Hipolit Korwin-Milewski. Fotografija iš knygos „Siedemdziesiąt lat wspomnień. 1855–1925“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vyresnės kartos vilniečiai, kiti operos ir baleto meno mylėtojai dar prisimena spektaklius, kuriais jie mėgavosi vadinamojoje Vilniaus Pohuliankoje (dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje) buvusiame teatre. Nacionalinis operos ir baleto teatras čia veikė 1948–1974 metais. Kai opera ir baletas išsikėlė į jiems iškilusį naują teatro rūmą, jų vietoje įsikūrė ir iki šiandien gyvuoja Vilniaus rusų dramos teatras. Tačiau, ko gero, nelabai daug kas žino, kad teatrą, šiemet minintį savo veiklos šimtmetį, sukūrė saujelė entuziastų už savo, teatro meno mėgėjų ir kitų rėmėjų lėšas. Vienas pagrindinių Pohuliankos teatro iniciatorių, statybos organizatorių buvo dvarininkas, Korwinų herbo bajoras, Lazūnų dvaro savininkas Hipolitas Korwinas-Milewskis (1848–1932), kuris šio teatro gimimo istoriją išdėstė savo prisiminimų knygoje „Siedemdziesiąt lat wspomnień. 1855–1925“ („Septyniasdešimt prisiminimų metų. 1855–1925“), Warszawa, 1993. Siūlome Jūsų dėmesiui šių prisiminimų fragmentą.
Pusantros kartos, nuo 1862 metų, kai miesto teatre Rotušės pastate po privalomosios vienaveiksmės pjesės rusų kalba spektakliai vykdavo lenkiškai, net iki 1905-ųjų rudens dviem trečdaliams du šimtai tūkstantinio katalikams lenkams sąvoka „teatras“ buvo lygiai taip sunkiai įsivaizduojama, kaip žodis „sniegas“ subtropikų juodaodžiui. Į rusų teatrą vaikščioti buvo gėdijamasi, Szumano „tingel tangelį“*, iš esmės prostitucijos biržą, lankė tik dalis „auksinio jaunimo“, likusieji šimtas trisdešimt tūkstančių lenkų tautybės žmonių nepažinojo kitokios reginių formos, kaip tik keliolika kartų per metus rengiami atvykstančių artistų koncertai.
1905-ųjų rudenį, netrukus po to, kai pasaulį išvydo mano laikraštis „Kurier Litewski“, rusų valdžia, kuriai tiko to leidinio tonas, mano bendradarbių varšuviečių ir kelių kitų žmonių pastangomis leido neva „pabandymui“ parodyti Varšuvos teatro „Rozmaitości“ dalies trupės spektaklių seriją lenkų kalba. Buvo vaidinama nekūrenamame mažame vasaros teatre, pastatytame to paties Szumano. Repertuaras buvo parinktas grynai literatūrinis, be „kokardinių“ priemaišų, ir pirmo vaidinimo metu žiūrovai, kurių tik nedidelė dalis buvo tautiška, elgėsi taip, kad gubernatorius Pahlenas atsisveikindamas pasakė man: Il n’y a pas à dire, Vous êtes devenus des Anglais**
Iki tos serijos pabaigos nepraleidau nė vieno spektaklio; pamažu tarp žiūrovų daugėjo darbininkų, landžiojau po visus kampus, klausiausi ir buvau nustebintas tos publikos stropumo, o dar labiau – jos supratingumo. Jau turėdamas patirties „lojalios polonizacijos“ srityje pagalvojau, kad būtina užtikrinti gyventojams tęstinumą tokios stiprios, gal stipresnės negu spauda, priemonės ir polonizuoti, ir kelti žemesniųjų gyventojų sluoksnių moralę – nuolatiniu lenkišku teatru, nes 25 kapeikos, sumokėtos už vietą galerijoje, tai nuo smuklės atitrauktas rublis.
Bet čia iškilo sunki patalpų problema. Tas mažas, 400 vietų, teatras Botanikos sode, nekūrenamas, iš esmės barakas, galėjo tarnauti nuo gegužės 1 iki spalio 1 dienos, tai yra teatro ne sezono metu. O vėlgi miesto teatras, taip pat per mažas, įrengtas, kai Vilniuje buvo keturis kartus mažiau gyventojų, buvo užimtas rusų teatro su daugiausia žydų tautybės žiūrovais. Tad apsičiupinėjęs kišenes ir įvertinęs savo pajėgumus, kurie neleido man užsikrauti šį uždavinį, paskelbiau „Kurierio“ skiltyse straipsnį, kurį, aptaręs būtinumą bendromis jėgomis pastatyti specialų lenkišką teatrą, užbaigiau pareiškimu, kad jeigu atsirastų veikėjas, gebantis įkurti draugiją, – ir čia specialiai paminėjau Józefą Montwiłłą, – esu pasirengęs įeiti į tokią bendrovę ir įmokėti 20 000 rublių.
Józefas Montwiłłas, labai uolus humanitarinės demokratinės pakraipos veikėjas, visai ne „polonizatorius“, veikiau į litvomaniją linkęs žemaitis, nenorėjo apie tai nė girdėti, juolab jis ką tik buvo įkūręs darbininkišką dainininkų draugiją „Lutnia“ ir statė jai praktišką ir pigų savo pastatą, kuris po jo mirties padarė kinematografinį mezaliansą. Aš pasitraukiau iš „Kurierio“, išvykau iš į Paryžių ir Peterburgą, ir visas projektas užmigo. Tik spėjau pasinaudoti bičiulyste su p. Stankiewicziumi ir išsiderėti, kad miesto teatras būtų padalytas rusų ir lenkų trupėms paeiliui po 3–4 dienas per savaitę. Bet tai truko neilgai, nes dėl mažos teatro talpos nei viena, nei kita trupė negalėjo padengti savo išlaidų.
O tuo tarpu buvo įkurta Klementynos Tyszkiewiczowos, ordinato žmonos, vadovaujama Sceninio meno rėmimo draugija, kuriai priklausiau nominaliai tik kaip prenumeratorius; disponuodama iš susidėjimų ir ponios Klementynos dosnumo susidarančia 5 tūkstančių rublių per metus suma, ji šiek tiek rėmė lenkiškus spektaklius. Bet su patalpomis padėtis vis blogėjo. Iš miesto teatro buvo persikelta į prie Aušros vartų miesto lėšomis pastatyto nuomojamo namo didžiulę salę; tos salės akustika buvo niekam tikusi, apšvietimas menkas, priekinėje jos dalyje truputį galima buvo matyti, toliau – nei vieno, nei kito, todėl salė amžinai būdavo tuščia, verslas nuostolingas, ir vieną gražią naktį kilo toks sėkmingas gaisras, kad salė ir gerai apdraustas teatro turtas sudegė, o kita namo dalis išliko.
