Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Monika Meilutytė (2015, nr. 2).
Režisieriaus Gintaro Varno (g. 1961) kūrybinėje biografijoje reikšmingą vietą užima Lietuvos nacionalinis (anuomet – valstybinis akademinis) dramos teatras (toliau – LVADT arba LNDT), kuriame skleidėsi ir ryškėjo savitas jo teatro pasaulis, kuriame jis „mankštinosi“ kaip režisierius. „Tai buvo tikroji teatro mokykla, čia aš mokiausi statyti spektaklius“, – šiandien apie savo patirtį sako kūrėjas. LNDT scenoje gimė „Svetimas“ (1995), „Laikas ir kambarys“ (1997), „Gyvenimas – tai sapnas“ (2000), „Bakchantės“ (2013), buvo rodomi „Jei praeitų penkeri metai“ (1993), „Publika“ (1997). Apie juos rašo teatrologė Monika MEILUTYTĖ.
Jei kas nors Lietuvos teatro kritikų paklaustų, koks teatras (žvelgiant iš šių dienų perspektyvos) patyrė režisieriaus Gintaro Varno „aukso amžių“, turbūt daugelis net nesuabejoję pasakytų, kad Kauno valstybinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras. Čia, iš pradžių kaip svečias, vėliau – kaip teatro šeimininkas (jo meno vadovu Gintaras Varnas buvo 2004–2007 m.), jisai sukūrė tokius spektaklius kaip „Heda Gabler“ (1998), „Gedulas tinka Elektrai“ (1999), „Tolima šalis“ (2001), „Portija Koglen“ (2002), „Nusikaltimas ir bausmė“ (2004) ir kitus, pasižyminčius ryškia ir savita režisieriaus interpretacija, stipriais aktorių ansambliais, konceptualiais vizualiniais sprendimais ir išraiškinga muzika.
„Svetimas“ pagal Albert’o Camus romaną. Režisierius – Gintaras Varnas, scenografai – Rasa ir Sigitas Staniūnai, kostiumų dailininkai – Juozas Statkevičius ir Aleksandra Jacovskytė. 1995. Merso – Arūnas Sakalauskas, Tardytojas – Juozas Rygertas | Mildos JUKNEVIČIŪTĖS nuotr.
Tačiau Gintaro Varno kūrybinėje biografijoje reikšmingą vietą užima ir kitas – Lietuvos nacionalinis (anuomet – valstybinis akademinis) dramos teatras (toliau – LVADT arba LNDT). Kaip tik šiame teatre skleidėsi ir ryškėjo režisieriaus savitas teatro pasaulis, kaip tik šiame teatre Gintaras Varnas „mankštinosi“ kaip režisierius. „Tai buvo tikroji teatro mokykla, čia aš mokiausi statyti spektaklius“, – šiandien apie savo patirtį LVADT sako kūrėjas. Vertinant anuometinius pastatymus, iš tiesų matyti režisūrinių klaidų: vienur – per daug ištęstas tempas, kitur – nesuharmonizuoti aktorių pasirodymai, trečiur – minčių „duobės“ ir pan. Tačiau įdomu tai, kad jau tuose spektakliuose užgimė temos, kurias Gintaras Varnas permąstė ir plėtojo vėlesniuose (ir dabartiniuose) savo darbuose, jau tuo metu ryškėjo jo režisūrinis braižas, jau tada scenoje pasirodė veikėjai, tapę savotiškais Kauno ir kitų scenų personažų prototipais. Atrodo, tarsi Gintaras Varnas LVADT statydamas spektaklius pramynė sau takus skirtingomis kryptimis, suprato, kad verta tais takais eiti, ir toliau jais žengė jau užtikrintai.
Be teatro – niekaip
Pirmasis Gintaro Varno pastatymas po LVADT stogu (1993 m.), režisieriaus diplominis darbas – Federico García Lorcos „Jei praeitų penkeri metai“ – buvo rodomas Mažojoje salėje. Kaip rašė Rasa Vasinauskaitė, spektaklyje „režisierius ‘kalbėjo’ poetiniais įvaizdžiais, sukurdamas veikėjus kaip belytes, ‘bekūnes’ figūras, tarsi somnambuliškai judėjusias mėlynoje šviesoje, besisukančio veidrodinio gaublio atspindžiuose“. Jau tuo metu teatro kritikai pastebėjo Gintaro Varno polinkį į estetizmą (diplominio spektaklio kostiumų ir grimo dailininkas buvo Juozas Statkevičius, vėliau ne kartą spręsdavęs, kaip aprengti Gintaro Varno spektaklių aktorius), jau tada buvo matyti, kad režisierius vertina „poeziją tarp eilučių“ ir kuria teatrišką (o neretai ir teatrališką) vyksmą scenoje.
