai buvo brangus, „krauju sulaistytas“ spektaklis, todėl gynėm jį kaip galėjom.

„Literatūros pamokos“ dabar asocijuojasi ne tiek su dramos spektakliu, kiek su idėjine kova. Matyt, taip ir buvo. Kiekviena scena turėdavo savo idėjinį-draminį užtaisą, ir tam, kad spektaklis įvyktų, tas užtaisas turėjo iššauti, tai yra mes turėjome maksimaliai tiksliai emocionaliai tai išgyventi. Bent aš savo monologams ruošdavausi beveik prieš dieną.

Kas tada vyko aplinkoje? Kaip Jūs reagavote į mokytojų laiškus, kurie plūdo į teatrą? Dalis pedagogų buvo pasipiktinę tokiu drąsiu spektakliu.

Aišku, mes visi buvome šventai įtikėję savo tiesa. Todėl tie triukšmai niekaip negalėjo paveikti mūsų. Net tada, kai buvome iškviesti į LKP Centro komitetą pas Lionginą Šepetį – mokslo, mokyklų ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoją, šį apsilankymą priėmėme kaip nuotykį. O paties Šepečio reakcija į visą mūsų kursą, sugužėjusį jo kabinetan, buvo gana atsargi. Jis bandė perprasti, kokios rūšies „oponentas“ stojo prieš jį. Gaila, kad nelabai pamenu, apie ką tada kalbėjome. Buvome visiškai laisvi ir nesuvaržyti, drąsiai atsakinėjome į klausimus.

Kai dirbai Kaune, tuometinis dramos teatras garsėjo ypatingai stipriais aktoriais. Kokias asmenybes atsimeni iš savo jaunystės laikų? Su kuo teko artimiau bičiuliautis? Kas ir kodėl Tau imponavo?

Teko laimė net tris sezonus priklausyti Kauno dramos teatrui. Tie ryšiai išliks, kol bus gyvas bent vienas kartu dirbęs kolega ar tiesiog to teatro darbuotojas. Visada su dideliu džiaugsmu peržengiu šio teatro slenkstį – juk grįžtu namo, į gimtuosius teatrinius namus. Aktoriai, su kuriais dirbta anuo metu – labai plati tema. Teatras tada gyveno kaip vieninga gausi šeima. Pažinojau daugybę dabar jau legendų, kurie tada buvo tiesiog mano kolegos. Rūta Staliliūnaitė, – su ja jau pirmaisiais po Konservatorijos metais tapome vieno vaidmens dublerėmis Shakespeare’o „Ričarde II“, kurį režisavo Jonas Vaitkus. Žinoma, dabar tai skamba šiek tiek anekdotiškai. Mums, jauniems, tai buvo didžiulis išbandymas, o žiūrovams?.. Staliliūnaitė – nepaprastos vidinės kultūros, etikos nešėja. Įsiminė jos poelgis po „Žmogaus balso“ gastrolių Kaune. Ji atėjo į mano spektaklį, kuriame kažkokiu būdu atsidūrė neblaivus žiūrovas, į galą spektaklio jau pradėjęs garsiai reikštis. Iškart po spektaklio ji užlipo į sceną prie manęs ir labai susijaudinusi visų žiūrovų vardu atsiprašė. Buvau ne tiek to girtuoklėlio, kiek Rūtos kalbos paveikta, nes tai virto vos ne manifestu apie aktoriaus darbą, pagarbą jam ir kaltę, kurią ji pajuto.

Nemažai partneriavome su Algimantu Masiuliu. Esu gavusi iš jo tiek nuostabių linkėjimų, surašytų dar nuostabesnėse dailės knygose. Buvo be galo apsiskaitęs, smalsus, vaikščiojo šiek tiek pakilęs nuo žemės. Idealistas, bet ne optimistas.

Buvau pavergta Doloresos Kazragytės aktorystės. Visa, ką ji vaidino, man buvo tobula. Gal todėl taip norėjosi ją atkartoti. Tai nutiko dar būnant Studijoje, nes mes pamažu pradėjome įsilieti į spektaklius. Štai tada aš ir sugalvojau tapti Doloresos dublere Gorkio „Paskutiniuosiuose“. Kadangi Vaitkus palaimino šitą idėją, pradėjau repetuoti.

