Kairėje: Mindaugas – Regimantas Adomaitis. „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1969 m. | Audriaus Zavadskio nuotr., LATGA / Dešinėje: lagaminai, pilni laiškų aktoriui | Liudo Parulskio nuotr.

Šiandien gimtadienį būtų šventęs vienas didžiausių Lietuvos artistų – Regimantas Adomaitis (1937 01 31 – 2022 06 20). Ta proga kviečiame prisiminti didį aktorių ir dalinamės teatrologės Daivos Šabasevičienės tekstu, kuris buvo skirtas R. Adomaičio 85-erių metų jubiliejui.

Lietuvos teatro ir kino legendai Regimantui Adomaičiui (g. 1937 01 31) – aštuoniasdešimt penkeri. Šia proga jam daug kas parašytų po meilės laišką. Deja, epistoliarinis žanras – išnykęs kultūrinis reiškinys. Viskas persikėlė į žinutes, kurių kalba visai kitokia – trumpa, kapota, su unifikuotomis šypsenėlėmis, širdelėmis, ašarėlėmis…

Per keletą dešimtmečių trukusią aktyvią kūrybinę karjerą jis sukūrė daugiau kaip šešiasdešimt vaidmenų teatre. Tarp jų – Francas (J.‑P. Sartre’o Altonos atsiskyrėliai 1968), Mindaugas, Mažvydas (Just. Marcinkevičiaus Mindaugas 1969; Mažvydas 1978), Junas Gabrielis (H. Ibseno Junas Gabrielis Borkmanas 1981), Kaligula (A. Camus Kaligula 1983), Skirgaila (V. Krėvės Skirgaila 1987), Seras (R. Harwoodo Aprengėjas 1996), Kazanova (K. Gassauerio Kazanova 2004), Mykolas (Dėdės ir dėdienės 2014, pagal J. Tumą‑Vaižgantą) ir kiti. Adomaitis vaidino daugiau kaip 70 Lietuvos, Rusijos, Vokietijos kino ir televizijos filmų. Jo vaidmenys – Donatas (Niekas nenorėjo mirti 1965), Orlandas (Kentaurai 1979), Ačas (Atsiprašau 1982; visų režisierius V. Žalakevičius), Kasparas (Jausmai 1968, režisieriai A. Dausa, A. Grikevičius), Edmundas (Karalius Lyras 1971, režisierius G. Kozincevas), Girdvainis (Velnio nuotaka 1974), Boilanas (Turtuolis, vargšas 1983, abiejų režisierius A. Žebriūnas) ir daugelis kitų.

Regimantas Adomaitis, matyt, ir pats to iki galo nesuvokdamas, buvo tapęs tam tikru lietuvių aktoriaus „logotipu“. Jo archyve tarp įvairių laiškų gali aptikti šūsnis kvietimų, telegramų, sveikinimų įvairiomis progomis nuo įvairių laike besikeičiančių šalies vadovų – ir ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Vokietijos. Jį kvietė į įvairius pobūvius, minėjimus, koncertus. Visi mūsų šalies prezidentai, įvairių šalių ambasadoriai ir kitokie biurokratai siuntė jam pakvietimus ir sveikinimus, kartais, atrodo, net nesusipažinę su šio aktoriaus kūryba.

Saulius Sipaitis ir Regimantas Adomaitis šalia prie Kapsuko (dabar Marijampolė) valstybinio dramos teatro, 1962 m.

Mindaugas – Regimantas Adomaitis. „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1969 m. | Audriaus Zavadskio nuotr. / LATGA

Hendelis – Regimantas Adomaitis. „Susitikimas“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, rež. Raimundas Banionis, 1999 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Bet visa tai aktoriaus neišlepino. Iki šiol aktorius stebėtinai kuklus. Adomaitis ne kartą yra sakęs, kad žiūrovo siekis aktorių matyti kuo dažniau jokiu būdu nereiškia, kad šio aktoriaus kūryba adekvati šiam įsivaizdavimui. Sėkmė – tai tik išorinė išraiška.

