Žvaigždžių dulkės | Daivos Šabasevičienės nuotr., 2022 m.
Trečioji festivalio „Salve!“ diena prasidėjo unikaliu Saulės Degutytės spektakliu „Sekretai iš būtųjų laikų“. Nedaug teko matyti šios menininkės spektaklių, bet visi jie buvo įsimintini (o teatre taip nutinka vis rečiau ir rečiau). Šį spektaklį norisi išskirti ne tik kūrybingiausios menininkės biografijoje, bet ir viso lietuvių teatro kontekste. Po Vitalijaus Mazūro, visai kitokio teatro kūrėjo, Saulė Degutytė atrodo esanti tvirčiausia, savarankiškiausia, žiūrovų vaizduotę ugdanti menininkė.
Koks teatras vaikams turi būti ar kokio norėtų vaikai, o gal greičiau, jų tėvai, galima kalbėti ilgai ir nepateikti konsiliumo išvadų, tačiau mene egzistuoja tam tikri dėsniai, patys už save bylojantys. Stebint spektaklį „Sekretai iš būtųjų laikų“, matai visus privalomus dėmenis, būtinus tvirto, įdomaus spektaklio sukūrimui. Spektaklio autorė ir režisierė ne „iš piršto laužia“ pasakojamas istorijas. Taip ji elgiasi dėl rimto požiūrio į žiūrovus. Režisierė konsultuojasi su istoriku Donatu Jokūbaičiu, naudoja Gedimino Kulikausko vaikų auditorijai parašytus tekstus. Degutytės – režisierės, kartu ir aktorės – lūpose visos istorijos patrauklios, įdomios, laukiamos. Keturi tarpusavy per istorijos siūlą susiję siužetai – apie karalių Mindaugą, Žalgirio mūšį, Barborą Radvilaitę ir Šv. Kazimierą – atgyja taip tikroviškai, kad rodos, viskas vyko ne kadaise, kad tai šios dienos istorijos. Spektaklį pavadinusi „Sekretais iš būtųjų laikų“, autorė užmina ne vieną mįslę. Eidamas į spektaklį galvoji, kaip Degutytė išsisuks, kuo remsis, bandydama papasakoti pačią sekretų istoriją? Bet ji gudresnė už mus, žiūrovus, ji tų paprastų sekretų, sovietmečiu labai paplitusio mergaičių užsiėmimo, temą atskleidžia ne per istoriją ar estetinius elementus, bet per dramaturginę šerdį – tų „sekretų“ išdavimo faktą. Vos tik žemės lopinėly padarai didelį, kelių aukštų, ar mažą sekretą, netrunka praeiti, kai šėtoniškos jėgos vedami tavo draugai jį kam nors išduoda, o tas kas nors lyg tampa galingesniu už tave, nes sužino tavo paslaptį.
„Stalo teatras“. Saulė Degutytė | Daivos Šabasevičienės nuotr., 2022 m.
Taip nutiko ir su Lietuva. Mūsų šalį išdavystės lydėjo visais istorinių įvykių tarpsniais. Didikai dėl asmeninės naudos išduodavo vieni kitus, taip buvo parduodamos žemės, taip buvo nužudytas ir pats Lietuvos karalius. Spektaklio metu taip viskas užauginama, kad visos istorijos natūraliai susisieja su pasakojimo pradžia. Degutytė – šmaikšti: kiekvienam teiginiui ji randa mažą replikėlę, sužadinančią vaikų smalsumą. Pasakojant apie Žalgirio mūšį vienas tėvelis paklausė: „Ar žinote apie futbolo komandą ‘Žalgiris’“? Jam pasirodė, kad ir jis privalo dalyvauti spektaklyje, nes jo aplinkybės sugriauna bet kokias konvencinio teatro nuostatas. Pagrindinį vedlės vaidmenį atlikdama Degutytė kruopščiai perteikia visas aplinkybes, kurias sėdėdamas scenos šone pasakoja aktorius Saulius Čėpla. Pradedi tikėti viskuo, pradedi trokšti, kad tos istorijos nesibaigtų. Šiame spektaklyje vaikams nebrukamos datos į galvą, čia viskas pristatoma gyvai, iliustruojant ant sienos rodomais vaizdais. Spektaklyje nėra sunkiasvorių dekoracijų, tad su juo galima keliauti per visą Žemę.