Į LVADT sceną atėjęs Gintaras Varnas režisūros duonos jau buvo ragavęs: dar iki mokslų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis buvo mėgėjų teatro studijos režisierius, o pradėjęs studijuoti įkūrė greitai išgarsėjusį „Šėpos“ teatrą. Eksperimentinis sumanymas Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską, Michailą Gorbačiovą ir kitus to meto politikos personažus paversti lėlėmis ir sukurti su jomis šmaikštų vaidinimą anuomet pavyko su kaupu. Todėl nutolęs nuo realybės, siurrealistinis ir poetinis pastatymas „Jei praeitų penkeri metai“ „Šėpos“ gerbėjams galėjo atrodyti lyg sukurtas visai kito režisieriaus.
Su diplominiu spektakliu Gintaras Varnas tuo metu pakliuvo į bohemišką LVADT aplinką: „Bufetas viršuje tiesiog klestėjo. Aktoriai susirinkdavo ten prieš ir po repeticijų, daug plepėdavo, diskutuodavo, išgerdavo po taurelę (ir ne vieną)“, – pasakojo režisierius. Galbūt ši bohemiška atmosfera ir kitos teatrinės patirtys stipriai įsigėrė į jaunąjį kūrėją ir lėmė tai, kad paskui jis ne vieną kartą savo spektakliuose mąstė apie teatrą, gilinosi į šio meno fenomeną ir stengėsi jį atverti žiūrovams.
Pavyzdžiui, nuo 1997 metų sausio į LVADT repertuarą buvo įtrauktas dar vienas režisieriaus darbas pagal kitą Federico García Lorcos pjesę – „Publika“ (tiesa, spektaklio eskizas buvo kuriamas teatro forumui „Kaitos taškas“, kurį rėmė Atviros Lietuvos fondas). Šiame spektaklyje Gintaras Varnas žiūrovams atvėrė LVADT užkulisius, padovanojo jiems suvenyrų, leido pasisukti ant scenos rato, pamatyti, kaip spektaklio personažai kuria teatrą, ir taip pajusti teatro magiją. „Pasižvalgę po scenos pakraščius, – po premjeros rašė Audronis Liuga, – galime dar kartą dirstelėti į degtukų dėžutes su miniatiūriniu García Lorcos atvaizdu ir įvairiom mielom smulkmenom, kurias radome ant savo kėdžių. Staiga lyg burtažodis suskamba Michaelo Nymano muzika, sugirgžda ir pajuda scenos ratas, ir pasijunti tarsi vaikiškoje karuselėje, aplink kurią pradeda rinktis keisti teatro personažai. <…> Varnas pradeda spektaklį ir tarsi nori prisijaukinti publiką, sužadinti jos sentimentus, suteikti jai galimybę pajusti svaiginantį scenos erdvės alsavimą. Tai pratęsia personažų pasirodymas, pirmos mizanscenos, kurių estetizuotas teatrališkumas tampa apgaulingu masalu maloniam reginiui nusiteikusiai publikai. Ryškėja kitas režisieriaus santykio su ja motyvas. <…> [spektaklio finale] pakilus scenos uždangai, publika tarsi patenka į spąstus, tampa personažu be kaukės, kurio ‘vaidmenį’ stebi salėje susėdę aktoriai“. Toks kintantis, gyvas aktorių ir žiūrovų santykis, pasak teatro kritiko, yra labiausiai vertintinas šiame spektaklyje.
Federico García Lorca. „Publika“. Režisierius – Gintaras Varnas, scenografas – Sigitas Staniūnas, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius. 1996. Elena – Rimantė Valiukaitė, Režisieriaus vaidmens atlikėjas – Arūnas Sakalauskas | Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
Gintaro Varno „Publika“, kaip ir „Jei praeitų penkeri metai“, nebuvo kurta specialiai LVADT, tačiau atsirado šiame teatre režisieriaus Rimo Tumino dėka. Gintaro Varno dėstytojas (kartu su Jonu Vaitkumi jie buvo kurso, kuriame mokėsi Gintaras Varnas, vadovai) savo auklėtinio diplominį priglaudė po Vilniaus mažojo teatro sparnu, o 1995 metais tapęs LVADT vadovu, pakvietė jaunąjį režisierių realizuoti kitų savo sumanymų. Beje, 1993-iaisiais Vilniaus mažasis, tuo metu dar naujas, teatras bazavosi LVADT Mažojoje salėje ir „viename mažyčiame kambarėlyje, į kurį visi (buhalteriai ir kiti) susigrūsdavo lyg į troleibusą piko metu“, todėl tada LVADT teatre buvo tarsi dvi stovyklos – Rimo Tumino „Mažasis“ ir Jono Vaitkaus, tuo metu vadovavusio LVADT, „Didysis“.