Gerbėjų laiškai

Gražios Regimanto Adomaičio sukakties proga norisi įpūsti vėjo, ugnies, prisiminti tą jausmą, kuriuo dalinosi nepažįstamosios, rašydamos Regimantui. Jų buvo labai daug. Daugiausia – tai moterys arba paauglės, prisipažįstančios, kad „man greit – aštuoniolika!“ Vienos labiau įsimylėdavo Adomaičio kūną, kitos – jo herojus. Kai kurie laiškai labai ilgi – retai tenka skaityti tokių smulkmeniškų teatro ar kino recenzijų. Bėda ta, kad žmonės – ne kritikai, todėl dažnai nusukdavo į lankas. Juose aprašomas visas jausminis herojų pasaulis, įvairios jį lydėjusios recenzijos, spaudoje pasirodę Adomaičio interviu.

Lagaminai, pilni laiškų aktoriui | Liudo Parulskio nuotr.

Laiškai alsuoja meile ir paslaptimi. Juose gali aptikti įvairių kvietimų į pasimatymus, vietos daugiausiai nurodomos užmiesty, paskutinėje stotelėje ar autobusų stotelėje prie teatro. Kai kurie laiškai „kvėpuoja“ atvira poezija, o kai kurie net įsakmūs – bandoma „priversti“ ateiti, antraip, „kažkas gali nutikti“. Tai vibruojančių sielų galerija, kai kurios jų dingo laike, o gal yra ir tokių, kurios ir šiandien laukia, seka, ilgisi.

Nemažai laiškų parašyta ant ypatingo popieriaus, pavyzdžiui, rausvo, kai kurių vokai rankų darbo, mažučiai, grakštūs, vardas ir pavardė užrašyti tušu. Kai kurie pasirašomi tik inicialais, nesitikint niekada sulaukti atsakymo. („Regimantui – Aliošai – nežinoma mergaitė.“)

Yra moterų, kurios tiesiog guosdavosi Adomaičiui. Šie laiškai ilgi, išsamūs, juose nemažai ir šmaikščių, aniems laikams būdingų pastebėjimų. Dažniausiai šie laiškai baigiami atsiprašymu už skaitymui sugaištą laiką. Beveik kiekviena moteris maldauja „atvaizdo su autografu“. O jei „atvaizdo“ negali atsiųsti, tai prašo nors autografo. Kai kurios moterys „kankinasi“ daugiau nei dešimt metų ir galiausiai prisipažįsta, kad daugiau tylėti nebegali, ir išdėsto visą savo gyvenimą. Kartais tos istorijos nepaprastai jaudina: pavyzdžiui, jauna moteris nuosekliai pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo septyniolikos iki dvidešimt septynerių metų, pasakoja, kaip Adomaitis tapo viso jos gyvenimo meile, ir ji daugiau nieko negali pamilti. Prašo nors trumpo pasimatymo, antraip…

Kai kurie laiškai perpinti klasikų eilėmis, kai kurie – specialiai aktoriui rašyta poezija. O tos, kurios mokėjo piešti, siuntė ne savo nuotraukas, o portretus. Viena įsimylėjėlė save stilizavo botičeliškai – kiek pailgintomis proporcijomis, ilgais plaukais, kūną dengiančiu šydu, kuris išryškina „poetiškiausias“ kūno vietas, besibaigiančias smulkiomis gėlytėmis.

Laiškai labai jausmingi: „Tik pagalvoti reikia, kiek gi pasitenkinimo ir džiaugsmo Jūs, Regimantai, suteikiate“. Arba: „Ko prašau, Regi? Parduokite sielą.“ Aktorius stengdavosi atsakyti į daugelį laiškų – vien iš pagarbos. Adomaitis save vadino svajotoju, Don Kichotu, romantiku. Atsirado tokių laiškų autorių, kurios bandė įspėti būsimą aktorių: „Tau, mielas Regimantai, aš patariu gerai, oi gerai apgalvoti, ar tikrai Tau konservatorija duos tai, ko trokšti, ar nenusivilsi, kai galutinai nusikratysi svajonėmis. Ar nebus tai „muilo burbulas“? Ar nepereikvosi jėgų? Juk praėjusieji metai Tau buvo labai sunkūs. O ateinančiais, kaip suderinsi tarnybą ir mokslą? Ar nepalauši sveikatos? <…> Neskraidyk padangėse, nes vis tiek reikės nutūpti į… žemę.“ (Liena, 1959.VIII.8.)

