Alfonsas Nyka-Niliūnas | „Vilniaus vardai“

Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato vieną svarbiausių šalies poetų, literatūros kritiką, Lietuvos nacionalinės premijos laureatą Alfonsą Nyką-Niliūną. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Nyka-Niliūnas (tikr. Čipkus) Alfonsas (1919–2015), lietuvių poetas. Gimė Nemeikščiuose, netoli Utenos. Baigė Utenos gimnaziją, nuo 1938 m. studijavo Kauno universitete, 1942 m. baigė Vilniaus universitetą. 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, gilino studijas Tiubingeno ir Fribūro universitetuose, mokytojavo lietuviškose gimnazijose, 1949 m. persikėlė į JAV. Ten iš pradžių dirbo fizinį darbą, vėliau (ligi 1984) tarnavo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1997 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Gyveno ir mirė Baltimorėje.

Pradėjo rašyti eilėraščius apie 1937 m., emigracijoje išleido keletą rinkinių: Praradimo simfonijos (1946), Orfėjaus medis (1953), Balandžio vigilija (1957), Vyno stebuklas (1974), Žiemos teologija (1985). Vertė iš prancūzų, anglų, vokiečių, italų, lotynų kalbų (be ko kito, Vergilijaus Georgikas, Shakespeare’o Hamletą, T. S. Elioto Dykviečių plotus). Taip pat reiškėsi kaip kompetentingas, įžvalgus ir griežtas kritikas, redagavo lietuvių emigrantų (Jono Aisčio, Juliaus Kaupo, Antano Škėmos) raštus.

Nyka-Niliūnas priskiriamas „žemininkų“ kartai ir grupei (dalyvavo almanache „Žemė“, 1951), bet jo lyrika yra labai originali ir pelnytai laikoma vienu stipriausiųjų XX a. lietuvių poezijos puslapių. Hermetiški, erudiciniai, rašyti daugiausia laisvosiomis eilėmis, pradžioje nemažos apimties, vėliau kondensuoti Nykos-Niliūno kūriniai su didele įtampa ir tragizmu meistriškai nagrinėja egzistencines problemas. Jie atitrūksta nuo lietuvių poezijos tradicijos, nuo jos valstietiškų klodų, orientuojasi į europinio ir pasaulinio modernizmo klasikus.

Tiek Nykos-Niliūno eilėraščiai, tiek kritika, tiek vertimai yra svarbus lietuvių literatūros paveldas, tačiau gal reikšmingiausias ir, be abejonės, populiariausias jo veikalas yra Dienoraščio fragmentai, apimą 1938–2012 m. laikotarpį ir Lietuvoje išleisti keturiomis knygomis (1998–2015). Jie nėra faktografiniai, veikiau psichologiniai ir filosofiniai, bet teikia daug įdomios istorinės medžiagos (ypač pradinės dalys). Juose platokai atvaizduotas Vilnius pirmosios sovietinės bei nacių okupacijos metais, yra vertingų pastabų apie to meto vilniečius rašytojus.

Vilniuje Nyka-Niliūnas gyveno prie Lukiškių aikštės, vad. Montvilos kolonijoje