Pranešimo spaudai nuotr.

Apie istorinį laiką galima pasakoti įvairiai. Kol Lietuvos teatruose režisieriai apie šiandieną diskutuoja klasikinių pjesių transformacijomis, dailininkai renkasi kiek asmeniškesnį santykį su praeitimi. Fotografija, architektūra, pasauliniai tapybos šedevrai – viskas tampa reflektyviomis kūrybos aikštelėmis, leidžiančiomis tarp asmeninių patirčių ir praeitų epochų nutiesti universalius žmogaus būties apmąstymų tiltus.

Vienas tokių autorių – Arvydas Pakalka. Rugpjūčio 30 d. Vilniaus „AP galerijoje“ pradeda veikti simboliška tapybos paroda „Praeities laiko beieškant“, skirta atminti Lietuvos tremtinį, menininko tėvą Juozą Pakalką. Šiemet jam būtų suėjęs 100-to metų jubiliejus

Tapytojas, grafikas, dėstytojas, keliautojas

Arvydas Pakalka. Fot. D. Liubamirskaitė.

Lietuviška meno panorama yra neatsiejama nuo menininko Arvydo Pakalkos (g. 1957) – tapytojo, grafiko, dėstytojo, padėjusio dailės pagrindus ne vienai Čiurlionio menų mokyklos ir privačios studijos mokinių laidai. Pats autorius debiutavo su žinoma 9-ojo dešimtmečio menininkų karta (Algiu Skačkausku, Arūnu Vaitkūnu, Vygantu Paukšte, Audrone Petrašiūnaite, Nomeda Saukiene, Ramūnu Čeponiu, Šarūnu Sauka…), pasitelkusią laisvėjančią raišką, Vakarų estetikos tendencijas su esamomis geopolitinėmis patirtimis, lietuvių menui būdingu regioniniu individualumu.

Stiprią įtaką menininko kūrybinei pasaulėjautai ir plastinei išraiškai padarė ne tik revoliucinės valstybės nuotaikos, kūrimas besikeičiančių santvarkų akivaizdoje, bet ir studijos pas lietuviško modernizmo klasikus, tokius kaip Aloyzas Stasiulevičius, Leonas Katinas, Vytautas Ciplijauskas, Vincas Kisarauskas, Vincentas Gečas, Valentinas Antanavičius.

Galbūt dėl to visai ne keista, kad net ir po keturiasdešimties metų kūrybinio kelio naujausioje menininko parodoje „Praeities laiko beieškant“ skleidžiasi lietuviškos koloristinės mokyklos tradicija – ypatinga raiškių spalvų ir Pakalkai būdingos subtilios šviesokaitos pajauta, tapybiškai laisva ir grafiškai dominuojanti linija, urbanistinio peizažo žanras. Įdomu ir tai, kad autorius atpažįstamo pasaulio formas padaro tokias geometrizuotai aptakias, žaismingai supaprastintas, o kartais ir iliuziškai labilias, kad jo kūrybą galime susieti tiek su Rytų tradicijomis, tiek su Vakarų kubistais-puristais, fovistais, siurrealistais ir primityvistais, pavyzdžiui, Georges Braque, Paul Klee, Joan Miro.

Menininko kūrybai būdingas ir monumentaliosios dailės pradas, romantizmo pasaulėjauta. Po istorines Lietuvos, Prūsijos, ATR žemes keliaujantis dailininkas sukūrė daugybę istorine praeitimi alsuojančių kraštovaizdžių. Menininko dėmesio centre atsidurdavo pilys ir dvarai, gynybiniai ir sakraliniai bokštai, vokiškos stilistikos namai… tiltai, kviečiantys žiūrovą pakeliauti kartu po tai, kas daug metų buvo primiršta, bet šiuolaikinės visuomenės vėl po truputį aktualizuojama.

Tarsi atliepdamas į vaizduojamų architektūrinių objektų amžių ir įvykių kaitą, savo kūriniams Pakalka suteikia ypatingą drabužį: sueižėjusios, daugiasluoksnės paveikslų faktūros primena freskas, o savo spalviniu peršviečiamumu kartais perteikia vitražinį švytėjimą. Turėdamas platų pasaulio matymą ir istorijos cirkuliacijos pajutimą, autorius išsigrynino savitą, gerai atpažįstamą meninį stilių, kurio įtaigumu mažiau menininką pažįstantys žiūrovai turės progą įsitikinti jau visai netrukus Užupyje įsikūrusioje „AP galerijoje“.