Apie rusų moteris ar jų šeimas reiktų pakalbėti atskirai. Visos jos nurodo savo konkrečius adresus, namų ir darbo telefonus. Parašo, kada vyras grįžta iš darbo, kuo dažniausiai serga vaikas. Laukia naujų filmų, prašo, kad papasakotų apie artimiausius darbo planus, gailisi, kad, pavyzdžiui, į Maskvą neatvažiuoja Akademinis (dabar – Nacionalinis) dramos teatras, tad su savuoju „dievu“ belieka bendrauti tik žiūrint filmus. Šios moterys, o kartais ir visos šeimos kartu su vyrais kviečia atvykti tarp filmavimų, siūlo savo ištikimą draugystę visais gyvenimo atvejais.

Yra ir tokių atvejų, kai rašančioji be galo įsimylėjusi kokį nors rašytoją ir jo personažus. Tuomet per kelis puslapius išsamiai pristatomas personažas, pavyzdžiui, rašytojas Aleksandras Grinas, ir detali argumentacija, kodėl vienas ar kitas vaidmuo tiktų Adomaičiui. Ir dar: rekomenduojama Adomaičiui kreiptis į Vytautą Žalakevičių, kad jis apie tai „susimąstytų“.

Laiškai aktoriui | Liudo Parulskio nuotr.

Kai kurie laiškai kvepia tikrais detektyvais. Pavyzdžiui, vienas tėvas, susekęs dukros dvasinių negalavimų ištakas, rašo Adomaičiui laišką, kuriame prašo kuo skubiau parašyti jai laišką, ir kuo švelnesnį, nes dukra žiūri filmus vien tik su juo, o neatsargiai ją užgavusi sesuo, švelniai pasijuokusi dėl Adomaičiui kiekvieną dieną rašomų laiškų, tapo jos didžiausia prieše. Maža to, dukra nuolat verkia, užsidaro kambaryje, neina į darbą, nustojo ir su tėvais bendrauti. Tėvas prašo kuo skubiau gelbėti dukrą ir, gink Dieve, apie jo prašymą neišsiduoti. Įrodymai išdėstyti labai ilgi, nurodant net geriamų vaistų pavadinimus.

Laiškai prasideda įvairiais kreipiniais arba daugtaškiais. Pakankamai dažna klaida – į jį nepažįstamosios kreipdavosi ne „Regimantai“, o „Remigijau“ ar net „Rimai“. Kai kada į aktorių kreipiamasi „drauge Adomaiti“ („Ваша игра, товарищ Адомайтис, ваша игра – роль Сергея Лазо…“). Arba į aktorių kreipiamasi vieno ar kito personažo vardu, rašoma lyg aktoriui, bet laiško turinys susijęs tik su personažo gyvenimu. Čia, matyt, ir yra didžioji kino paslaptis: žiūrovas pakankamai lengvai ištrina ribas tarp tikrovės ir meninės realybės. Yra ir dar keistesnių kreipinių: rašomas ilgas sklandus laiškas, kuriame nemažai įvairių klausimų, paaiškinimų, pabaigoje mandagiai atsisveikinama, o post scriptum prašoma: „Tarp kitko, ar nežinai, ką šiuo metu veikia mūsų bendras pažįstamas, parazitas R. Adomaitis? Ar teisybė, kad jis dar filmuojasi filme „Sergejus Lazo“? Prašau, parašyk apie jį viską, ką tiktai žinai.“ (1967)

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, klasikinio baleto pamokoje, 1960 m.

Atrodo, Adomaitis daugelio korespondentų sąmonėje egzistavo dviejose tikrovėse – realioje ir tariamoje. Vis dėlto jį mylėjo ir daugiau pripažino kaip kino „anapusinio“ gyvenimo herojų. Toks Adomaitis realiai neegzistavo, bet moterys jį „matė“, „įsivaizdavo“, nes kino pasaulis savo vaizdiniais ir meninėmis reikšmėmis diktavo visai kitas žaidimo taisykles. Viena moteris, neapsikentusi, tvardydama pyktį dėl to, kad jis „šaltai“ atsakė į jos laišką, net apie jo baltus dantis parašė: „Netgi tokių baltų dantų, kaip tavo, turėtojas, negalėtų šito tikėtis.“ (1967)