Spektaklis taip sukonstruotas, kad lengvai gali prisitaikyti prie skirtingų erdvių. Nereikalingų daiktų čia nėra – pakanka būtinos atributikos, edukacinių priemonių, kurios sudaro visą scenovaizdį. Kur pažvelgsi, visur daiktai daikčiukai, kurie ima „kalbėti“ veiksmui įsibėgėjus. Bene didžiausią reikšmę spektakliui suteikia epidiaskopas – skaidrių projektorius. Ant stiklo dedamos skaidrės, iliustruojančios keturias skirtingas istorijas. Tų skaidrių paruošta tokia galybė, kad pro mūsų akis dideliame ekrane kaip šešėlių teatre filmo greičiu prasisuka didžiuliai istorijos tarpsniai. Žiūrovai, sėdėdami „laiko mašinoje“, mąsto apie praeitų amžių žmones, jų gyvenimo stilių, apie karūnas ir jų kritimą. Po kautynių lyg atokvėliui išnyra visame pasaulyje bene gražiausia Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija. O po jos seka karalaičio Kazimiero geradarystės, išgelbėtų žmonių istorijos, „inauguravusios“ jį į šventuosius. Žiūrovams pateikiama gausi meno kūrinių kolekcija, susijusi su spektaklyje vaizduojamomis asmenybėmis ar tam tikrais istorijos tarpsniais.
Saulius Čėpla lyg istorikas Alvydas Nikžentaitis su pasimėgavimu dėsto lemtingas Lietuvos istorijos peripetijas, o Saulė Degutytė, ryšėdama namų šeimininkės prijuostę, ir muziką leidžia, ir skaidres demonstruoja. Ir viskas vyksta tokiu greičiu, kad jautiesi tarytum kine. Vaikų smalsumas – neįtikėtinas. Drąsesni bando atsidurti ekrano zonoje, bet tos istorijos tokios įdomios ir aktyvios, kad vaikai neįsišėlsta, o grįžta į savo vietas, kad galėtų jų išklausyti iki galo. Taip čia pat, mūsų akyse gimsta teatro stebuklas.
Spektaklio kūrėjai atsineša, atsiveža besiruošdami pasirodymui, atrodytų tai, ko niekam nebereikia. Jų rekvizitas – didelių lėlių kojos, rankos, keistos įvairių formų ir spalvų plastmasinės lėkštelės… Verba, plaktukas, Barbė… Itin skaniai atrodantys maži riestainiukai, kuriuos vaikai geriausiai įsidėmėjo, o po spektaklio atėjo prie Degutytės „pasitarti“, ar negalėtų paragauti. Geriausia vaikų psichologė, keisčiausių objektų įveiksmintoja apgailestavo, sakydama, kad tai trijų metų senumo kepiniai.
„Stalo teatras“ | Daivos Šabasevičienės nuotr., 2022 m.
Labai įdomu buvo stebėti, kaip ant skaidrių rodymo aparato iš kelių dėžučių buvo pilami žirniai, pupelės, grikiai ir pipirai. Šie valgomi daiktai ekrane buvo pažerti kaip karžygių pulkai. Prasidėjo Žalgirio mūšis. Dramaturginiai efektai kilo, kai susimaišė pipirai su pupelėmis ir panašiai. Mūšiui įsibėgėjus Degutytei beliko iš tų kruopų ranka „košę virti“, o mes regėjome neįtikėtinos įtampos mūšį. 1410 metai, liepos 15 diena – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų pergalė prieš Kryžiuočių ordiną! Pusantros paros trukęs vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių, nusinešęs kelias dešimtis tūkstančių gyvybių, „Stalo teatro“ spektaklyje įvyko ant tikro stalo, bet taip įtaigiai, kad joks filmas tokio įspūdžio nesukurtų.
Spektakliui pasibaigus, kai teatro „laboratorija“ liko panaši į mūšio lauką, visus objektus Degutytė turėjo kaip mat patraukti į vieną ar kitą pusę, negaišdamas laiko aktorius Saulius Čėpla paėmė dėžutes, o plačiu spinduliu pasižėrusius birius produktus sauja susėmė į didesnį indą ir nuėjo į salės kampą, ketindamas juos vėl suskirstyti į „riterių stovyklas“. Priminė Pelenės užduotį, bet tokia jau aktorių dalia. Tai pati sunkiausia profesija, jei kuriama maksimaliai atsidavus.
Tas pats Saulius, aprėdytas „pagonišku“ laisvo stiliaus kostiumu – storo lino marškiniai ir kelnės (kostiumų dailininkė – Ligita Skukauskaitė), tapo ir garsinio fono autoriumi. Reikiamu momentu mušė būgną, papildydamas Jutos Pranulytės sukurtos muzikos garsus. Šiam teatrui tokia polifonija įprasta. Visi kūrėjai labai universalūs.
