Kadras iš pagrindinės programos filmo BEBA. © NEON.
Rugsėjo 22 d. prasidėsiantis tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) kviečia permąstyti tikrovę. Šių metų festivalio tema – realybės rekonstrukcijos – siūlo pažvelgti į realybę kaip į nuolat kintančią, judrią terpę, kuria laisvai manipuliuoja stebėtojo žvilgsnis. Festivalis vyks rugsėjo 22–spalio 2 d., Vilniuje, Kaune ir Alytuje.
„Dokumentinis kinas nėra tiesioginė tikrovės refleksija. Jis yra režisieriaus ar pagrindinių personažų konstruojama realybė, savotiška jų kuriama tikrovės architektūra. Nusprendėme šiais metais žiūrovus pakviesti susimąstyti, kur prasideda ir kur baigiasi realybė dokumentikoje, kartu – ir žiūrovo (pa)sąmonėje“, – šių metų temą pristato viena festivalio programos sudarytojų Vilma Levickaitė.
Šių dienų kontekste – kai ribas tarp tikro ir išgalvoto nustatyti nėra taip lengva – ypač aktuali tema įvairiais rakursais ryškiai skleidžiasi pagrindinės programos filmuose. Šešiose dokumentinėse naujienose, atrinktose iš prestižinių festivalių repertuarų, dokumentinės istorijos rutuliojasi išradingomis formomis – nuo satyrinės dokufikcijos, kur turistas gali būti paaukojamas ar virsti vaiduokliu, iki mokomosios medžiagos archyvo apie ugnikalnius, tampančiu pribloškiančiu kino reginiu.
Kadras iš pagrindinės programos filmo MEILĖ IR VULKANAI. © Image’Est
Retrospektyvinė programa kviečia susipažinti su italų dokumentininke, antropologinio kino kūrėja Cecilia Mangini (1927–2021). Kūrusi kartu su Pieru Paolo Pasoliniu, menininkė visą savo režisierės karjerą paskyrė nekanoninėms, paribių temoms: industrializacijos laikotarpiu fiksavo senovinius kaimo ritualus, marginalizuotų žmonių kasdienybę, moters padėtį patriarchalinėje Italijos visuomenėje.
Kadras iš Cecilios Mangini trumpametražio filmo BŪTI MOTERIMI (1965). Pranešimo spaudai nuotr.
Atsigręždami į ukrainiečių dokumentiką ir kino tyrimus, festivalio rengėjai teminę programą pakvietė sudaryti Nacionalinio Oleksandro Dovženko kino centro archyvarą Oleksandrą Teliuką. Specialioji programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ siūlo pažvelgti į atominį miestą socialinę utopiją dekonstruojančiu žvilgsniu.
Kadras iš specialiosios programos ČERNOBYLIS UTOPIJA IR APOKALIPSĖ filmo. Pranešimo spaudai nuotr.
Mėgėjiško kino programos „Apie namus ir draugus“ seansas ir ekspozicija dedikuota besidomintiems mažiau nagrinėtomis dokumentinio kino praktikomis. Žiūrovai turės galimybę susipažinti su XX a. 7–9 deš. Lietuvos kino mėgėjų filmais ir jų užfiksuotomis kasdienybės akimirkomis. Tiek peržiūra, tiek ekspozicijos lankymas nemokami.
Festivalio temą taikliai atliepia bendra VDFF bei Architektūros fondo kino programa. Vilniuje vyksiančio tarptautinio architektūros simpoziumo „Erdvės politika“ metu festivalis pristatys įtraukiantį filmą apie ukrainiečių architektą ir tapytoją Florianą Jurijevą bei garsiausio olandų dokumentikos autoriaus Berto Haanstros trumpametražius filmus.
Autentiški Vilniaus miesto bruožai ir jų transformacijos skleidžiasi festivalį atidarančiame Eitvydo Doškaus filme „Čia buvo Vilnius“ (2021). Šią miesto simfonijos žanro dokumentiką pirmą kartą Lietuvoje pamatyti ir išgirsti VDFF kviečia į Lietuvos medicinos bibliotekos senąją kino salę, kur specialiųjų seansų – peržiūrų-koncertų – metu filmo garso takelis bus atliekamas gyvai.
19-asis VDFF vyks tik kino salėse: rugsėjo 22–spalio 2 d. – Vilniuje, rugsėjo 28–30 d. Kaune, rugsėjo 26 d. – Alytuje.
Projektą finansuoja Lietuvos kino centras, iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija. Renginys yra Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis.