Daugelyje laiškų vardijama, kas, ką ir kada matė Adomaitį vaidinant. Tai lyg prisipažinimai / pasiaiškinimai („kaip matote, aš šiek tiek domiuosi Jumis“), o šiek tiek įgijus drąsos, pereinama prie gana atvirų, tiesmukų pasiūlymų, prašymų, klausimų. Laiškai, rašyti septintojo dešimtmečio viduryje, tiksliai charakterizuoja visą laikmetį, kai nebuvo kompiuterių, informacijos šaltinių, kuriais žmonės galėtų operatyviai naudotis. „Regimantai, jei ne paslaptis, parašykite, kiek Jums metų ir kaip Jūsų žmonos pavardė. Ji, rodos, taip pat aktorė? Tik Jūs neužsigaukite už tuos nekuklius klausimus.“ (1965.XI.18. Klaipėda) Arba: „Jeigu Jums nesudarys ypatingų sunkumų, atsakykite į keletą klausimų: ar Jūsų gimtinė ne Aukštadvaris (netoli Ramygalos), ar Jūsų tėvuko vardas ne Vaitiekus ir ar gyvenote Jūs kada nors Pasvaly?“ (1965.X.15. Klaipėda). O yra ir tokių laiškų – plačių lyg vandenynas… Vienas meilės laiškas tiesiog kruopščiai surašytas į sąsiuvinį su keliais papildomais lapais. Didžiausią nusivylimą jau galima paskaityti „prologe“: „Rašau, nes žinau, jog niekada Tu neperskaitysi…“ (Data nenurodyta.)

Yra ir laiškelių-užuominų, kuriuose po kviečiamojo sakinio – padažytų lūpų bučinio atspaudas. Keli laiškai rašyti prancūzų kalba, nors autorės – lietuvės. Iš kažkur sužinojusios, kad Regimantas moka prancūziškai, jos savo kvietimus išdėstydavo prancūzų kalba, nurodydavo tikslius bendrabučių adresus ir kambarių numerius, tiksliai aprašydavo, kada ir į kokį kolchozą turės vykti ir kada po baisių „kolchozinių“ darbų grįš namo. O laiškai ilgi, parašyti gražia prancūzų kalba… Viename iš jų – atsiprašymas; rašančioji nežinanti, kaip prancūziškai reiktų rašyti vardą „Regimantas“.

Regimantas Adomaitis

Adomaičiui rašė ir jaunos studentės, ir brandžios moterys, nedrįsdamos net savo vardo paminėti („juk nebuvo Dievo valia, kad mes pažintume vienas kitą“). Viena kita ir savo nuotrauką, darytą geroje fotostudijoje, atsiųsdavo su laiškučiais-išpažintimis. („Tai Jums! (ir daugiau niekam). Parašyti, kad myliu ir neparodyti, kas aš esu, bijoti, skaitau, negarbinga. Gaila, kad aš niekada Jūsų nesutiksiu, o jei sutiksiu, tai būtinai pasakysiu, „sveikas, mylimas žmogau“. 1965.V.17)

Laiškai iš kitų SSSR respublikų taip pat pilni jausmų, netgi aistros. Skaitant tarp eilučių slypinčią emociją, susidaro įspūdis, kad jį mylėjo pusė Sovietų Sąjungos. Moterys, rašydamos „nuo savęs“, būtinai parašydavo ir aplinkinių, savo giminių ar bendradarbių reakciją į jį. Šios moterys, gavusios vieną ar porą Regimanto laiškų, atvirai didžiuodavosi savo išskirtinumu. Yra ir tokių, kurios pasitenkindavo jo „abrozdėliu“: „Neišsigąsk, nieko nerašysiu, tik nuotrauką atsiųsk!“ Kartais Adomaitis uždrausdavo joms rašyti, bet susilaukdavo panašaus atsakymo: „Nežiūrint į tavo įspėjimą „daugiau nerašyk“, aš vis tik rašau. Aš noriu tau padaryti siurprizą, atvažiuoti į Kišiniovą“ – tuo metu ten filmavosi Adomaitis.