Vėl kilo klausimas: kur vaidinti? Lukiškių aikštėje buvo jau gana senas, todėl lyg parakas sausas iš lentų sukaltas cirko barakas. Cirko trupės vaidindavo tik vasarą, barakas buvo nepelningas, ir draugijai pavyko jį pigiai išsinuomoti; apšildžius koridorius geležinėmis krosnelėmis, perdirbus areną į parterį, lentomis atitvėrus žiūrovų salę nuo scenos ir aktorių ložių, kažkaip pavyko įkurdinti ten trupę ir vaidinti. Bet reikalai klostėsi prastai. Smulki publika susėsdavo į visas pigias vietas, nes jau buvo pajutusi lenkiškų spektaklių skonį, o pinigingesni žiūrovai nėjo, atbaidyti siaubingos smarvės. Nes po parteriu, tai yra cirko arenoje, kaip paprastai cirkuose, po pjuvenomis buvo storas sluoksnis arklių mėšlo, o koridoriuose, irgi atitvėrus lentomis, buvo iš lentų sukaltos vietos „ponams“ ir „ponioms“ be kanalizacijos ir vandens. Vieną kartą atėjau į tą dvokiantį baraką ir po pirmo veiksmo pabėgau. O geranoriškai nusiteikęs gubernatorius Liubimovas perspėjinėjo, kad diena po dienos turės uždaryti tą „gaisrų lizdą“, – tad savo lenkiško teatro problema darėsi vis opesnė.
Netrukus po Valstybės tarybos rinkimų mane aplankė ponas Aleksandrowiczius, rašęs leidiniui „Kurier“ teatrų klausimais ir laikytas vienu artimų Klementynos Tyszkiewiczowos bičiulių. Jis kreipėsi į mane kaip specialus tos ponios pasiuntinys su prašymu apsilankyti pas ją ir aptarti lenkiško teatro statybos reikalų.
Ta Damos, kuri laikėsi gimininio ir pasaulietinio pasipūtimo trijų šimtų metrų aukštyje, „1908 metų lapkričio 11 dienos kapituliacija“ mane šiek tiek nustebino, bet reikalas buvo susijęs su man svarbiu dalyku, tad pasiūlymą priėmiau. Kitą dieną po pokalbio su p. Aleksandrowicziumi aplankiau ponią Meno rėmimo draugijos pirmininkę. Maniau, kad reikalas bus baigtas tuo, kad patvirtinsiu savo „Kurier Litewski“ skiltyse paskelbtą pažadą paaukoti lenkų teatrui 20 000 rublių. Bet ponia Klementyna, neabejodama, kad savo pažado neišsižadėsiu, į reikalą žiūrėjo kitaip. Skirti pinigų teatrui yra vienas dalykas, ji tam pasirengusi, o pastatyti teatrą su visu organizacinio darbo, rūpesčių, kontrolės ir taip toliau akompanimentu – tai kas kita, ir ji tą vaidmenį maloniai teikėsi skirti man.
Kitą dieną pas tą pačią ponią Klementyną susirinko apie dvidešimt žmonių, kurių pagalbos galima buvo tikėtis. Narsiojo Montwiłło tarp jų nebuvo. Jis iki to laiko staiga pasimirė.
Susirinkimas prasidėjo geromis viltimis. Kai buvo nutarta bendromis jėgomis statyti lenkų teatrą, ponia Klementyna pareiškė, kad projektuojamos bendrovės dispozicijai įneša dešimt tūkstančių rublių, savo brolio Józefo Potockio ir svainio Władysławo Branickio vardu – dar du tūkstančius, iš viso dvylika, aš – dvidešimt, dalyvavęs spaustuvės savininkas Feliksas Zawadzkis netikėtai pareiškė, kad senas jo tėvo bičiulis, žinomas savo reputacija ir mažai kam pažįstamas ponas Rudziewiczius iš savo kuklaus fondo aukoja ir per jo rankas skiria dešimt tūkstančių rublių, dar keli pažadėjo ne mažiau negu po tūkstantį, tad startui buvo penkiasdešimt tūkstančių, o pagal neseniai pastatyto Kališo teatro patyrimą buvo manoma, kad nelabai pretenzingo pastato vertė neturėtų viršyti šimto penkiasdešimties tūkstančių. Tad pradžia atrodė sėkminga. Reikėjo tik apsispręsti dėl draugijos juridinės formos.
Kaip pirma mintis nuskambėjo pasiūlymas įsteigti paprastą, klasikinę akcinę draugiją su pagrindiniu 150 000 rublių kapitalu, kurios akcijos būtų 100 rublių vertės – idant galima būtų pritraukti smulkiąją buržuaziją, iš tikrųjų nusiteikusią labai patriotiškai. Bet, gerai išmanydamas apie tokių draugijų juridines sąlygas ir vidinę tvarką, stipriai tam pasipriešinau. Baiminausi, kad: 1) tokia draugija netrukus taps grupuote, kurios keli apsukruoliai reikalo sąskaita pasišildys rankas; 2) nupirkę tam tikrą kiekį akcijų tam, kad pasirodytų, dauguma akcininkų, nes gaus menkus arba negaus jokių dividendų, tylomis jų atsikratys, ir tos akcijos atsidurs arba Maskvos, arba žydų rankose; 3) pati akcinės draugijos forma lems, kad rusų valdžia kontroliuos susirinkimus, privers vesti apskaitą rusų kalba, skelbti balansus ir kt., dėl ko visa tai neteks lenkiškos institucijos pobūdžio; 4) galiausiai pagal rusiškus įstatymus akcinės draugijos, kurių aktyvai sumažėja bent iki 49 proc. nuo pagrindinio, privalės būti likviduojamos – tai yra draugija nuolat kybotų ant rusų valdžios didesnės ar mažesnės tolerancijos lenkiškumo atžvilgiu virvelės, o tendencijos tuomet buvo tolerancijos mažėjimo link.
Tad pareiškiau, kad į tokią akcinę draugiją nestosiu, jeigu įstatuose nebus įtvirtintos bent tokios garantijos: 1) valdybos nariai negaus jokio atlyginimo; 2) akcijos bus tūkstančio rublių vertės, susirinkimai turi būti negausūs, privataus pobūdžio: 3) tos akcijos bus tiktai vardinės; 4) akcijos negali būti parduodamos be valdybos žinios ir sutikimo, su pirmumo teise išpirkti jas emisine arba paskutinio balanso nustatyta kaina. Visa tai, aišku, reikalavo specialaus patvirtinimo Peterburge, bet žinojau, kad Maskvoje su panašiais įstatais funkcionuoja kelios idėjinės pakraipos akcinės draugijos.
Mano pasiūlymai buvo priimti, dalyvavęs advokatas Malińskis apsiėmė sostinėje patvirtinti projektuojamus įstatus, susitarta ankstyvą pavasarį sušaukti naują, jau sprendimus priimsiantį susirinkimą. Ponia Klementyna išvyko į Paryžių, netrukus ten nuvažiavau ir aš.
Dalį žiemos praleidau prie Senos, kur dėl visa ko, tenykščių teatrų direktoriams leidus, dienomis apžiūrinėjau mažesnius, bet naujesnius teatrus ir studijavau jų vidaus anatomiją. Parašiau vieną ar du straipsnius žurnalui „Le Correspondant“ ir broliavausi su parlamentine delegacija Peterburge, dalį laiko – Rivjeroje. Balandį grįžau į Vilnių, ponia Klementyna irgi, ir pas ją įvyko antras, skelbtas susirinkimas.