Nors taip ir nedebiutavau, bet repetavau su legendiniu Antanu Barču – nepaprastai nuoširdžiu, pagarbiu partneriui aktoriumi. Tokios šilumos artimam teatre tikriausiai nebuvau patyrusi.

Dar viena istorija, nors jų – daugybė. Jau dirbau Vilniuje. Vaikščiojau su savo vaiku po Kauno Karo muziejaus sodelį. Netrukus turėjo gimti kitas vaikutis. Galvoje jau sukosi mintys apie naują pjesę, kurią buvau suradusi. Pro šalį ėjo Danutė Juronytė. Pasisveikinome, įsikalbėjome, pasidalinau savo darbiniais planais. Ji nuoširdžiai nustebo: „O galima ir taip? Pačiai siūlyti?“ Patvirtinau, gal net paskatinau, ir greitai Danutė pradėjo kurti spektaklius Kauno dramos teatro scenoje. Štai toks sutapimas.

Neringa Bulotaitė Audros Baranauskaitės monospektaklyje „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ pagal Virginios Woolf romaną „Ponia Delovėj“. Režisierius – Antanas Jasenka, dailininkė – Giedrė Brazytė. OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021 | Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Kokie Tau vaidmenys išlieka kertiniai ir kodėl?

Iki dabar branginu visus potyrius, susijusius su dramos opera „Strazdas – žalias paukštis“. Daug atidaviau, bet ir labai daug gavau iš šio spektaklio. Pirmą kartą bendravau su žiūrovu per vokalą labai sakralia panteistine tema. Labai svarbus momentas – „drąsa“, nes pati pasisiūliau tam vaidmeniui. Svarbių vaidmenų nebūta daug, daugiau – mano iniciacijų. Labai vertinu tuos vaidmenis, prie kurių su manimi kas nors dirbo. Žinoma, gali pati kurti, bet visai kita kalba, kai kas nors ateina ir lipdo iš tavęs, kreipia, kai turi įgyvendinti kito žmogaus užduotis. Tada ir įvyksta, matyt, tie svarbieji poslinkiai aktoriuje. Tokių susitikimų buvo nedaug, bet jie buvo. Jeano Anouilh’o „Antigonė“ (Antigonė, Ismenė, Auklė – Jono Vaitkaus 1986 metų pastatyme), „Pati pradžios pradžia“ (irgi režisavo Jonas Vaitkus), monospektaklis „Šaukštaveidė Stainberg“ (režisierė – Marija Misiūnaitė, kurią pakviečiau ir kuri taip profesionaliai prisidėjo prie mano vaidmens sukūrimo). Susitikimas su Eimuntu Nekrošiumi – tai visai kitoks teatras, kurį reikėjo perprasti ir veikti jame pagal jo taisykles („Idiotas“, „Borisas Godunovas“). Režisierius Krystianas Lupa – kažkokiais pasąmoniniais būdais atveriantis tavo vidų ir suteikiantis naujų egzistavimo scenoje galimybių („Didvyrių aikštė“).

Tu esi drąsi, atvira, teatru gyvenanti aktorė ir tuo ypatingai išsiskiri iš kitų kolegų. Tai gal net ne drąsa, o atviras noras sąžiningų teatrinių sprendimų, kūrybinių idėjų egzistavimo. Tu visą laiką grumiesi su rutininiu, biurokratiniu teatru. Aktoriai Tavimi didžiuojasi, nes visa tai darai kūrybinių idėjų vedama, o ne tiesiog kam nors nepagrįstai priešindamasi.

Mano tikslai, norai išlieka stabilūs – kurti. Kaip ir daugumos kolegų – tikiu. Nesu kovotoja, bet stengiuosi šią žinutę perduoti tiems, kurie „vairuoja“ mūsų teatrą. Kad visi, net ir tie, kurie neišdrįsta to pasakyti, turėtų tokią galimybę. Ar bent padrąsinti, nes teisę kurti turime visi.