XX a.  septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais susirašinėjama buvo itin gausiai. Laiškai buvo bene vienintelis būdas išreikšti savo jausmus, mintis. Žmonėms to trūko, jie neslėpė jausmų. Adomaičiui laiškai tapo ne mažiau svarbūs, nei jam rašančiosioms. Bet toms, kurios jį savo nenuslūgstančiomis „tiradomis“ kankino, Adomaitis liko šaltas. Jau sulaukęs brandaus amžiaus prasitarė: „Bet laiškus rašydavo dažniausiai dirglios, net ne visai sveikos psichikos moterys. Viena moteriškė iš Maskvos be perstojo rašydavo labai ilgus laiškus. Nors aš į juos neatsakinėdavau, jie ėjo ir ėjo. Tai buvo laiškai žmogaus, sergančio šizofrenija ir labai jautriai į viską reaguojančio. <…> Gal ir gali taip nutikti, kad kai dažnai matai žmogų ekrane, įsikalbi sau ligą, įsimyli…“

Studentas

***

Aš negaliu aprašyti visų savo jausmų, nes nėra pasaulyje tiek popieriaus. <…>

G. 1963.X.12.

***

<…> kadangi keliauji kaip čigonas iš vieno kampo į kitą ir esi bejėgis ką nors padaryti… Taip tau ir reikia, parsidavėli. Pardavei savo kailį (o gal ir dūšią?) ir kentėk dabar, kol neišpirksi. Bendrai gali paskubėti ir neversti manęs ilgai laukti. <…>

A. 1965.VI.26

***

<…> Regimantai, kadangi Jūs niekada manęs nepamatysite… Jūs man daugiau negu aktorius… Aš žinau, kad tai meilė be atgarsio. Bet vis tiek nors ir be atgarsio, aš pamilau pirmą kartą. <…> Regimantai, aš Jūsų labai prašau, duokite man savo nuotrauką. <…> Jeigu aš išdrįsau prašyti Jūsų nuotraukos, tai aš paprašysiu dar vieno – ar negalėtumėte duoti savo telefono, ar darbo, ar taip kokį. Aš Jums paskambinsiu tik vieną kartą. Ir pakalbėsiu su Jumis tik 5 min. Aš noriu girdėti Jūsų, Regimantai, balsą, bet noriu, kad jis būtų skirtas tik man vienai. Jūs kalbėsite tik su manimi… Paskutinį kartą mačiau Jus spektaklyje „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Aš einu tik tuomet, kada dalyvaujate Jūs, Regimantai. <…>

V. 1966.I.22

***

Regina – Eugenija Pleškytė, Bronius – Regimantas Adomaitis. „Suaugusių žmonių žaidimai“, rež. Rud-Gercovskij, LKS, 1967 m. | Audriaus Zavadskio nuotr. / LATGA

Aš pavydžiu visiems, kurie mato ir kalbasi su Jumis. Jau tikrai, geriau būti stalu, lova, kokiu nors daiktu Jūsų kambaryje, ir kiekvieną dieną matyti, gyventi su Jumis, negu taip kentėti, kaip dabar. Jei būtų vergovės laikai, tai aš būčiau Jūsų nuolankiausia vergė, ir tai būtų į nieką pasaulyje neiškeičiama laimė. O dabar… <…> O ką aš galiu padaryti, aš nekalta, aš tikrai nenoriu apie Jus galvoti, bet čia kažkas prieš mano pačios valią, kažkas nesuvokiamo ir galingo priverčia prisiminti Jūsų veidą, tas nuostabias lūpas, nosį, patrauklias akis ir randą, kuris Jums taip tinka, priduoda paslaptingumo. <…>             

E. 1967.I.29

***

Jums rašo Raselė iš Vilniaus. Praeitą vasarą mes susipažinome Valakampių pliaže. Aš seniai norėjau parašyti, bet nežinojau adreso.

Jau baigėsi mokslo metai. Aš perėjau į ketvirtą klasę, esu pirmūnė. Tiesa, tėvelis nupirko akvariumą, jame gyvena šešios žuvys: gurami, kardonešis, gupi. Ypač gražus kardonešis. Jis raudonos spalvos, o uodega – juoda. Kai atvažiuosite į Vilnių, būtinai užeikite pažiūrėti mano akvariumo.

Noriu paukštelių, bet dar neįgijau.

Žiemą buvo spektaklis suaugusiems, ir aš Jus mačiau vaidinant. Kodėl daugiau nevaidinate per televizorių? Ar greit bus filmas, kuriame Jūs vaidinate? Jūs man parašykite, nes aš laukiu.