Ponas Malińskis pristatė savo sukurtus neva naujus akcinės draugijos įstatus; bet juose, išskyrus tai, kad akcijos bus tūkstančio, o ne šimto rublių vertės ir kad jos pirkėjų pageidavimu gali būti vardinės arba bevardės, jokių mano reikalautų garantijų nepatirti aferų ar draugijos perėjimo į svetimas rankas nebuvo. Aš pareiškiau, kad į tokią bendrovę nestosiu ir savo pinigų neįnešiu. Bet, užuot taip pasielgęs, kai atgavau laisvę, ponios Klementynos spaudžiamas pradėjau ieškoti būdų, kaip išvengti pavojų ir pasiekti tikslą – turėti teatrą. Ponia Klementyna, pasikliaudama savo arkliu (manimi), padėjo prekybos banke mano dispozicijai savo 12 tūkstančių rublių ir vėl išskrido į užsienį. O aš išsiruošiau į Peterburgą, kur nestigo juristų, besispecializuojančių įvairių bendrovių srityje.
Peterburge vienas advokatas – Kaufmanas – parengė man „firminės-komanditinės“ draugijos įstatus. Jos esmė yra tai, kad šalia vieno ar kelių vadinamų tikrųjų (firminių) narių, kuriems priklauso visapusiškai vadovauti įmonei ir kurie už jos įsipareigojimus atsako visu savo turtu, komanditoriai neturi balso, užtat atsako tik savo įneštomis lėšomis. Gerai mane pažinojęs Kaufmanas kalbino, kad tapčiau vieninteliu tikruoju nariu, teigdamas, kad vien mano pavardė (šalia nemažo fondo) teiks būsimiesiems komanditoriams ne mažiau, o gal net daugiau pasitikėjimo negu pridėjus plačiau nežinomų pavardžių; ko gero, jis buvo teisus, jo paklausęs būčiau išvengęs daugelio nemalonumų. Bet aš kaip tik pristigau to, kas man buvo dažnai prikišama: puikybės. Tada buvau 62 metų, o apie 40 metų iš jų negalavau, kaip ir daugelis žmonių, tad man nedavė ramybės mintis: kas ištiks tą reikalą ir man patikėtus pinigus, jeigu numirsiu anksčiau, negu bus baigta statyba? Be to, ir senatvinio tingumo pradžia kėlė norą pasirinkti pagalbininkų tam sunkiam darbui atlikti.
Nežinomas architektas. Teatro pastato fasadas. Konkursinis projektas. 1910–1912. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Tad grįžęs į Vilnių ėmiau ieškoti kelių tikrųjų narių, pirmiausia iš savo garbingų Žemės ūkio draugijos bendradarbių, bet visi, kaimiečiai ir žmonės, turėję nedidelių lėšų, kaip ugnies bijojo neribotos piniginės atsakomybės. Užtat pats pasisiūlė Mieczysławas Bogdanowiczius, turtingas Vileikos apskrities dvarininkas ir „Europos“ viešbučio savininkas, o dviese nesunkiai prikalbinome Feliksą Zawadzkį. Abu juos pažinojau kaip įžvalgius, praktiškus, kupinus jėgų žmones, galinčius, jeigu panorės, būti man, seniui, veikliais pagalbininkais; bet asmeniškai pažinojau juos per mažai, kad galėčiau būti įsitikinęs, jog jų asmenyje rasiu tokiam glaudžiam bendradarbiavimui, tarsi sutuoktinių gyvenimui, charakterius, atitinkančius manąjį. Čia, deja, labai įvairiu laipsniu, teko nusivilti. Zawadzkiu todėl, kad jo, tipiško provincialo, netenkino ketinimai pastatyti tai, ko pakaktų skylei, tai yra kokių 800 vietų pakenčiamai įrengtą pastatą, – jis nuolat svajojo praturtinti savo gimtąjį miestą kokia Romos Šv. Petro bazilika arba Paryžiaus Luvru ir sirgo „paskutiniu technikos žodžiu“; vos išsiderėjau iš jo, kad įrengtume sukamąją sceną, tokią kaip Varšuvos Szyfmano teatre, nes publikai ir aktoriams reikia ilgesnių antraktų negu pertraukos dekoracijoms pakeisti. Įsitikinęs, kaip nuolat kartojo, kad „su mano ryšiais galima Dievai žino ką padaryti“, kad jam iškaulysiu net ir milijonus įnašų, dvejus metus darė man gyvenimą tokį, kokį solidžiam, senam kerplėšai darytų energinga ir išlaidi žmonelė. Bet užtat jis buvo geras ekonomistas, pažįstantis kiekvieną miesto meistrą, veiklus, lyg voverė lakstantis pastoliais, kur man svaigo galva, ir suteikė tai nesėkmingai užmačiai tiek paslaugų, kad galima pasakyti, jog jeigu nebūtų buvę lenkų teatro be Milewskio, lygiai taip nebūtų buvę jo ir be Zawadzkio.
Bet jis būtų buvęs be Bogdanowicziaus, kuriam, kai tik pasiekė savo vienintelį tikslą – kad teatras iškiltų netoli jo „Europos“ viešbučio, toliau nuo jo konkurentų viešbučių Šv. Jurgio prospekte (Krokuvos priemiestis Vilniuje), visas jo darbo įkarštis išblėso, ir jis tik kartą, kaip papasakosiu toliau, atkakliai primetė man bendrovėje savo valią, kas nulėmė nesėkmingą rezultatą.
Bendrija notariškai buvo įteisinta 1911 metų liepą. Pradžiai įnešiau savo 20 000 rublių, p. Bogdanowiczius – nominaliai 10 000, iš kurių, kaip sakė, 2000 savų ir 8000 surinktų iš jo šeimos, Zawadzkis – jam patikėtus senio Rudziewicziaus 10 tūkstančių, buvo prognozuojama sukaupti iš viso 200 000 rublių kapitalą.
Pirmoji užduotis buvo įsigyti tinkamą sklypą. Bogdanowiczius atkakliai reikalavo, kad teatras būtų statomas žemesnėje Pohuliankos dalyje, netoli jo viešbučio ir toliau nuo prospekto, tuo tarpu Zawadzkis pageidavo, kad šis monumentas puoštų prospektą. Abiem jiems topografinė teatro vieta turėjo lemiamą reikšmę. O aš į tą ginčą žiūrėjau abejingai, iš kitų didelių miestų patyrimo žinodamas, kad žmonės į teatrą neina kaip į cukrainę, – jie į ten išsiruošia. Kadangi keli dar laisvi sklypai prospekte iš karto pareikalautų viso ligi tol sukaupto kapitalo, sutikau pirmenybę atiduoti erdviam sklypui Pohuliankoje, iš kurio atsivertų vaizdas į tris gatves ir kuriame „monumentaliu“ požiūriu pastatas gerai atrodytų. Tik tuomet galima buvo galvoti apie architekto ir projekto pasirinkimą. Čia irgi, jeigu sprendimas būtų priklausęs nuo manęs vieno, žinodamas, kad architektai, iš esmės amatininkai, statę serijinius gyvenamuosius namus pagal albumuose rastus pavyzdžius, neturėjo supratimo apie specifinius teatro reikalavimus, būčiau paprasčiausiai nukopijavęs kokį šiuolaikinį užsienio teatrą, patikėjęs darbus akordiniu būdu atsakingam antrepreneriui (kad ir gabiam rusui Prozorovui), – būtų lengva paskaičiuoti kaštus, ir mums beliktų prižiūrėti, kad visa būtų sąžiningai atlikta.
