Lee Strasberg (g. 1901 m. lapkričio 17 d. Lenkijoje – m. 1982 m. vasario 17 d. Amerikoje) – teatro režisierius, aktorius, teoretikas, dėstytojas, metodinės vaidybos populiarintojas Amerikoje.
Mokėsi Amerikos Laboratorijos teatre, lankėsi Maskvoje pas K. Stanislavskį. 1931 m. įkūrė Group Theatre, kur spektaklius statė 10 metų. Nuo 1941 m. iki 1948 m. dirbo Holivude. Šį etapą vėliau apibūdino kaip „bergždoką, tačiau pamokantį“. Grįžęs į Manhataną, prisijungė prie Actors Studio. Nuo 1948 m. iki gyvenimo pabaigos L. Strasberg buvo Actors Studio meno vadovas. Ten jis plėtojo savo metodą – Stanislavskio sistemos adaptaciją, skirtą aktorių meistriškumo vystymui. L. Strasberg konsultavo visą Holivudo žvaigždyną – Marlon Brando, Dustin Hoffman, Robert De Niro ir daugelį kitų.
Metodo tikslas – pasiekti kuo realistiškesnę vaidybą, o ne perdėtas emocijas, kas buvo įprasta tradiciniame teatre.
Tam, kad aktorius įtikinamai suvaidintų personažą, jis turi naudotis emocine atmintimi ir savo prisiminimuose ieškoti tų emocijų, kurias jaučia jo personažas. L. Strasbergas išplėtė šią idėją ir ėmė naudoti terminą substitution (liet. pakaitalas). Jis tikėjo, kad aktorius trumpam turi iš tiesų tapti savo personažu. L. Strasberg klausė, kaip niujorkietis aktorius gali suprasti, ką jaučia kaimo žmogus, gyvenantis skurde? Laikantis metodo, toks aktorius turėjo išvykti į kaimą ir kurį laiką ten gyventi. Holivudo aktoriai ir šiandien dažnai laikosi metodinės vaidybos. Kai kurie pavyzdžiai itin ekstremalūs. Tam, kad pasiruoštų vaidmeniui filme „Taksi vairuotojas“, R. De Niro iš tiesų dirbo taksistu po 12 valandų per parą. Filme „Hju Glaso legenda“, L. DiCaprio, ilgametis vegetaras, kovotojas už gyvūnų teises, valgė žalią mėsą ir miegojo mirusių gyvūnų viduriuose. Adrien Brody, besiruošdamas vaidmeniui filme „Pianistas“, ne tik numetė 30 kg., išmoko groti pianinu, bet ir pardavė savo butą, mašiną ir atsisakė naudotis telefonu.
Svarbiausios L. Strasberg metodo technikos:
Įtampos panaikinimas. Aktorius turi būti neutralios būsenos prieš pradėdamas vaidinti.
Didelis susikaupimas. Tik visiškai susikaupęs aktorius gali įtikinamai vaidinti.
Emocinė atmintis. Aktorius bando prisiminti, kada jautė tokias emocijas, kokias jaučia jo personažas.
Atpažinimas ir atkartojimas. Aktorius turi gebėti atpažinti skirtingas emocijas ir jas tiksliai atkartoti ant scenos.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Ačiū!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.