R. 1967.V.25.

***

Gerbiamas Remigijau,

Jūs labai nustebsite, gavęs iš nepažįstamos laišką, o gal tų laiškų šimtai plaukia. Jūs mane tikrai sužavėjote, kai pirmą kartą pamačiau filme „Niekas nenorėjo mirti“. <…> Išmokau skambinti Bethoveno „Mėnesienos sonatą“ ir paskyriau Jums. Nes manau, žavinga Bethoveno muzika patinka Jums. Kai mokausi skambinti, Jūsų nuotrauką padedu į šalį, kad negirdėtumėte daromų klaidų. Dar niekas – nei mano draugai, nei tėvai, negirdėjo manęs skambinant šį kūrinį. Kai aš išmokau skambinti gerai, Jūsų nuotrauką padėjau ant pianino ir man atrodė, kad Jūs girdite. <…>

V. 1968.III.16.

***

Jurga – Vaiva Mainelytė, Girdvainis – Regimantas Adomaitis. „Velnio nuotaka“, rež. Arūnas Žebriūnas, LKS, 1974 m.

Tai ne garbingas laiškas. Ir ne meilės laiškas. Manau, anokių gaunat, šitokio dar nesat gavęs. Nežinau ir pati tiksliai, ko iš Jūsų noriu. Jeigu seniau, manyčiau, dvasios giminystės. Bet dabar žinau, kad kiekvienas mūsų tikrai giminingas tik pats sau. Gal tai kaprizas, kurie anksčiau buvo man būdingi? Gal šposas? Keistenybių pomėgis? Žinau tik viena – nėra tarp žmonių (jų santykiuose) tokių vertybių, kurios sudužtų net ir nuo keisčiausių mūsų poelgių.

<praleisti trys puslapiai>

Kadangi nežinau, kada pasiimsit šį laišką, tai nukelsiu „pasimatymo“ datą toliau, po sekmadienio. Skirsiu dvi dienas, nes nežinau, kuri patogesnė. Antradienį ir trečiadienį. T. y. IV. 2 ir 3. Valanda… Kokia valanda? 20 val., tai nesimatys mano keleto raukšlių ir keliolikos žilų plaukų. Galėčiau šauktis Jus į mišką, kalnus, pliažą, bet gal Jums šlapia? Aš tai vaikštau. Užtat čia nebūsiu originali. Prie troleibusų žiedo, Antakalnyje. Nemanykit ateit, pažiūrėt iš tolo, kas ten per būtybė. Aš nepasirodysiu tol, kol nepamatysiu žiede Jūsų. „Pasimatymo“ tikslas? Ir man neaiškus. Turbūt, kalbėtis? Bent jau nestandartinis tikslas, tai tikrai žinau, ne toks, kokie būna tarp vyrų ir moterų. <…>

1968.III.25, išsiųsta 26.  

***

Sveikinu Jus su pergale, su stebuklu, su persikūnijimu, su kuo dar? Tai genialu – mes asmeniškai pažinome Sergeju Lazo. Ir dabar po šio filmo manęs niekas neįtikins, kad Serioža buvo kitoks. <…>  Kada pirmą kartą žiūrėjau filmą, mano akis užtraukė rūkas, o pabaigos scenose garsu raudojau. Dar muzika padėjo.

Aš noriu būti tokiu žmogumi kaip Serioža. Man atrodo, kad Jūs neįtikėtinai tiksliai perteikėte jo eiseną, žvilgsnį. <…> Aš tiesiog lenkiuosi prieš Jūsų šio vaidmens įminimą. <…> Aš nežinojau, kad šie metai atneš man tokią laimę – šį filmą. Aš į jį eisiu ir eisiu. Man įdomu sekti Jūsų Sergejaus kiekvieną judesį, kiekvieną frazę, o vėliau juos atkartoti. <…> Šį laišką pradėjau rašyti ypatingą dieną, bet vėliau „atėjo“ liūdesys. Aš negalėjau. Tai vienos sielos žmonės – Sergejus Lazo ir Jurijus Gagarinas.   

г. Таганрог. Валентина Никулина. 3.IV.1968.

***

Regi, nedinkite! Taip reikalinga Jūsų šviesa. Dar truputį ir aš praregėsiu. <…>4

Z. 1978.X.24.

***

<…> aš nemoku nuslėpti savo santykio į Jus. Pasakykite, Jūs turbūt stebukladarys? Be to, piktas stebukladarys. Taip, nesijuokite, geras nekankintų žmonių. Ir kaip Jums tai pavyko? Jūs tiesiog savo talentu, savo puikia vaidyba mane užbūrėte, ir dabar aš negaliu išsivaduoti iš Jūsų kerų. Tarytum ekranas prieš mano akis visą laiką šviečia, o ekrane – Jūs. 