Bet mano teatriniai sutuoktiniai, abu persisunkę intelekto, manė, kad privalu pirmiausia atsižvelgti į vietos opiniją, kurioje vyravo įsitikinimas, jog jeigu kas statoma visuomenės naudai, tai balso teisę, teises patarinėti, kritikuoti ir spręsti turi visi, išskyrus tuos, kurie tam duoda pinigų, – šiems pakanka mėgautis savo nuopelnu. Todėl buvo nuspręsta skelbti konkursą: premijuotas projektas gaus tūkstančio rublių premiją, o nugalėtojui išaiškinti bus sudarytas komitetas iš trijų Varšuvos architektų draugijos narių, būtinai dalyvaujant ponui Przybylskiui, kuris tuomet Varšuvoje statė Lenkų (vadinamąjį Szyfmano) teatrą priešais Koperniką. Visa šia operacija, kuri, suprantama, galėjo baigtis tik po kelių mėnesių, užsiimti įsipareigojo Mieczysławas Bogdanowiczius, kurį dėl to, kad Katedros aikštėje praktiškai ir palyginti pigiai pastatė didžiulį namą, laikėme mūsų specialistu. O aš per tą laiką išsiruošiau iki ankstyvojo pavasario į Varšuvą ir Paryžių – ir pailsėti, ir verbuoti komanditorių.
Paryžiuje vėl miklinau plunksną savajam „Correspondant“ ir prielgetavau teatrui nemažai pinigų; sužinojęs, kad architektų konkurse Varšuvoje buvo premijuotas ponų Michniewicziaus ir Parczewskio statybų bendrovės projektas ir kad viskas neva paruošta mūsų monumento kertiniam akmeniui padėti, į Vilnių grįžau apie balandžio 1 dieną, kad iki žiemos pastatas galėtų stovėti po stogu, o kiti, 1912–1913-ieji, metai būtų skirti jo vidui įrengti.
Kertinio akmens padėjimo ceremonija įvyko tiktai 1912 metų balandžio 17/30 dieną, ir iš karto pradėjome nuostabiausią, kokią tik įmanoma įsivaizduoti, polnische Wirtschaft***.
Kadangi teatro statyba buvo patikėta tiems patiems laureatams Michniewicziui ir Parczewskiui, kurie kontrakte įsipareigojo neviršyti maksimalios 150 000 rublių sumos, iš karto paprašiau pateikti man sąmatą. Bet ji nebuvo paruošta. Kai man ją pateikė, pats jos nė neperžiūrėjęs, atidaviau p. Bogdanowicziui patikrinti, nes tai turėjo būti jo pareiga. Pasiėmė ją pas save į kaimą, laikė dvi savaites, atvežė atgal ir prisipažino tik paviršutiniškai ją peržvelgęs ir mažai ką supratęs. Jau turėjau įtarimų, kad viskas vyks apgraibomis, tačiau pats sėdau prie darbo. Nustačiau, kad vadinamoji grubi projekto dalis, tai yra sienos ir stogas, šiaip taip parengta, o visa kita, tai yra gelžbetonio, stalių, centrinio šildymo, apšvietimo, kanalizacijos, žiūrovų salės ir scenos įrengimo, ir t. t., ir t. t. darbai, paskaičiuoti bendrais bruožais dešimtimis tūkstančių rublių keliuose puslapiuose, dvelkė gryna fantazija. Todėl pasiėmiau tą sąmatą ir pačiu pirmu traukiniu išlėkiau į Varšuvą, kad iš ponų architektų, kurie premijavo Michniewiczių ir Parczewskį, išgirsčiau, koks tai buvo konkursas, ir dar laiku sužinočiau, ar neatsirastų būdas mūsų prasidedančią lenkišką ekonomiką bent iš dalies paversti prancūziška ar vokiška.
iteto, kuris premijavo mūsų architektus, narius, Varšuvos architektų pirmininką poną Tołwińskį ir poną Przybylskį. Jie priėmė mane labai maloniai. Pirmasis pasiėmė sąmatą ir trečią dieną grąžino ją man pareiškęs, kad ji net ir išore nepanaši į tikrą sąmatą ir kad imdamasis statybos tokiu pagrindu privalau numanyti, jog tikra jos vertė numatytą sumą gali viršyti net tris kartus. O ponas Przybylskis neslėpė, kad iš esmės buvo premijuota tiktai pastato stilius ir fasadas, bet ne jo detalės, ne jo kaštai ir vidaus įranga, nes apie juos spręsti nebuvo galima neturint tikslių ir aiškių duomenų.
Į Vilnių grįžau su minorinėmis nuotaikomis. Čia akivaizdžiai įsitikinau, kad iš mūsų architektų ponas Michniewiczius statybos aikštelėje asmeniškai nesirodo, ponas Parczewskis kartą per savaitę pasirodo pusvalandžiui visada tuo pačiu metu, o iš Zawadzkio raporto sužinojau, kad tie ponai, nepaisant formaliausių kontrakto sąlygų, jau patys tiekia cementą savo, kiek aukštesne negu rinkos, kaina. Griebiau plunksną ir parašiau tiems ponams „nekultūringą“ laišką, sudėdamas taškus ant visų „i“ (o Vilniaus ir Varšuvos kultūra reikalavo nutylėti tuos nediskretiškus punktelius). Kaip atsakymą į tai gavau… jų atsistatydinimo raštą, aišku, negrąžinant tuomet Zawadzkio neatsargiai avansu išmokėto 20 proc. honoraro, nors nebuvo atlikta nė 5 proc. darbų. Kaip tik to ir tikėjausi. Zawadzkiui sutikus (Bogdanowiczius vagojo savo bulves) atsistatydinimą „priėmiau domėn“ – ir vėl keliauju į Varšuvą. Tiesiai pas Przybylskį.
Tikėjausi kaip nors perduoti jam mūsų nelaimingo teatro globą. Bet Lenkų teatras atimdavo tiek jo laiko, kad Vilniaus teatrui negalėjo skirti nė dienos. Užtat rekomendavo man savo kolegą architektą X.
Su juo labai greitai sutarėme, pasirašėme sutartį, kurioje jis formaliai įsipareigojo, išsaugodamas išorines pastato formas pagal Michniewicziaus ir Parczewskio projektą, iš esmės peržiūrėti, o prireikus pataisyti ir pakeisti visus vidaus įrengimo netikslumus. Kitos dienos rytą kartu išvažiavome į Vilnių. Kai apžiūrėjome jau iš žemės dygstantį pastatą, architektas pažadėjo likti vietoje, kol viską kaip reikiant sutvarkys. Bet trečią dieną vėl važiuodamas į Varšuvą gaudyti klientų pajininkų, nustebau išvydęs jį tame pačiame vagone, – net neįspėjęs ir neatsisveikinęs važiavo atgal į Varšuvą teigdamas, kad viską jau paruošė ir sutvarkė.
Tas sutvarkymas buvo tai, kad atsitiktinai susipažinau su viena pavojingiausių mūsų specifiškai lenkiškų papročių forma, kurios „dėka“ (gal todėl visa Europa vadina mus sąmokslininkų tauta) visa mūsų visuomenė dalijasi į daugybę viena kitą išnaudojančių gaujų ir gaujelių. Turiu omenyje vadinamąją kolegų etiką, kaip ji pas mus suprantama ir praktikuojama, kuri neleidžia jokiam profesionaliam specialistui taisyti profesijos kolegų klaidų, negana to – net ir nuodėmių. Šiuo atveju paaiškėjo, kad ponas X. savo pareiga laikė pradėti derybas su Michniewicziumi ir Parczewskiu, o už mano nugaros – su Zawadzkiu. Tų susitarimų turinys iki šiandien man nežinomas, bet apčiuopiamas jų rezultatas buvo toks, kad nuo tol tikrai nepažeidžiama ir nepažeista sąlyga iš tų, dėl kurių asmeniškai susitariau su architektu, buvo toji, jog, kad ir ką jis darytų, aš, Milewskis, asmeniškai garantuoju jam visą sutartą honorarą.
