Eimuntas Nekrošius | A. Didžgalvio nuotr.
Eimuntas Nekrošius (g. 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime, Raseinių raj. – m. 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniuje) – viena svarbiausių, iškiliausių ir žymiausių Lietuvos ir Europos teatro asmenybių. Teatras yra itin laikinas menas, nes kiekvienas spektaklis turi savo „galiojimo laiką“. Smagu, kad šiais laikais svarbiausius teatro meno kūrinius įmanoma pamatyti ir kitokioje formoje – vaizdo įraše. Žinoma, vaizdo įrašo negalima lyginti su gyvo spektaklio žiūrėjimu, tačiau įrašai padeda bent kiek pažinti ir suvokti didžiuosius menininkus, su kuriais galbūt nespėjome susipažinti gyvai. Šį kartą kviečiame prisiminti arba pažinti Eimunto Nekrošiaus kūrybą.
1. 1978 m. A. Čechovas „Ivanovas“ I d. – Kauno dramos teatras
1978 m. A. Čechovas „Ivanovas“ II d. – Kauno dramos teatras
„Ivanovas“ – trečiasis E. Nekrošiaus spektaklis iš karto išsiskyręs novatoriškais sprendimais ir unikalia teatrine kalba. Spektaklis pastatytas pagal klasika tapusia A. Čechovo pjesę „Ivanovas“. Spektaklyje kalbama apie gyvenimo prasmės paieškas, žmogaus moralę ir sielą, empatiją, gailestingumą, meilę. E. Nekrošius šią pjesę vėliau statė dar du kartus (2002 m. Romoje, Italijoje ir 2017 m. Zagrebe, Kroatijoje).
2. 1980 m. V. Jelisejeva ir S. Šaltenis „Kvadratas“ I d. – Vilniaus Jaunimo teatras
1980 m. V. Jelisejeva ir S. Šaltenis „Kvadratas“ II d. – Vilniaus Jaunimo teatras
„Kvadratas“ – ko gero, didžiausią perversmą Lietuvos teatre sukūręs spektaklis. Tai buvo pirmasis E. Nekrošiaus darbas, pasiekęs užsienio auditoriją. Spektaklis apkeliavo daugybę šalių, pelnė apdovanojimų ir išgarsino ne tik režisierių, bet ir Jaunimo teatrą. V. Jelisejevos tekstą beveik visiškai perrašius S. Šalteniui, E. Nekrošius pastatė kultinį spektaklį. Ko gero, ne vienas vilnietis yra girdėjęs, o gal ir savo akimis matęs, Arklių gatve nusidriekusias eiles žmonių, bandančių įsigyti bilietą į „Kvadratą“. Spektaklis kalba apie režimą, valstybės ir jos piliečių santykius, laisvę ir gyvybiškai svarbų kiekvieno žmogaus poreikį turėti artimą sielą.
3. 1981 m. V. Korostyliovas ir S. Šaltenis „Pirosmani, Pirosmani…“ I d. – Vilniaus Jaunimo teatras
1981 m. V. Korostyliovas ir S. Šaltenis „Pirosmani, Pirosmani…“ II d. – Vilniaus Jaunimo teatras
Spektaklis pavadintas žymiojo gruzino savamokslio primityvisto pavarde. Neturintis aiškaus naratyvo, tačiau kupinas vaizdinių, garsų, nuojautų ir nuoširdumo. „Pirosmani, Pirosmani…“ spektaklyje telpa viskas – subtili sovietmečio kritika, dailininko biografija, kenčiančio kūrėjo paveikslas, eilinio žmogaus gyvenimo vargai, atjauta, meilė, neviltis.
4. 1991 m. N. Gogolis „Nosis“ – Vilniaus Jaunimo teatras
Ko gero, skandalingiausias E. Nekrošiaus spektaklis, sukėlęs tikrą sumaištį teatro padangėje. Prieš pastatydamas „Nosį“, E. Nekrošius 5 metus tarsi buvo dingęs iš teatrinio gyvenimo, neišleido nei vienos premjeros. Į sceną grįžo su sau visiškai nebūdingu, keistu, komišku, ironišku kūriniu. K. Smorigino kuriamas personažas, pagal N. Gogolio kūrinį, turėjo būti nuo šeimininko pabėgusi nosis. O štai, E. Nekrošiaus interpretacijoje ganėtinai aiškiai suprantame, jog tai – nuo savo šeimininko atkirstas lytinis organas. Spektaklis buvo sutiktas itin prieštaringai, todėl šiandien jį žiūrėti dar įdomiau.
5. 2015 m. „Bado meistras“ pagal F. Kafką – teatras „Meno fortas“
Daugelio žiūrovų priimtas, kaip autobiorafinis E. Nekrošiaus kūrinys, „Bado meistras“ kalba apie tikrą menininką ir meną. Tai – vartotojiškame pasaulyje gyvenančio kūrėjo portretas, kuris pasirenka badauti. Kūrėjas lieka nesuprastas, savotiškai atstumtas ir aplinkos pašiepiamas. Juk daugiau tokių, kaip jis nėra. F. Kafkos apsakymas tuo pačiu pavadinimu, pasibaigia šia bado meistro fraze: „<…> Todėl, kad aš turiu badauti, aš negaliu kitaip. <…> Todėl, kad aš <…> todėl, kad niekada negalėjau rasti maisto, kuris man būtų skanus. Jeigu būčiau jo radęs, patikėk, nieko nežiūrėdamas būčiau prisivalgęs, kaip tu arba kuris kitas.“
6. 2018 m. S. Šaltenis „Kalės vaikai“ I d. – Klaipėdos dramos teatras
2018 m. S. Šaltenis „Kalės vaikai“ II d. – Klaipėdos dramos teatras
Paskutinis E. Nekrošiaus spektaklis, statytas Lietuvoje. „Kalės vaikai“ pilni visko, ką režisierius gerbė ir naudojo teatre nuo pirmųjų pastatymų – lietuviškojo folkloro, mitologijos, akmenų, ugnies, medžio, kodų, simbolių ir kažko dar, ką itin sunku apibūdinti žodžiais, nes, matyt, įmanoma tik pajausti.