„Didžiojo“ teatro vadovas pirmaisiais nepriklausomybės metais nebuvo itin palankiai vertinamas. Tuo metu Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ (1990), Joshua Sobolio „Getas“ (1990) ar Antano Škėmos „Pabudimas“ (1989) stipriai skyrėsi nuo visuomenės nuotaikų: „Tauta ir jos laisvės šaukliai,– kaip vėliau rašė Rasa Vasinauskaitė, – laukė naujų, naujam laikui aktualių, moralinę didybę ir dvasinę stiprybę teigiančių herojų, juolab, ‘atiduodami duoklę’ istoriniam represijų tarpsniui, norėjo matyti ne hiperbolizuotą praėjusio, bet idealią ir meniškai įtaigią esamo ar net būsimo laiko viziją. O menininkas maištininkas jai rodė deformuotą, suluošintą ir liguistą, dar tik laisvei bundančią ir dar tik pradedančią iš savo košmarų vaduotis tautos ir kiekvieno jos nario sąmonę“. Tačiau ne vien „nepatogūs“ Jono Vaitkaus sukurti spektakliai buvo sunkiai priimami, teatro vadovas sulaukė nepalankių vertinimų ir dėl sprendimo atleisti iš teatro daugelį vyriausios kartos aktorių ir į LVADT trupę įtraukti savo studentus, kurių dalis šiandien tebėra šio teatro kolektyvo nariai.
„Atleisti aktoriai ateidavo į teatrą, kolegoms guosdavosi, pasakodavo apie savo nuoskaudas“, – prisiminė Gintaras Varnas. Tokia situacija teatre įsirėžė į jaunojo režisieriaus atmintį ir buvo viena priežasčių, lėmusių jo dėmesį savo pastatymuose vyriausios kartos aktoriams. Ne sykį šio režisieriaus veikaluose vaidino scenos legendos ir veteranai, ne sykį jie Gintaro Varno pastatymuose sukūrė nors ir šalutinius, bet ryškius įdomius vaidmenis. Čia galima būtų prisiminti Doloresos Kazragytės mielą, smagią ir rūpestingą Jorgeno Tesmano tetą spektaklyje „Heda Gabler“, Birutės Raubaitės grėsmingą ir net baimę keliančią Bleizę Skali pastatyme „Portija Koglen“, įsidėmėtinas Gražinos Balandytės ir Birutės Raubaitės Motinas spektaklyje „Tolima šalis“ (visi – Kauno dramos teatre), Vytauto Paukštės paslaptingą ir klastingą Direktorių Humelį „Šmėklų sonatoje“ (Klaipėdos dramos teatras), Juozo Budraičio kenčiantį, bet atšiaurų Kadmą „Bakchantėse“ (LNDT).
Kai 1995 metais LVADT vadovu tapo Rimas Tuminas, Gintarui Varnui atsirado dar viena galimybė pastatyti spektaklį šiame teatre. Dirbti kartu jis pakvietė tokius scenos meistrus kaip Aldona Janušauskaitė, Algimantas Bružas, Jonas Čepaitis, Juozas Meškauskas, Algimantas Zigmantavičius ir Juozas Rygertas. „Norėjau, kad šiame spektaklyje būtinai vaidintų vyriausios kartos aktoriai, kurie buvo atleisti iš teatro. Dirbti su jais buvo nepaprastai įdomu, tai buvo labai vertinga abipusė patirtis“, – prisiminė Gintaras Varnas.
Vargu ar teatro bohemiškas gyvenimas ir intrigos, repeticijos su daug teatrinės patirties turinčiais aktoriais bei pirmieji susitikimai su teatro publika profesionalioje scenoje pakeitė Gintaro Varno požiūrį į teatrą. Tačiau gali būti, kad patirtis LVADT paskatino režisierių dar įdėmiau įsižiūrėti į teatro mechanizmą, dar labiau vertinti bendrakūrėjų darbą ir dar atidžiau pažvelgti į šiuolaikinį žmogų.