Artėjo laikas pradėti gelžbetonio darbus, kurie teatro statyboje turėjo kapitalinę reikšmę ir man šiek tiek kėlė nerimo, nes nesuskaičiuojami pavyzdžiai įtikino, kad menkiausias projekto netikslumas, aplaidumas ar nesąžiningas darbų atlikimas gali sukelti tikrų nelaimių. Todėl, norėdami pasirinkti iš mums pateiktų pasiūlymų ir pasirašyti atitinkamą sutartį, visi trys susitikome su architektu iš Varšuvos. Rimtų pasiūlymų buvo trys: Mariano Lutosławskio, žinomo ir kaip politinio veikėjo, vėliau Maskvoje nužudyto bolševikų, inžinieriaus Kołuckio ir vokiečių firmos „Zelbet“. Lutoslawskio pasiūlymą atmetėm, nes jis reikalavo didelės kainos ir niekuo negarantavo vykdomo įsipareigojimo sąžiningumo, dar reikalavo prieš darbų pradžią sumokėti solidų avansą; manydamas, kad tvarkome ne betonavimo, o politinį tautinį reikalą, kuris veikliam tautinių demokratų nariui teikia privilegijų, atmetus jo pasiūlymą atsiuntė bendrovei kupiną pasipiktinimo laišką. Taip pat nepriėmėm jaunojo Kołuckio per brangaus pasiūlymo, – šis mūsų ne tik neišbarė, bet dvejais metais vėliau atliko teatrui didžiulę paslaugą, o sutartį, teikiančią maždaug 8000 rublių nuolaidą, pasirašėme su „prakeiktu švabu“, kuo iki pat pabaigos dėl jo darbų tikslumo negalėjome atsidžiaugti.
Bet vos pradėjus betonavimo darbus kilo drama. Nesijausdamas pakankamai kompetentingas, pasitikėdamas iš pradžių Bogdanowicziumi, o paskui architektu X, kruopščiai nestudijavau žiūrovų salės, ložių ir balkonų projektų. O kai medinės formos jau buvo paruoštos betonuoti, man pakako užmesti akį, kad įsitikinčiau, jog balkonų ir ložių aukštis virš parterio, taip pat antrõs galerijos – virš pirmos yra visai netinkami. Ir viena, ir kita buvo daugiau negu pusantro metro didesnės negu visa, ką kada nors esu matęs. Paprastai tą erdvę sudaro nuo 2,2 m (didelio vyro ūgis) iki 2,5 m, o kad tie balkonai yra frontiniai, jų nelaikė niekas kita – tik iš šoninių pastato sienų kyšančių gelžbetoninių sijų sistema, ir jie kybojo virš parterio net iki trečios jo dalies, tad buvo rimtų nuogąstavimų, kurių akivaizdžiai patikrinti dar buvo neįmanoma, nes pačios scenos vietoje tebuvo didžiulė duobė: taip kad, lyg stovint prie šulinio krašto, per daug vertikali žvilgsnio linija arba neleis, arba gerokai apsunkins (išskyrus pirmą eilę) iš tų balkonų ir ložių matyti sceną.
Gerai paaiškinau savo nuogąstavimus kolegoms bei architektui. Reikalavau, kad tie du balkonai ir ložės būtų nuleistos žemiau maždaug po pusantro metro kiekvienas ir arba tiek pažemintų visą pastatą, kas leistų sutaupyti 20 000 rublių, arba, jeigu to neįmanoma padaryti nepabloginus išorinės pastato išvaizdos, įrengti trečią galeriją, vadinamąjį paradisą, dėl ko prisidėtų liaudžiai 120 pigių vietų.
Į mano pastabas ponas X pasižiūrėjo labai atsainiai, beveik ironiškai, ir pareiškė, jog kadangi projekte pieštuku nubrėžtos linijos nuo ložių ir balkonų galerijos iki scenos rodo perspektyvą būsiant patenkinamą, jis ketina tiksliai laikytis Michniewicziaus ir Parczewskio projekto ir nedelsiant pradėti betonuoti. Toks architekto sprendimas galėjo būti paaiškinamas tuo, kad jis nenorėjo skirti visos savaitės ar net ir dviejų tam, kad pabūtų Vilniuje ir išsiaiškintų, galbūt ir perdirbtų planą, bet triumfavo „kolegų etika“, liepianti palikti nepakeistą jo kolegų atmestinai padarytą projektą. O kodėl Bogdanowiczius ir Zawadzkis, ypač pirmasis, įnirtingai stojo architekto pusėn, nors turėjo teisę ne prašyti, bet pritarti mano reikalavimams, paaiškinsiu pasakojimo pabaigoje.
Kita šios kampanijos dalis vyko normaliai. Vokietis atsiuntė mums savo darbų prižiūrėtoją sąžiningą jauną poną Starką, jam, Zawadzkiui ir man nuolat prižiūrint, betonavimas buvo atliktas sąžiningai ir laiku. Bogdanowiczius ir toliau buvo užsiėmęs savo bulvėmis, bet rado turtingą dvarininką poną Oskierką, buvusį jo įtakoje, kuris neva įstojo į bendrovę ne komanditoriaus, o tikrojo nario teisėmis, kad, mane, iki tol turėjusį pusę balsų, majorizuotų.
Apie lapkričio 1 dieną pastatas buvo po stogu ir viduje prasidėjo stalių darbai. Tuomet, po kelių tarp drėgno betono ir tinko praleistų mėnesių, susirgau bronchų liga, kuri mane vargino apie trejus metus, išvažiavau į Vakarus.
Į Vilnių grįžau ankstyvą pavasarį. Darbai vyko normaliai labiau Zawadzkio negu mano asmeninėmis pastangomis, užtat finansiniai reikalai atrodė prastai.
Pats išeksploatavau beveik visus turtingus savo pažįstamus, mano kolegos tikrieji nariai, kurių buvo siauresni ryšiai, irgi iškrapštė viską, ką galėjo, ir nors vietoje iš pradžių planuotų 150 000 surinkome 165 000 rublių, kapitalą bemat išsėmėme, o iki galo dar buvo toli.