Tėvai spektaklį žiūri ne mažiau laimingi, nei jų vaikai, nes mažieji žiūrovai jame sužino daugiau, nei per metus išmoksta mokykloje. Jie pradeda suvokti istorinį laiką, kuriame sukasi įvairių žmonių gyvenimai, jų buities detalės. Jie susižino, kas ir kuo vilkėjo, ką valgė ir gėrė, kaip linksminosi ir kaip liūdėjo. Ir visi šie kasdienybės ritualai susišaukia su šia diena. Tėvai ima suprasti, kad rimtas teatras – tai ne pramoga.
Saulė Degutytė spektaklio pradžioje neskubėdama raiškiai išdėsto būsimo spektaklio aplinkybes, pati klausia kai kurių smulkmenų, taip atskleisdama tam tikras spektaklio kodus. O spektaklio pabaigoje vyksta žinių patikrinimas – edukacinė valandėlė. Vaikams išdalinamos didelės, picoms kepti skirtos lėkštės, o ant jų – po skaidruolę, ant kurios flomasteriais vaikams siūloma nupiešti spektaklyje labiausiai įsiminusį įvykį ar istorinę asmenybę. Po trumpo šurmulingo laiko vaikai užrašo savo vardus ir savo skaidruoles atiduoda Degutytei, kuri jas projektuoja ant ekrano, ir prasideda taip pat labai įdomi spektaklio dalis – vaikai patys pristato savo piešinius. Jie labai skirtingi, nes ir vaikų amžius skirtingas. Šis procesas įdomus tuo, nes visi tuo metu tampa aktoriais, dažnai net panašiais į nupieštus žmones. Mergaitės, aišku, daugiausia piešė gražuolę Barborą Radvilaitę.
Nors praėjo nemažai laiko nuo šio spektaklio, jis liko atmintyje, nes palietė ir jausmus, ir protą. Po spektaklio jaunieji žiūrovai buvo kviečiami į Šlapelių namų vidinį kiemą, kur jų laukė arbata ir sausainėliai.
Rimtąją dienos programą pradėjo „Diligenza postale“ – koncertas, skirtas „gitaros Baironui“ Markui Sokolovskiui (1818–1883) pagerbti. Rasų kapinėse netoli Čiurlionio palaidotas gitaros virtuozas Sokolovskis yra klasikinės gitaros pradininkas Lietuvoje. (Europoje klasikinė gitara įsitvirtino XVIII amžiuje.) Gitaristas Saulius Jegelevičius, studijavęs net keliose Europos šalyse ir jau išleidęs du studijinius albumus – „Write Down Your Dream“ (2018) ir „Whitest Mist“ (2020), atliko įvairaus žanro kūrinius. Jauki, skliautuota muziejaus salė ir Kristijono Sipario saikingai padekoruota scena sukūrė itin jautrią, muzikai tinkančią aplinką. Jegelevičius kiekvieną kūrinį pakomentuodavo, taip praplėsdamas šio koncerto ribas.
Saulius Jegelevičius | Daivos Šabasevičienės nuotr., 2022 m.
Šįmet Baroko operos magistro studijas baigusi Justina Kaminskaitė prisijungė prie Jegelevičiaus ir labai artistiškai atliko Sokolowskio, Matteo Carcassi, Mauro Giuliani, Emilio Pujolo, Benjamino Britteno, Manuelio de Falloso, Heitoro Villa-Loboso, Jayme’o. Ovalle’o ir kitų kompozitorių kūrinius. Daugiausia dainuodama portugališkai, ji pateikdavo ir vertimus, papasakodama šių dainų siužetus. Tai suteikė visam koncertui papildomo žavesio.
Žvaigždžių dulkės. Irena Zelenkauskaitė | Daivos Šabasevičienės nuotr., 2022 m.
