Aistės Kirvelytės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studija“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkė Aistė Kirvelytė ir jos studija (Vilnius, 2022 m.).
Aistė Kirvelytė: Visą laiką vyksta procesas. Vienaip dirbi, žiūri, kas darosi, kitaip dirbi…
Kai kuri, negali negalvoti apie tai, ką darai, kas tau rūpi. O kiekvieną kartą rūpi skirtingi dalykai. Tarkim, dabar viskas yra apie karą. Nieko gudraus apie tą karą negaliu pasakyti, jis tiesiog veikia, ir tai yra svarbu. O menas bet kuriuo atveju yra ir politika.
Parodose dalyvauti nemėgstu, bet kartais reikia.
Kai padarau savo vienos, pamatau, kaip paveikslai atrodo kitoj vietoj. Gal ir naudinga. Svarbu jausti, kad bent pora paveikslų tikrai pavykę. Bet išnešus į kitą vietą gali paaiškėti, kad nieko gero. Būna ir taip. Tada kankinuosi, galvoju, kaip dariau, bandau daryti kitaip. Nenuobodu. O būna, kad po kurio laiko vėl viskas gerai atrodo – man viskas verčiasi aukštyn kojom šimtą kartų.
Norisi, kad greitai nusiteptų. Tada neįsmengi į tą košę, nekyla noras pertapyti. Nors po vieno karto man dažniausiai pritrūksta gylio. Dar būna, nutapai, palieki porai metų, paskui vėl sugrįžti, o paskui išmeti…
Į bendras parodas pati nesiprašau. Nebent kas paskambina, pakviečia. Bet kai nesi labai aktyvus, tai tave po truputėlį pamiršta. Be to, tokiose suneštinėse parodose būna tokia mišrainė: blogas darbas ar geras, vis tiek blogai viskas atrodo.
Apie žiūrovą aš galvoju mažiausiai, nors gal reikėtų. Bet aš neturiu jų akių. Kiekvienas tą paveikslą mato savaip.
Aistės Kirvelytės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Aistės Kirvelytės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Man visada norisi erdvės, aš negaliu dirbti dekoratyviai. O kai tą erdvę darai, viskas pilkėja, pilkėja, pilkėja ir nusimuilina… Bandžiau kažkada kaip apatinį sluoksnį akrilą dėti, bet irgi nusmego, nepatiko. Bandžiau ir statybiniais aliejiniais dažais dengti, o paskui poliruoti. Toks visai fainas santykis. Kartais man norisi kontrasto, kietos linijos, kai teptuku neišeina, tai paimu ir purškiu. Keletas darbų su tais purškimais yra pavykę. Bet jeigu pradedi taip kietai laistyti, vos ne paišyti, tai prarandi kitą pusę, tapybinę.
O kai persikrausčiau čia – arčiau tapybos. Tokia romantiška aplinka, kaip iš XIX amžiaus, provokuoja, o dar kai pradedi dirbti dailės mokykloje, išsyk prisimeni jaunystę…
Kita vertus, mažesnės patalpos, ir prisijaukinau mažesnį formatą. Kartais tie mažiukai darbai gerai: paimi ir iš karto padarai, ir viskas tvarkoj. Su dideliu taip nepadarysi.
Nors kai turiu sąlygas, mažo daryti negaliu, vien tiktai didelius.
Kai paveikslui duodi kokį pavadinimą, atsiranda nuoroda į temą. O man patinka, kai ne iš karto aišku. Tiesmukiškumas mane truputį nervina. Tekstinis žmonių pasaulis ir vaizdinių pasauliai šiek tiek skiriasi. Visi dabar skundžiasi, kad šiais laikais pasaulis remiasi nebe tekstine, o vizualine kultūra. Bet ta vaizdinė kultūra yra fotografinė, tiksliau skaitmeninė, ne tapybinė. O tarp jų – didžiulis skirtumas. Su tais dalykais nuolat susiduriu, jie man, tapytojai, yra aktualūs.
Aistės Kirvelytės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Nesiimu daug skirtingų darbų vienu metu, nes paskui juos visus nešiojuosi su savimi. Kartais naktį prabundu sugalvojusi, kaip nutepti kurį tai darbą, ir nebegaliu miegoti. Tai jeigu tų darbų būtų labai daug – išprotėčiau.
Tapant svarbu yra neprarasti pagrindinės minties, grynos abstrakcijos man svetimos. Bet jei iš aktualijų pavyksta kam nors padaryti stiprią abstrakcija, tada tobula. Tai nėra paprasta, dar nedrįsčiau to imtis. Nežinau, gal reikia labai pasitikėti savimi. O be pasitikėjimo savimi dirbti negali. Ką gali žinoti, kaip bus toliau.