Pranešimo spaudai nuotr.

Už rezistenciją – sušaudyti 

Naujausioje parodoje „Praeities laiko beieškant“ menininkas pristato 2008-2022 m. sukurtus Varmijos Mozūrų regiono tapybos peizažus, įkvėptus jo šeimos istorijos. O tiksliau sudėtingo likimo autoriaus tėvo J. Pakalkos, kuriam šiemet būtų suėję 100-to metų jubiliejus. Į šį Lenkijos regioną jaunas vyras už rezistenciją buvo išsiųstas į reicho darbo stovyklą ir ten prabuvo 1942-44 m., o ne už ilgo užkliuvo ir sovietinei valdžiai, kuri ištrėmusi Pakalką į Sibirą paskyrė jam sušaudymo bausmę. Jos išvengęs vyras į Lietuvą sugrįžo jau po Stalino mirties, 1956 m.

Ekspozicijoje dominuojantys rytprūsių kraštovaizdžiai (Marienburgas, Elkas, Fromborgas, Tilžė…) kviečia permąstyti ne tik istorinius Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos ryšius, bet ir subtiliai kalba apie asmeninę sudėtingo Antrojo pasaulinio karo, sovietinės okupacijos laikotarpio šeimos liniją.

„Mano tėvas gimė tuometinėje Lietuvos dalyje, kuri tuomet priklausė Lenkijai, baigė pradinę lenkų mokyklą, o vėliau su dėdės, dirbusio kunigu, pagalba atvyko studijuoti Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Vėliau buvo išvežtas į Varmijos Mozūrų darbo stovyklą. Mano mamos vaikystė – Klaipėdoje, o močiutė gimė lenkų šlėktų Horodeckių šeimoje Omske, kurie kovojo kartu su Emilija Pliateryte. Močiutė buvo labai lojali Lietuvai, be to, nuo pirmos klasės skatino mane kurti. Tačiau tai jau istorijos kitoms parodoms“, – pasakojo menininkas.

Autoriaus teigimu, būtent jo šeimos ryšiai su šiais regionais ir buvo ta varomoji jėga, paskatinusi gilintis į istoriją ir tapyti kultūriškai vertingą architektūrinį paveldą.

„Nevaizduoju stovyklų, aptvarų, skausmo. Man daugiau įdomus romantinis žvilgsnis į peizažus ir architektūrą, išlikusią po karo. Santykis su praeitimi. Ne tik motyvas, kuris paveikus vizualiai, bet ir monumentalumas mažame formate. Paveikslą turi nušlifuoti kaip brangaakmenį, nuimti kas nereikalinga ir išryškinti kas svarbu. Didelę įtaką man padarė rašytojas Heinrichas Böllis, kuris kalbėjo apie tvarką, statiką ir dinamiką karo kontekste. Jis teigė, kad būtent architektūra atliepia dieviškąją tvarką. Supratau, kad esu statikas, o prie to, matyt, prisidėjo ir mano inžinierius tėvas. Be to, supratau, kad ir parodose dalyvauju jau 40 metų, ir močiutė Felicija Horodecka į Lietuvą atvyko prieš 100 metų… daug simbolinių skaičių, norėjau tai paminėti“, – apie atidaromą ekspoziciją pasakojo dailininkas A.Pakalka.

Pranešimo spaudai nuotr.

Dailininkas A. Pakalka parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 1982 m., kūryba pristatyta daugelyje šalių, tame tarpe – Vokietija, Lenkija, Rumunija, Švedija, JAV, Japonija ir t.t. Menininko darbų galima rasti įvairiose privačiose ir viešose kolekcijose: Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Gen. Jose de San Martin Vaizduojamosios Dailės muziejuje (Buenos Airės); KIWA dailės kolekcijoje (Kiotas), EASL (Ženeva) ir kt.

Arvydas Pakalka AP galerijos parodoje 2020 metais. Pranešimo spaudai nuotr.

Tapybos parodos „Praeities laiko beieškant“ atidarymo renginys rugpjūčio 31 d. 19 val. „AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius). Ekspozicija veiks iki rugsėjo 25 d.

Teksto autorė Kamilė Pirštelytė.