Pedro Calderón de la Barca. „Gyvenimas – tai sapnas“. Režisierius – Gintaras Varnas, scenografė – Marta Vosyliūtė, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius. 2000. Sigizmundas – Dainius Kazlauskas, Klotaldas – Vytautas Grigolis | Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
Savo gyvenimo stebėtojai
„Žmogus, išgyvenęs nors vieną vienintelę dieną, galėtų nesunkiai išgyventi šimtą metų kalėjime. Jam pakaktų prisiminimų, kurie neleistų nuobodžiauti“, – taip svarstė Albert’o Camus personažas Merso romane „Svetimas“. Toks buvo ne vienas Gintaro Varno spektaklių herojus – prisimenantis savo praeitį, savo gyvenime sutiktus žmones, tarsi iš naujo patiriantis tai, kas jau buvo patirta. Gintaro Varno inscenizacijoje nuoseklus istorijos pasakojimas buvo pakeistas pagrindinio herojaus Merso prisiminimais, kuriuos veikėjas klojo teismo salėje, kai pats buvo teisiamas. Merso savo motinos laidotuvėse, Merso ir jo romanas su Mari, Merso ir jo draugo konfliktas su arabais, Merso šūviai į vieną jų – šiuos ir kitus pagrindinio herojaus gyvenimo epizodus vertino ne tik teisėjai, bet ir spektaklio žiūrovai (vaidinimas, beje, buvo pradedamas neužgesinus šviesų žiūrovų salėje, taip paverčiant publiką vaizduojamo teismo dalyviais). Vertindamas Gintaro Varno parengtą Camus romano inscenizaciją, teatro kritikas Vaidas Jauniškis atkreipė dėmesį, kad „pulsuojančio gyvenimo istoriją pakeičia ramus jo meditavimas“.
Scenoje medituoti režisierius pakvietė savo bendrakursį Arūną Sakalauską. Šiandien puikiai žinomas unikalus aktorius jau tada buvo atkreipęs teatro kritikų dėmesį – anuomet teatrologė Daiva Šabasevičienė pastebėjo, kad toks aktoriaus tipas yra vienas įdomiausių tuometiniame lietuvių teatre. Aktoriui Gintaras Varnas pavedė tuo metu neįprastą užduotį – nevaidinti. Todėl Arūnas Sakalauskas spektaklyje „kartais įžūliai nieko neveikia“, stengiasi tiesiog būti scenoje ir kalbėti, o ne vaizduoti ir rodyti herojaus charakterį, reikšti jo jausmus. „Logiška, kad istorijai, paremtai vieno asmens pasakojimu, svarbiausia yra stilius, intonacija, – rašė Vaidas Jauniškis. – Aktoriui Arūnui Sakalauskui tai pirmiausia – balsas. Neutralioje nuobodžioje aplinkoje <…> balsas tampa vienintele maištingų minčių išraiška. Juo kasdieniškesnės intonacijos, juo ramesnis atrodo Merso – lyg visa tai būtų įvykę be jo – ir juo stipresnis yra jo maištas“.
Maištas? Prieš ką? Camus romano ir Gintaro Varno spektaklio herojus neatrodo maištaujantis nei prieš valdžią, nei prieš neteisybę, nei prieš nelaisvę, nei su ginklu, nei darbais, nei žodžiais. Merso atrodo susitaikęs su gyvenimu, tiksliau – su jo absurdiškumu, neteisybe, beprasmybe, jis priima viską, ką jam atneša šiandiena, nei per daug tuo džiaugdamasis, nei liūdėdamas, nei apskritai pernelyg į ką nors gilindamasis. Sunku būtų pasakyti, kad Merso gyvena, jis greičiau apatiškai stebi, kaip viskas dedasi.
Pasauliui svetimos moterys
Svetimos jas supančiam pasauliui ir Gintaro Varno spektaklių protagonistės moterys. Tačiau jos nėra iš tų, kurios norėtų pritapti prie aplinkinių, ir yra atstumiamos visuomenės dėl savo keistumo ar kitų priežasčių. Jos pačios atstumia, nepripažįsta, prieštarauja (sąmoningai arba ne) pasauliui ir jo taisyklėms, nes yra apsėstos savo idėjų, praeities arba lemties.