Liepos mėnesį jau beveik neabejojome, kad pirmas spektaklis galės įvykti rudenį, ir atėjo laikas pagalvoti apie teatro išnuomojimą. Pirmuoju kandidatu, aišku, buvo Sceninio meno rėmimo draugija. Man pavedė su ja derėtis, bet, kaip sakiau, jo faktiniai vadovai su vicepirmininku chirurgu Dembowskiu priešakyje, kuris pats į mūsų bendrovės kapitalą įnešė net 300 rublių, manė, kad šitaip įgijo teisę valdyti visą mūsų biudžetą. Jo pasiūlymai negarantavo, kad bus sumokėtas nuomos mokestis, o siūloma suma už nuomą ne tik neleistų išmokėti pajininkams bent po kuklų procentą, bet ir padaryti būsimiems remontams būtinų amortizacinių atskaitymų. Todėl derybas nutraukiau. Tada Dembowskis problemą perkėlė į „Kurier Litewski“ puslapius, jam į pagalbą atėjo to meto Vilniaus mūza, kelių romanų autorė, savotiška viceOrzeszkowa ponia Jeleńska (pagal vyrą daktarienė Dmochowska); padariusi mane vieninteliu savo atakos objektu, ji įrodinėjo, kad jeigu jau prisiėmiau didelę garbę pastatyti lenkų teatrą, tai privalau savo lėšomis padengti visus dabartinius ir būsimuosius deficitus, tuo labiau, kad kukliai publikai „padariau skriaudą“. O skriaudos esmė buvo tai, kad į purviną, dvokiantį ir kas akimirką galintį sudegti teatrą cirką tie kuklūs žmoneliai gali vaikščioti kasdieniais drabužiais, nešvariais skalbiniais, nė kiek nesivaržydami, betgi statydamas jiems pastatą su įvairiais išmoningais patogumais ir elegancijomis verčiu juos puoštis ir įvairiais būdais riboju jų natūralias laisves. Ji aiškiai nepridūrė, bet galima buvo numanyti, kad gera ventiliacija, kanalizacija ir kt. privers tuos mylimus žmonelius susilaikyti nuo to, ką jiems iki tol lengvino arklių mėšlo sluoksnis po kojomis ir medinės išvietės be vandens koridoriuje, tai yra vietoje laisvintis nuo per gausaus kopūstų valgymo pasekmių.
Beveik tuo pat metu gavome pono Oranowskio pasiūlymą. Jis buvo aktorius, su pasisekimu vaidino Vilniuje pirmojo meilužio vaidmenis, pelnė subrendusios ir vidutiniškai turtingos panelės palankumą ir disponavo maždaug 30 000 rublių kapitalu. Jo pasiūlymai, paremti pakankamu užstatu, garantavo bendrovei būtiniausias pajamas, todėl pateikiau juos savo kolegoms Bogdanowicziui ir Zawadzkiui. Ponas Oskierka į mano sušauktą susirinkimą neatvyko parašęs, kad iš anksto sutinka su mūsų sprendimu.
Nors man atrodė, kad Oranowskio kandidatūra tiems ponams nelabai patinka, gal todėl, kad abu ar vienas jų turėjo kažkokių kitų projektų, apie kuriuos man nesakė. Bet Oranowskio pasiūlymai buvo palyginti per daug naudingi, kad jų neišklausytų; iš anksto įspėjau, kad kitą dieną išvykstu gydytis į Emsą, jau esu užsakęs ten butą, tad jei bus prieita prie kokio formalaus kontrakto pasirašymo, tai atlikti privalės jie patys. Žodžiu, abu jie pripažino, kad Oranowskio pasiūlytos sąlygos gali būti pagrindu formalios sutarties su juo sudarymui, ir išeidamas Bogdanowiczius ilgai ir primygtinai įkalbinėjo mane, kad kitą dieną kartu su juo, nes Zawadzkis neva turįs neatidėliotinų reikalų, pasikalbėčiau su Oranowskiu. Nesutikau atidėti savo išvykimo, bet palikdamas tiems ponams toliau tartis su kandidatu, parašiau jam laišką, kuriame, priminęs jo vardu mano bičiuliams pasiūlytas sąlygas, kartu informavau, kad tos sąlygos iš esmės priimtos kaip pagrindas galutiniam kontraktui sudaryti, pridurdamas, kaip man liepė sąžiningumas, kad viso to jis dar negali laikyti neatšaukiamu įsipareigojimu.
Emse gavau Oranowskio laišką, kuriame jis rašė, kad nuvyko pas Bogdanowiczių ir Zawadzkį, bet jam net nebuvo leista pradėti derėtis, o kai jis apeliavo į mano laišką, jam buvo oficialiai, su visų trijų firminių bendrovės narių parašais, atsakyta, esą pono Milewskio laiškas „neatitinka tikrovės“, tai yra kad aš pamelavau; beje, jiems užteko atsargumo nenurodyti, kas iš tikrųjų sudarė mano laiško neatitikimo tikrovei esmę: meluoji, ir baigta. O teatras man nedalyvaujant buvo materialiai blogesnėmis sąlygomis metams išnuomotas ponui Baranowskiui, laikraščio „Kurier Litewski“ redaktoriui.
Čia liko tiktai dvi alternatyvos: arba kvietimas dvikovon, kuris, žinojau, nebus priimtas (priešingu atveju nebūtų buvę įžeidimo), o reikalas baigsis vienu mūsų juokdarišku „Garbės teismu“, arba gūžtelėti pečiais ir amžiams nutraukti asmeninius santykius; pasirinkau pastarąjį.
Bet buvo ir antra pasekmė, o būtent tai, kad iš pono Oskierkos pusės tas manęs apkaltinimas melu galėjo būti tik paprasčiausia paikystė, tačiau iš tokių apdairių ir klastingų žmonių kaip Bogdanowiczius ir Zawadzkis pusės tas įžeidimas buvo akivaizdžiai suplanuotas. Jau nepildžiau kasos, artėjo laikas skinti vaisius, ir, įdėję į biznį vienas – du tūkstančius rublių, kitas – beveik nieko, išskyrus paskolintą senajam Rudziewicziui pavardę, tie abu ponai pradėjo išimtinai figūruoti firmos ložėje, proteguoti trupę ir t. t., – žodžiu, laikas išspirti senį.
Ta operacijos pusė manęs ypatingai nepapiktino. Mano tikslas buvo sukurti lenkų teatrą, o ne asmeniškai juo puikuotis arba jame figūruoti. Tačiau jau tuomet buvau tos nuomonės, kad, kaip sakiau prisiminimų pradžioje, teisingai vertinti žmonių veiksmus galima tiktai jų aplinkos, laiko, papročių ir kt. šviesoje. Per keturiasdešimt metų prisižiūrėjau mūsų visuomenėje, kurios tipiški atstovai buvo abu mano kolegos tikrieji nariai, šimtų įvairių panašių „kombinacijų“: tai dalijantis turtus šeimose, tai sutuoktinių apgaulių, skolų išmokėjimo atvejais, net parduodant bičiuliams sergančius arba sužalotus arklius, kas sukeldavo vienų labai platoniškus pasmerkimus, o kitų – pripažinimą tų pokštų sukėlėjams garbingų „apsukruolio“ titulų. Taigi gerai žinojau, kad didelės ar mažõs politikos ir „gyvenimo egzamino“ išlaikymo sėkmę lemia žarijų žarstymas svetimomis rankomis.
Tačiau neturėjau jokios pagundos keršyti, nors kerštas, net ir labai skaudus, buvo po ranka. Dar neužbaigus teatro statybų apie 165 000 pajininkų įneštų rublių buvo išleisti; stigo – skolų įvairiems tiekėjams padengimui – apie 100 000 rublių. Reikėjo imti ipotekos kreditą. Pagal statutą tam reikėjo v i e n b a l s i o visų bendrovės tikrųjų narių sutikimo. Man tereikėjo tik atsisakyti, kad (pagal rusiškus įstatymus) kiekvienam tribunolo, kuris skyrė man garbės atėmimo bausmę, nariui tektų sumokėti po 30 000 rublių baudą, o realus mano nuostolis būtų buvęs tik penkiolika tūkstančių. Tuo tarpu aš ne tik daviau sutikimą paskolai iš žemės banko, bet kadangi jis sutiko skirti ne visą reikalingą sumą, pats įnešiau dar 15 000 rublių antrai ipotekai su gerokai mažesnėmis palūkanomis tam, kad būtų užkirstas kelias tolesniam grimzdimui į skolas; iš jų tik kartą gavau metines palūkanas, o neseniai atsisakiau viso priklausinio.