Paskutinis festivalio renginys – „Žvaigždžių dulkės“, teatro „Arbatvakariai“ naujausias darbas, kurio oficialiajai premjerai dar tik ruošiamasi. Idėjos autorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė, dar vaikystėje ketinusi tapti muzike, bet vėliau pasirinkusi aktorystę, iki šiol atidžiai seka muzikinį gyvenimą. Kamerinėje aplinkoje, Šlapelių apartamentuose (tie, kas netilpo svetainėje, įsikūrė ponios Šlapelienės miegamajame), visai arti žiūrovų dainininkai atliko Giuseppe’s Verdi, Giacomo Puccini, Charles’o Gounod ir kitų kompozitorių arijas. Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas), Kęstutis Alčauskis (tenoras), Dainius Puišys (baritonas), pianistė Lina Giedraitytė naujam gyvenimui prikėlė kadaise Lietuvoje švytėjusias žvaigždes, šiandien jau virtusias „žvaigždžių dulkėmis“. Stilingai surengtame koncerte, kuriam kiekvieną dainininką stilingai paruošė grimo dailininkė Dalia Jovaišienė, su režisierės pagalba galėjome prisiminti šiandien vis rečiau minimus lietuvių talentus. Tarp jų – ir anksti mirusi Veronika Podėnaitė (Vera Gaila; 1902–1933) – pirmoji lietuvė, dainavusi Milano teatro „La Scala“ scenoje. Šįmet Podėnaitei – šimtas dvidešimt metų. Išskirtiniu lyriniu dramatiniu sopranu ji žavėjo ne tik Kauno, bet ir Italijos publiką (jiems prisistatydavo „una artista lituana“). Irenos Zalenkauskaitės sopranas, subtilia atliekamų kūrinių niuansuotė leido mintimis nuklysti į Valstybės teatro ar La Scalos aplinką.
Jadvygos Vencevičaitės-Kutkuvienės (1898–1984) sceniniu „prototipu“ tapo balsingoji Jovita Vaškevičiūtė. Jos mecosopraną net pro užvertus langus turėjo išgirsti visas Vilniaus senamiestis. Jadvyga Vencevičaitė-Kutkuvienė studijavo Paryžiuje, debiutavo Operos vaidyklos pirmajame spektaklyje – „Traviatoje“, iki rusų okupacijos dvidešimt du metus dainavo Valstybės teatre, vėliau pasitraukė į Vokietiją ir Ameriką… Kiekvienas menininkas turi savo kūrybinį likimą, bet kai jis skleidžiasi per kitą žmogų, per gyvą muziką, kai konkretus žmogus savo talentą skiria kitam talentui, susiformuoja keistas jausmas – paraleliai galvoji apie dvi asmenybes, apie jų astralinį ryšį.
Žvaigždžių dulkės. Kęstutis Alčauskis | Daivos Šabasevičienės nuotr., 2022 m.
Aleksandrą Kutkų (1899–1969) minėjome klausydamiesi Kęstučio Alčauskio švelnaus tenoro. Kutkaus gyvenimo pradžia buvo visai kitokia, nei jo žmonos Jadvygos Vencevičaitės, tačiau likimo suvesti žmonės po okupacijos į Lietuvą taip ir nesugrįžo. Abu palaidoti Čikagoje. Kęstutis Alčauskis, pasirinkęs arijas iš Kutkaus repertuaro, taip pat suteikė pakilių potyrių.
Joną Būtėną (1892–1962) prisiminti leidęs baritonas Dainius Puišys pasižymi išskirtiniu artistiškumu, scenine laisve ir elegancija. Visa tai atsispindėjo ir jo dainavime, ir mizanscenose. Toks jautrus visų dainininkų tarpusavio ryšys buvo neatsiejamas nuo Kristijono Sipario eilių skaitymo. Šį kartą klausėmės Jurgio Baltrušaičio (1873–1944) eilių, laiškų fragmentų. Kai kurie tekstai skambėjo taip įtaigiai, kad tapo naujais Baltrušaičio atradimais. Retam aktoriui pavyksta taip tiksliai perskaityti poeziją, o Kristijonas Siparis apdovanotas tikru skaitovo talentu.
Siparis nebūtų Siparis, jei neatliktų savo švietėjiško vaidmens. Jis ne tik pristatė visus anapilin iškeliavusius menininkus, „švenčiančius“ vienokius ar kitokius jubiliejus, bet ir papasakojo skaudžias, o kartais intriguojančias istorijas, atkreipdamas dėmesį į jų neeilinius talentus, į tai, dėl ko mes juos privalome prisiminti. „Žvaigždžių dulkės“ šiame koncerte netapo vien pudros milteliais. Kiekvienas, apie kurį buvo kalbama ir kuriam buvo skiriamos arijos, koncerto metu prisikėlė susitikimui su festivalio „Salve“ žiūrovais. Nesvarbu, kad viskas sąlygiška. Jausmai liko tikri. O jie ilgam nepalieka.