Apskritai moterų, kaip svarbiausio spektaklio centro, liniją pradėjo vienas iš režisieriaus pastatymų LVADT – Botho Strausso „Laikas ir kambarys“ (1997). Vokiečių rašytojo, dramaturgo ir eseisto kūriniuose komiški ir satyriniai elementai, magiškas estetizmas ir atsiribojimas nuo sociopolitinės realybės lėmė tai, kad autorius buvo ne kartą pavadintas „tikruoju postmodernizmo protagonistu“. Pjesė „Laikas ir kambarys“ (1989) fragmentiška, sudaryta iš paskirų, tarpusavyje mažai susijusių epizodų, savotiškai artima García Lorcos siurrealistinėms dramoms. Daugelyje scenų figūruoja Mari Štoiber vardas.
Spektaklio „Laikas ir kambarys“ herojė stipriai skyrėsi nuo moterų protagonisčių vėlesniuose Gintaro Varno darbuose. Visų pirma todėl, kad Mari Štoiber vaidmenį kūrė Rimantė Valiukaitė. Ji jau buvo pasižymėjusi kaip talentinga aktorė komikė tais pačiais metais LVADT parodytoje García Lorcos „Publikoje“ – čia sukūrė šelmišką Džuljetos parodiją. Antra, Rimantė Valiukaitė kūrė ne vientisą Mari Štoiber personažą, o greičiau skirtingų moters veidų galeriją: naivi mergina, meilužė, įsimylėjėlė, Medėjos vaidmeniu kliedinti vampyrė, trumpu sijonu besitikinti įsidarbinti moteris, kontoros tarnautoja – su kiekvienu scenos partneriu aktorės veikėja vis kitokia. Tokia daugialypė, iš skirtingų vaidmens audinių sudurstyta moteris Gintaro Varno kūryboje apsireiškė tik kartą.
Kam reikėjo tokios Mari Štoiber? Įdomi anuomet spektaklį vertinusios Rasos Paukštytės įžvalga, kad Mari Štoiber – tai ne reali moteris, o idealas, kuris kiekvieno akimis atrodo vis kitoks: „Varnas sugeba pasiekti puikų efektą – jis išlaukia, kol vienas po kito besikeičiančių Mari Štoiber veidų, mimikos, plastikos įvairovė galų gale mums pasufleruoja, jog Mari nėra ir nebuvo, ji – fantazijos padarinys. <…> Idealas režisieriaus spektaklyje kažkuo panašus į kekšę – laike ir kambaryje jis ilgai neužsibūna, prie jo neilgam ‘prilimpa’ mūsų norai, reikalavimai, geiduliai“.
Taigi, pradėjęs nuo moters – idealo įvaizdžio, Gintaras Varnas toliau tarsi ieškojo antiidealo. Hedos Gabler, Portijos Koglen, Lavinijos ir Kristinos Menon iš spektaklio „Gedulas tinka Elektrai“ (1999) istorijos, pasakotos Kauno dramos teatre, tam puikiai tiko. Nors skirtingos, visos šios moterys buvo svetimos aplinkai, kurioje gyveno, nes labiau vertino alternatyvų, pagal savo idealus sukurtą asmeninį pasaulį arba tiesiog buvo per daug su juo susijusios ir nebegalėjo iš jo ištrūkti.
Both Strauss. „Laikas ir kambarys“. Režisierius – Gintaras Varnas, scenografas – Sigitas Staniūnas, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius. 1997. Mari Štoiber – Rimantė Valiukaitė | Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.
Gyvenimas sapne ir tikrovėje
Savotiška nerašyta taisyklė Gintaro Varno teatre yra ta, kad beveik visų spektaklių pagrindiniai herojai pakliūva į iliuzijų pinkles arba jau seniai jose gyvena. Šis režisierius, jei neįpina teatriškumo į pastatymo audinį, tai dažnai apsupa veikėjus sapniška erdve arba derina teatro ir sapno elementus. Todėl Gintaro Varno teatro publika nuolat susiduria su veikėjais, atsidūrusiais tokiame sapniškame teatriškame pasaulyje, kuriame lengva viskuo suabejoti, nepasikliauti tikrove ar, priešingai, patikėti sapno apgavystėmis. Taip režisierius tarsi pateikia klausimą: ar apskritai gyvenime yra kas nors, kuo galėtume nė kiek neabejoti? Galbūt tik tuo, kad viskas aplinkui – mūsų pačių iliuzijos.