Aišku, nuo sugrįžimo iš Emso iki teatro iškilmingo atidarymo jame mano nė kojos nebuvo.
Teatro atidarymo iškilmės įvyko 1913 metų spalio 12 / 25 dieną.
Nutariau jose nedalyvauti ir keliomis dienomis anksčiau išsiruošiau į Lazdūnus (Lazūnus); bet ponia Klementyna Tyszkiewiczowa, kuri gerokai labiau paėmė į širdį mano kolegų tikrųjų narių „kombinaciją“, primygtinai reikalavo grįžti tai dienai, nes sumanė surengti keršto apoteozę, kurios esmė turėjo būti tai, kad priešais mano nugalėtojų ir smerkėjų prosceninę parterio ložę turėjau paraduoti priekyje šalia ponios Klementynos kaip jai lygus naujo lenkų teatro kūrėjas.
Pirmos pertraukos ir antro veiksmo metu apėjau visus žiūrovų salės kampus, norėdamas įsitikinti, kiek pasitvirtino mano nuogąstavimai. Nesėkmių nesėkmė! Jau be mano žinios ložėse ir galerijose dar buvo įrengti (projekto autorių ar jų įpėdinio iniciatyva, nežinau) aklini 110 cm aukščio betoniniai turėklai; paprastai aklini turėklai būna iki vidutinio ūgio vyro kirkšnių, tai yra 64–70 cm aukščio, – taip kad ložėse būna matomi visų pirmoje eilėje sėdinčių ponių biustai, o aukštesnėse galerijose dėl saugumo maždaug 40 cm virš turėklo aukštyje įrengiamas metalinis strypas, kuris neužstoja vaizdo. O čia ložėse ir pirmoje galerijos eilėje matėsi tik priekyje sėdinčių ponių galvos, o tolesnės, iš parterio nematomos, eilės matė tik arti rampos vaidinančių aktorių galvas. Pirmoje galerijoje nugirdau, kaip vienas ponas, atsigręžęs į mane nugara, garsiai pasakė štai ką: „Betgi balvonas tas Milewskis, sukišęs tiek pinigų į tą teatrą ir davęs mums žiūrovų salę be scenos vaizdo“. Nuolankiai šiuos žodžius nurijau, nes priekaištas buvo teisingas.
Po poros savaičių užėjau į kažkokias „gastroles“ iš Varšuvos. Parteris buvo pilnas, ložės tuščios, galerijose už pirmos eilės irgi nebuvo nieko. Ponia Klementyna grįžo į Paryžių, palikusi savo „arkliui“ iš to konfūzo kapstytis taip, kaip išmano.
Likviduoti teatro katastrofą sekėsi nelabai sėkmingai. Jau nujaučiau, kad finansinė padėtis pasirodys apverktina, nes mūsų architektas iš Varšuvos, kuris jau manęs nė pažinoti nesiteikė, prisiminė mūsų pažintį ir reikalavo, kad jam išmokėčiau 1520 rublių honoraro įsiskolinimą, kurio Zawadzkis jam nemoka ar dėl to, kad pastatė „žiūrovų salę be scenos vaizdo“, ar veikiau dėl to, kad kasa esanti tuščia, – neprisimenu. Pirmiausia pasiunčiau jį pas tuos, kurių pusėje jis atsistojo, prikišau, kad neįvykdė mano atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų. Atrašė man, pavadinęs mano laišką „nekultūringu“. Kultūrų esama įvairių, ir gal savo – gana populiariu Maršalkovska gatvėje Varšuvoje ir Šv. Jurgio prospekte Vilniuje (iki smulkmeniškos kelnaičių, kojinių, batelių ir tuzinų „pone“) – atlaidžiõs niekdariams požiūriu tas ponas buvo teisus. Tačiau apmąstęs, kad toje chaltūroje jį parėmė mano bičiuliai, kuriuos pats sau, o ne jis, pasirinkau, išmokėjau jam per Prekybos banką tuos 1520 rublių. Ir tai vėlgi (pagal mano senos prancūzų mokyklos įstatymus) buvo „kultūringa“, nors pagal Maršalkovskos ir prospekto papročius veikiau atrodė naivu. Daugiau apie tą menininką girdėti neteko.
Būdamas pirmas firminis, tikrasis bendrovės narys, kaip numatyta bendrovės įstatuose, sušaukiau, asmeniškai arba per įgaliotinius, visuotinį tikrųjų ir komanditorinių narių posėdį. Žymią persvarą jame turėjo pajininkai, kurie savo pinigus patikėjo man, o ne mane nugalėjusiems, ir tiems ponams, o ne man, teko kaltinamųjų vaidmuo. Pirmininkauti buvo išrinktas Pawełas Kończa. Iš Zawadzkio ataskaitos sužinojome, kad kasa kaip iššluota, nes tų ponų išrinktas teatrinis antrepreneris jau nuo pat sezono pradžios liovėsi mokėjęs nuompinigius, net ir iki sezono pabaigos neištraukė, o Zawadzkis nepasinaudojo savo kontrakte numatyta teise per savo valdininką iš kasdienio incasso nusirašyti atitinkamą kvotą, nes vargšas Baranowskis, kuris ir taip prarado viską, ką turėjo, net ir savo „Kurier Litewski“ redaktoriaus postą, uždarė būdą dar sausio mėnesį; kas kitas kaltas, jeigu ne bendrovė, kad salė nuolat buvo pusiau tuščia? Kończa gana kandžiai priminė Zawadzkiui Bortkiewicziaus ir jo sandėlio atvejį, bet gavo tokioje situacijoje parankiausią atsakymą: žuvis privalo tylėti.
Beliko žiūrovų salės problema. Negailestingas Kończa pareikalavo Bogdanowicziaus ir Zawadzkio atsakyti, kodėl jie, mano aiškiai perspėti apie salei gresiantį pavojų, padėjo architektui išvengti savo įsipareigojimo patikrinti ir ištaisyti Michniewicziaus ir Parczewskio pirminio projekto klaidas? Gavo du sykius pakartotą atsakymą, kurį (lapidarumo ir gebėjimo keturiais žodžiais perteikti visą savo intelektą ir psichologinę būseną požiūriu) galima laikyti prilygstančiu garsiausioms Shakespeare’o, Corneille’io ar Goethe’s replikoms. Bogdanowiczius pareiškė, kad ir ši, ir kitos padarytos klaidos paaiškinamos viena bendra priežastimi, o būtent tuo, kad „ponas Milewskis norėjo pirmauti“.
Dalyvavusieji susirinkime, kurie puikiai žinojo (Vilniuje visi viską žino), kodėl ir kuo iš tikrųjų Milewskis „pirmavo“, tą lapidarinę repliką pasitiko iškalbinga, o Kończa – plačia šypsena. Aš nesišypsojau, bet in petto prisiekiau sau Hannibalo priesaika, kad jau niekada niekieno nesileisiu prikalbinamas kokiam nors „pirmavimui“ tarp velionio Lecho sūnų.