Ir kaip Jums tai pavyksta? Kaip Jums pavyksta būti tokiu patikimu, prisiliesti prie atviros žaizdos, sukrėsti, priversti šimtą kartų numirti kartu su Jumis ir vėl prisikelti, neapkęsti ir mylėti, kentėti ir džiaugtis kartu su Jumis?

Jumis iš karto tiki. O aš galiu ant pirštų suskaičiuoti aktorius, kuriais aš iš karto tikiu. <…> Jūsų vaidyba pati už save „kalba“. Jūs neturite bespalvių vaidmenų. Būna geresni ar blogesni, bet bespalvių – ne. <…> Iki pasimatymo, stebukladary. Tegu Jūsų stebuklai laikosi kuo ilgiau.

Galina Kačanova, studentė. Saratov, 1979.III.3 

***

Andrius Cvirka. Karikatūra, 1981 m.

Jus jau seniai laikau savo mylimiausiu artistu, tiesa, be Jūsų sutikimo. Ar Jūs neprieštaraujate? Jeigu kažkuo būsiu naudinga, praneškite. Jums ypač norisi padaryti kažką reikalingo, naudingo, gero. Laikykite mane savo draugu. O aš liksiu Jūsų draugu visą gyvenimą, pažadu Jums. Ir prisiminkite mane. Aš visada Jus gerbsiu ir vertinsiu. <…>

(Nurodyti ir darbo, ir namų telefono numeriai, tikslūs adresai)

Jūsų Galina, 1980.VIII.11.

***

Aš vis galvoju apie Jūsų susitikimą su Mokslininkų rūmų nariais. Tai buvo mano pirmasis viešas susitikimas su Jumis. Seniau man atrodė, kad kažkas skriaudžia Jus ir vis neduoda progos „pasisakyti“. Dabar gi, pamačiau, kad esate labai uždaras žmogus. <…> Niekada daugiau nenorėčiau girdėti Jus viešai kalbant apie dvasinį susmulkėjimą. Į Jūsų nuomonę įsiklauso jaunesni, ir Jūs atimate iš jų tikėjimą ateitimi. Nieko švento nebėra! – ir būti negali, jeigu taip kalba gerbiamas, taurus žmogus. Noriu, kad Jūs nesentumėte, – palikite tą temą menkesniems už save. Tegul jie ją gvildena.

Gerbiu Jūsų uždarumą, bei Jūs mūsų (lietuvių) Žeraras Filipas, ir norom nenorom į Jus krypsta žvilgsniai. Kiekvienas žmogus turi teisę ginti savo vidaus pasaulį, savo intymų gyvenimą. Be galo skaudu, kai kitas užsimiršęs žarsto savo biografiją į visas puses, ir visi tuos faktus valkioja. Jums tai negresia. Tačiau Jūs jau nebepriklausote vien pats sau, Jūs – mūsų lietuviškos kultūros dalis. Ir todėl yra būtina dalyvauti viešame (visuomeniniame) kultūriniame gyvenime. Jūs vienas geriausių, ir visi turi žinoti, kad pas mus yra tokių žmonių. Jus turi matyti ne tik scenoje. Reikia, kad žmonės žinotų Jūsų pažiūras (nebūtina jas perteikti betarpiškai), kad girdėtų Jūsų, o ne personažo žodžius, kad pažintų Jus, prisimintų kaip pilnavertę asmenybę, o ne kaip tobulą įrankį perteikti svetimas emocijas, kad lygiuotųsi į Jus, ir kad Jūsų gyvenimo prasmę matytų ne vien grietinėlės pavidalu scenoje.