Pedro Calderóno de la Barcos „Gyvenimas – tai sapnas“ pastatymas LNDT (2000) – įspūdinga, teatrališka baroko dramos interpretacija. Gyvenimo kaip teatro metaforą pastatyme akivaizdžiai įkūnijo sodrus ir spalvingas spektaklio vizualumas: lyg iš baroko paveikslų nužengusių damų ir jų palydovų tviskantys kostiumai (kostiumų dailininkai – Juozas Statkevičius ir Jolanta Rimkutė) bei oranžinis labirintas scenos „duobėje“ (scenografė – Marta Vosyliūtė); garsinis apipavidalinimas („griausminga ir tirštai koloritinga Giedriaus Puskunigio muzika“, neretai – stilizuota opera); manieringi, plastiški aktorių judesiai.
Į tokį pasaulį pateko princas Sigizmundas (Dainius Kazlauskas), ilgus metus kalėjęs labirinte ir nežinojęs, kad tokią lemtį, išsigandęs vienos pranašystės, jam skyrė jo tėvas, Lenkijos karalius. Patekęs į prašmatnius rūmus, princas iš pradžių narplioja jį apnikusias abejones, bet paskui, įtikėjęs, jog tai tikrovė, nesugeba suvaldyti prasiveržusio savo agresyvaus laukiniškumo, todėl yra užmigdomas ir grąžinamas į labirintą. Trečioje šio Gintaro Varno pastatymo dalyje numetamas teatrališkumo drabužis, ir vaidybos aikštelė tampa veikėjų filosofinių apmąstymų, savotiškos meditacijos erdve (lėtas aktorių klaidžiojimas po labirintą ir budistinį atspalvį įgaunanti rami muzika padeda tai išryškinti). Dainiaus Kazlausko Sigizmundas nuolat klausia savęs: tikrovė tai ar sapnas? Galiausiai tarsi atranda gyvenimo receptą – gyventi taip, lyg sapnuotum, bet net ir sapne daryti gera. Tiesa, optimistiniu Calderóno dramos finalu (princas tampa išmintingu ir geru šalies valdovu) Gintaras Varnas nepatiki. Interpretuodamas jį, režisierius sumaišo visas kortas: Dainiaus Kazlausko Sigizmundas „suguldo“ kitus veikėjus į patalus ir palieka juos sapnuoti, o pats grįžta į savo labirintą, galbūt supratęs, jog tai vienintelė tikrovės erdvė, kurioje jis toliau gali ramiai gyventi savo iliuzijų pasaulyje.
LNDT rodytas „Gyvenimas – tai sapnas“ žiūrovams į klausimą, ar visa tai, kas įvyko, tebuvo Sigizmundo sapnas, ar kažkuri dalis vis dėlto buvo tikrovė, iki galo neatsako. Spektaklyje supynęs teatrališkumo ir sapniškumo gijas, režisierius palieka erdvės ir žiūrovų fantazijai.
Sigizmundas liudija gyvenimo kaip nesibaigiančių iliuzijų sampratą ir kaip problemą iškelia herojaus nepasitikėjimą tikrove. Šie motyvai vienaip ar kitaip persmelkia beveik kiekvieną Gintaro Varno spektaklį. Turbūt todėl, kad individo gyvenimą iliuzijose ir nepasitikėjimą tikrove galima būtų suvokti kaip šiuolaikinio žmogaus egzistencijos simptomą.
Monika Meilutytė
P.S. Apsilankymas teatro mokykloje
Prieš dvejus metus LNDT scenoje dienos šviesą išvydo Gintaro Varno interpretuotos Euripido „Bakchantės“. Po trylikos metų pertraukos vėl išleidęs premjerą šiame teatre, režisierius sakė: „Jaučiuosi grįžęs į namus. Sienos tos pačios, tik komanda kita“. Šis pastatymas, išskyrus į jį įkomponuotą teatriškumą, atrodo, nedaug kuo siejasi su ankstesniais režisieriaus darbais LNDT ar su garsiaisiais pastatymais Kauno nacionaliniame dramos teatre. Tačiau kritikuodamas žmonijos vartotojiškumą ir skatindamas saugoti ir puoselėti gamtą Gintaras Varnas „Bakchantėmis“ iš dalies pratęsė socialinėmis dramomis grįstų pastatymų – Dea Loher „Nekaltų“ (2006) ir „Ruzvelto aikštės“ (2008) – liniją. Naujausias režisieriaus darbas LNDT, nors gausiai kritikuotas, vis dėlto liudija, kad nuo Gintaro Varno pirmojo pastatymo LVADT – „Jei praeitų penkeri metai“ – šio kūrėjo darbai režisūriškai tapo akivaizdžiai stipresni, konceptualesni ir, nors nuolat lydimi teatro magijos, kalba ne vien apie teatrą.