Kodėl aktoriaus profesija – išskirtinė profesija?

Gal todėl, kad viena pagrindinių jos sudedamųjų dalių – vaizduotė. O vaizduotės galia – neišmatuojama. Kartą žiūrėjau pro langą į debesis ir mąsčiau šia tema. Supratau, kad šios profesijos dėka tu ne tik gali persikelti ten, kur nori, pavyzdžiui, ant debesų, bet visa tai perteikti ir žiūrovui. Nekalbu apie išskirtinę galimybę pabūti kito žmogaus kailyje. Sugebame taip „išlankstyti“ savo vidų, jog dažnam aktoriui net nepavyksta pasenti.

Kada ištinka sakraliausios šios profesijos akimirkos?

Gal tada, kai susijungia Režisierius, Aktorius ir Žiūrovas. Pamiršau pridėti Autorių. Prisiminiau Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ finalą, kai Povilo Budrio Jurodivas Nikolka sako: „Liaudis tyli“. Kokia akimirka… Sunki kaip švinas, saldi kaip medus, – gal aktoriui tokios vienos ir užtenka? Kaip įrodymo – kokia tai profesija.

Manau, akimirka, kai keli šimtai ar kelios dešimtys žiūrovų žiūri į tave, ir jų dėmesys – intensyvus, nes jiems tu esi svarbus. Tai – jau sakralu. Tų akimirkų mūsų darbe galima pririnkti ir daugiau – tai net teksto analizė, kai staiga „nušvinta“ kažkas svarbaus, kai eini namo po spektaklio ir staiga stabteli prie tuščios scenos, kurioje ką tik įvyko labai reikšmingi tavo paties ar kolegų atsivėrimai. Juk sakralumas slypi mumyse – kiek jo turi, tiek ir jauti.

Vaidinai ne viename Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. Tai dar viena ne tik teatro, bet ir gyvenimo mokykla. Kas šiandien labiausiai jaudina, prisiminus šį režisierių?

Jaudina visi prisiminimai, ypač Jam Išėjus. Supranti, kokia tai buvo dovana – tiesiog pabūti šalia. Atrodytų, nesukūriau jokių ypatingų vaidmenų jo spektakliuose, bet tiesiog buvau bendrame kūrybos procese. Bandau perimti tai, ką stebėjau iš arti. Pavyzdžiui, koks svarbus jam buvo garsas. Nekrošius jį – dažnai tą buitinį, kurio mes net nepastebime savo aplinkoje – naudojo kaip raktą į atmosferą. Todėl atsirado įprotis klausytis, nes kiekviena erdvė turi savo garsyną. Jis turėjo savitą daiktų, ženklų kalbą, sakydamas: „O tu paduok kažkaip kitaip, kad būtų įdomu žiūrėti“. Stengiuosi prisiminti tai ir taikyti savo darbuose. Vis klausdavau jį, kaip surasti naują medžiagą, kaip atsirinkti. O jis: „Labai paprastai: ateini į biblioteką ir skaitai knygų nugarėles. Kažkas primiršta iškyla, kažkas visai nauja papuola“. Pamėgau šitą būdą. Tai buvo trumpas, bet pilnas įspūdžių laikas, ir galiu tik pasidžiaugti savimi, jog pasibeldžiau į tas duris.

Neringa Bulotaitė Audros Baranauskaitės monospektaklyje „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ pagal Virginios Woolf romaną „Ponia Delovėj“. Režisierius – Antanas Jasenka, dailininkė – Giedrė Brazytė. OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021 | Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Ar galėtum palyginti, išskirti režisierių metodus – Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Krystiano Lupos?

Labai apgraibom, nes gilindamasis į vaidmenį, į medžiagą apie tai daug negalvoji. Vaitkus akcentuoja aktoriaus-personažo psichofizinę būklę. Ją „pagavęs“ gali suvaidinti visą pjesę. Nekrošius nubrėžia grafinį vaidmens piešinį, ir jei sugebi pripildyti jį emocijų, apipinti gyvybe, gali tikėtis įdomaus rezultato. Su Oskaru „iš esmės“ dar neteko dirbti. Lupa pirmiausia – psichologinio personažo piešinio išpažintojas, o jau vėliau – tuo piešiniu manipuliuoja (meniniu požiūriu, žinoma).