Pasiūliau dalyvaujantiems organizuoti rinkliavą būtinam žiūrovų salės perdirbimui. Visi iš gailestingumo, o Bogdanowiczius, Zawadzkis ir Oskierka iš gėdos, pritarė. Buvo surinkta daugiausia po 500 iš žmogaus, – apie 6000 rublių. Čia man prieš savo valią teko vėl „pirmauti“, nes iš tikrųjų įnešiau ne 500, o 1000 rublių. Kończa laikinai neturėjo pinigų, prašė manęs, kad už jį tuos 500 rublių įmokėčiau, paskui – karas, bankų sąstingis, mano pabėgimas į užsienį, jo – į Peterburgą, kur jis mirė, ir dabar dar turiu jo 500 rublių skolos raštelį… O dėl vykdymo susirinkimas, visai ignoruodamas mane nugalėjusius ir pasmerkusius firminius kolegas, patikėjo Kończai rasti naują antreprenerį ir sudaryti sutartį su juo, o man asmeniškai – surinktus pinigus ir žiūrovų salės perdirbimą. Kończa netrukus susitarė palankiomis sąlygomis su Poznanės direktoriumi, aišku, su sąlyga, kad iki žiemos žiūrovų salė bus sutvarkyta, bet karas jį ir jo trupę atkirto.
Ludwiko Honoriaus Morstino pjesės „Lilije“ („Lelijos“) viršelis. Šio veikalo premjera Vilniaus naujajame teatre įvyko 1913 metų spalio 12 dieną. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Aš nesidžiaugiau man vėl primestu „pirmavimu“, baimindamasis, jog perdirbimo kaštai bus kelis kartus didesni už surinktas lėšas, o dar labiau to, kad vėl pasitaikys „kultūringas“ architektas. Bet čia gailestingasis Viešpats vėl, kaip kažkada Maderoje, pasiuntė man Apvaizdos skirtą žmogų. Tai buvo ne kas kitas, o jaunas inžinierius Kołuckis, kurio pasiūlymus betonuoti atmečiau. Pagal visus dieviškus ir žmogiškus įstatymus jis turėjo iš džiaugsmo trinti rankas dėl mano nesėkmės. Tuo tarpu jis aplankė mane, išsakė savo simpatijas ir pasisiūlė už surinktus pinigus sutvarkyti žiūrovų salę taip, kad iš kiekvienos vietos bus matoma suflerio būdelė. Su džiaugsmu priėmiau pasiūlymą ir paleidau vadžias. O jį pagavo įkvėpimas kaip Mahometą; pažeminti 40 cm parapetus buvo menkniekis; dėl viso kito, dėl kaštų ir laiko sąnaudų negalėdamas priartinti ložių ir galerijų prie scenos ir parterio, priartino sceną ir parterį prie ložių ir galerijų. Pernešė pirmą (iš kilnojamų lentų) pusantro metro, o virš betoninio parterio padėjo kitą metru ir dvidešimčia centimetrų aukščiau, ir viskas. Taip apsisuko, kad, nors darbus pradedant kilo karas, pasinaudodamas tuo, jog tuo pat metu betonavo tvirtovę Gardine ir jo darbininkai nebuvo mobilizuoti, jau rugsėjį turėjo viską užbaigta. Sėdausi į visas vietas, tikrinau ir įsitikinau, kad iš visur matyti bent pakenčiamai (akustika liko tokia pati, puiki), pabučiavau į abu skruostus savo išganytoją ir pirmą kartą gyvenime nuoširdžiausiai atsikvėpęs: uf! – daugiau neperžengiau to savo i n f e r n o slenksčio.
Tik tada galėjau susumuoti tikslų tos savo išmintingos polonistinės–visuomeninės–meninės nesėkmės balansą. Jis atrodė taip. Aktyvai – vienintelis: Pohuliankoje stovi neva lenkų teatras, kuris pirmus metus stovėjo tuščias dėl žiūrovų salės be vaizdo, antrus – dėl karo ir fronto artumo, ketverius kitus – dėl vokiečių, paskui bolševikų okupacijos, kuriame nuo 1920 metų retsykiais, dėl metodiško lenkų tautybės gyventojų skaičiaus mažėjimo bei žudikiškos kinematografijos konkurencijos, dar vaidinama lenkų kalba laukiant laikų, kai naujų (arba tų pačių) ponų Stanisławo Grabskio ir Dąbskio pastangomis čia bus dainuojama ir šokama lietuviška „rūta“ arba baltarusiškas „kazačiokas“, arba žydų „majofis“. Tiek aktyvų.
Pasyvai – primo: pinigais 20 000 rublių firminių, 1000 rublių komanditorinių vieno seserėno vardu, 15 000 rublių paskolinimas negrąžinamai, 1000 rublių scenos perdirbimui, 1520 rublių „kultūringam architektui“, 500 rublių atsidėkojimas uoliam darbų prižiūrėtojui Kuleszai, tiek pat įvairiems meistrams, daugiau kaip 2500 rublių dvidešimt kelioms kelionėms į Varšuvą ir Peterburgą besivaikant komanditorius ir pan. Iš viso 22 000 dolerių. Kaip gražiai jie šiandien atrodytų!
Secundo: trejus metus apleistas mano Lazdūnų (Lazūnų) ūkis, kur katinui nesant įsisiautėjo pelės, kelerius metus varginęs betono ir tinko bronchitas.
Tertio: „liaudies priešo“ (kaip pas Ibseną) ir demokratijos pažeidėjo patentas, išrašytas man mūzos Emmos Jeleńskos.
Quarto: melagio patentas, išduotas man nepriekaištingų ir šaliai nusipelniusių ponų Mieczysławo Bogdanowicziaus, Felikso Zawadzkio ir Oskierkos.
Quinto: Balvono patentas (labiausiai pelnytas), skirtas man „nežinomojo kario“ pirmo spektaklio metu. Nieko nepasakysi, menkas biznis!
Po to, kai garbusis inžinierius ponas Kołuckis ištaisė teatro statybos architektūrines klaidas, primestas mano firminių kolegų, atsižvelgiant į tai, jog nėra jokių vilčių, kad tas teatras galėtų atnešti komanditoriams kokių nors palūkanų nuo jų įnešto kapitalo, toliau bendrovei egzistuoti nebuvo jokios prasmės. Todėl netrukus po to, kai grįžau ketverius metus praleidęs užsienyje, troškau bendriją likviduoti ir teatrą perduoti miesto nuosavybėn. Bet nuolatinai apsigyvenau Poznanėje ir tą ketinimą įgyvendinti sugebėjau tik tarpininkaujant mano seserėnui Henrykui Lipkowskiui bei Stanisławui Wańkowicziui su komanditoriaus įgaliojimais atstovauti man draugijos visuotiniuose susirinkimuose, kuriuos 1927 metų rugpjūčio 22 dieną įformino notaras Aleksandras Rożnowskis su mano pasiūlyta ir miesto priimta sąlyga, kad „to teatro pastatas turi tarnauti sceniniams pastatymams, paskaitoms, susirinkimams ir susibūrimams vien lenkų kalba“.
Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila
* Antraeilė kavinė ar restoranas su artistų pasirodymais. (Vertėjo past.)
** Nieko nepasakysi. Tapote anglais (pranc.).
***Lenkiška ekonominė veikla (vok.).