Jūs to nusipelnėte. Jūs užsidirbote teisę tarti savo žodį. <…>

A. 1983.02.11

***

Dėkoju Jums už laišką. Esu labai sujaudinta Jūsų žodžių, kuriuos man parašėte. Tiesą sakant, aš nesitikėjau, kad man parašysite. Perskaičiusi Jūsų laišką, supratau, kad Jus myliu. Viskas mano gyvenime apsivertė aukštyn kojomis. Aš negaliu suvaldyti savo jausmų. Aš dar nieko taip nemylėjau, kaip pamilau Jus. Aš nebegaliu dirbti, kelinta diena neinu į darbą, šlaistausi gatvėmis, galvoju tik apie Jus. Aš suprantu, kad tai kvaila, bet kitaip elgtis negaliu. Jūs nepykite ant manęs už tokį mano akiplėšiškumą. Žinau, Jūs turite žmoną, vaikų, tikriausiai juos mylite ir gal mes niekada nesusitiksime, bet neatstumkite manęs. Labai parašu, atsiųskite man savo nuotrauką. Jeigu mums bus nelemta niekad susitikti, aš noriu turėti bent Jūsų nuotrauką, kad galėčiau kiekvieną dieną į ją pažvelgti. Neatmeskite šio mano prašymo.

Iš anksto dėkoju.

Jūsų V. 1984.03.15

Regimantas Adomaitis – aistringas smėlio pilių statytojas. Jas statė ir Kaspijos pakrantėje. Sumgaitas, netoli Baku, filmuojant Vytauto Žalakevičiaus „Tas saldus žodis – laisvė!“, 1971 m.

***

<…> Bet aš, galima sakyti, išskyrus Jus, daugiau nieko neturiu. Aš gyvenu viltimi kada nors susipažinti su Jumis. Prisipažinsiu, esu Jus įsimylėjusi. Ir jau seniai. <…> Aš negaliu be Jūsų gyventi. Jūs man labai reikalingas. Gal Jūs to ir nesuprantate, bet aš esu labai vieniša, ir labai prašau , pasistenkit suprasti. Aš Jus myliu. Negalvokit, kad aš noriu sugriauti Jūsų šeimą. Aš šiek tiek pažįstu Jūsų žmoną ir žinau, kokia ji nuostabi moteris, bet ką aš galiu padaryti, jeigu myliu Jus. Aš labai noriu su Jumis nors retkarčiais susitikti, bet jeigu Jūs to negalit ar nenorit, tai bent parašykit man laišką, ir aš būsiu labai laiminga.

V. 1984 09 26

***

<…> Dar kartą prašau atleisti už Jūsų dirginimą. Bet jei teisybė, kad visi mes susidedame iš tos pačios medžiagos, kaip ir žvaigždės, kad visi mes esame dalelės vienos Visatos, – tuomet mes lygūs.

Visiškai aiškiai suvokdama, kad tokiam nuostabiam aktoriui kaip Jūs rašo neįtikėtinai daug, nerašyti Jums negaliu.

Aš myliu Jus nuo vaikystės.

<…> Kiekvieną kartą aš atvažiuodavau į Palangą taip besijaudindama, tarytum skubėčiau į pasimatymą su Jumis. Dėl to visai nekeista ir nejuokinga, ir ne naivu. Mylimas žmogus man neatskiriamas nuo žemės, pagimdžiusios jį, o žemė tapo man tiek pat mylima ir siekiama / trokštama, kaip ir jis pats. Širdis labai plaka, kai išgirstu pirmą lietuvišką žodį… Tarytum jis būtų Jūsų tariamas. Tiesiai prie jūros aš bėgu su daiktais ir sveikinuosi su ja po ilgos žiemos, tarytum aš sveikinčiausi su Jumis… Ir bet kokiu oru, kiekvieną dieną su nekantrumu neriu į jūros bangas (man tuomet atrodo, kad į Jūsų rankas, Jūsų švelnius delnus…) įsivaizduojant, kad ji (jūra) taip pat manęs išsiilgo.

Jelena, Minsk, 1988 04 04

***

<…> Kai aš gulėjau reanimacijoje, kaip fantastiniame sapne ant kažko perregimo, visiškai bejėgė <…>. Aš tuomet vis kartojau sau: „Tu pasveiksi ir parašysi Regimantui, ir tai bus Tau kaip dovana.“

<…> Kada nors aš įgysiu drąsos ir atvažiuosiu į Jūsų teatrą, į Jūsų spektaklį. Ir galbūt tuomet aš tiek išdrąsėsiu, kad užeisiu į Jūsų grimerinę ir padovanosiu Jums daug daug gėlų, ir pabučiuosiu Jūsų rankas… <…>

J. 1988 05 01