Šiandien monožanras – ne naujiena. Bet kai Tu 1991 metais Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre kūrei Jeano Cocteau „Žmogaus balsą“, į pagalbą pasikvietusi režisierę Ramunę Kudzmanaitę, buvo sensacingas atvejis. Neabejoju, kad ir šiandien šis kūrinys gerai skambėtų. „Žmogaus balsas“ buvo graži Tavo tolesnio individualaus kūrybinio gyvenimo pradžia. Ką apskritai galvoji apie šį žanrą? Tu visada pasirenki labai sudėtingas temas, niekada nesivaikai populistinių temų.

Kiekvienas monospektaklis – priartėjimas prie aktoriaus psichofizinių galimybių ribos, absoliutus savęs išsibandymas, susitikimas su pačiu savimi, priartėjimas prie tam tikros psichinės būklės, kurios suvaidinti ar net suimituoti negali. Tai turėdavo įvykti „iš tikrųjų“. Manau, daugumai aktorių tai svarbu. Tai – ne transas, bet jau kažkas, dėl ko verta rinktis šią profesiją. Gal kažkas antgamtiška, ką nedažnai patirsi realiame gyvenime. Mano pasirenkamą medžiagą gal ir nulemdavo šitie dalykai, o gal tiesiog ieškodavau sau artimų temų. Sau, bet ne visada kitiems. Nekrošius, pažiūrėjęs „Jaseką“ apie aktorės profesijos dramą, pasakė: „Tema per siaura, kad būtų įdomi daugumai“. Kaip ir „Žmogaus balsas“, „Šaukštaveidė“ (spektaklis apie mirtį). Dabar – spektaklis apie Virginią Woolf, taip pat adresuotas tiems, kurie girdėjo šį vardą.

Kaip Tu atradai šitą medžiagą? Kuo Tau ji svarbi?

Suradau ją, Virginią Woolf, tiksliau – jos romaną „Ponia Delovėj“, tikriausiai to paties alkio kurti vedama. Tai nutiko seniai, beveik prieš dešimtmetį, ir nuo tada mintis sukurti spektaklį Virginios Woolf tema manęs niekaip nepaleidžia. Tokia keista mano lemtis teatre (vis bandant perklausti – ar tikrai sėdžiu savo rogėse?) – kad išgyvenčiau, turėjau parūpinti darbo sau pačiai. Teatre siūlomi vaidmenys – trupiniai, o aš per daug smalsi, nekantri, kad išlaukčiau to kažko išsvajoto. Apsidairau ir matau minias į mane panašių kolegų, kurie per savo karjerą sulaukia vos kelių rimtesnių vaidmenų. Tačiau mūsų romanas su Virginia Woolf užtruko. Tiek kartų mėginta įveikti šią medžiagą, tiek žmonių bandyta užkrėsti šia idėja…Tiek pagalių į ratus sulaukta iš Likimo… Belieka stebėtis savo pačios ryžtu – nejau „mintys materializuojasi“?..

Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net įdavė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Manau, sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius be žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose“. Man taip nutiko su jos „Dienoraščiais“, užtiktais gastrolių metu Sankt Peterburge. Tada ir prasidėjo ta kelionė jos link. Virginia Woolf svarbi vien tuo, kad patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, išjaustas, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitančiojo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku iš to išsivaduoti.

„Virginios Woolf“ premjera ką tik įvyko. Ar patirta naujų atradimų vėl susitinkant su žiūrovu sunkiame teatro žanre – monospektaklyje?

Spektaklis dar tik formuojasi. Žiūrovas dėl monospektaklio turi nemažai autorinių pretenzijų. Sunkoka daryti išvadas, bet svarbiausia – džiaugiuosi galimybe dalintis pjesės mintimis, Virginios Woolf biografija, skleisti jos kūrybą.

Dėkoju ir linkiu prasmingos spektaklio kelionės.