Fernando Pessoa (1888-1935) – garsiausias ir mįslingiausias portugalų poetas ir prozininkas, vertėjas, kritikas, filosofas, mistikas. Bernardas Soarešas – knygos veikėjas – išskirtinė Pessoa asmenybės dalis, jį Pessoa paverčia „Nerimo knygos“ autoriumi, autofikcijos sumanymo partneriu. „Nerimo knyga“ – tai 1982 m. pasirodžiusi, iš rašytojo rankraščių surinkta knyga, pomirtinis F. Pessoa rankraščių montažas. Būdamas gyvas jis šios knygos neužbaigė, jos neišleido, nerado jungiančios pasakojimo struktūros, turinio vientisumo. Rankraščių fragmentai rasti jau po autoriaus mirties, medinėje dėžėje tarp gausybės kitų autoriaus minčių.
Lietuviškojo vertimo leidėjai tvirtina: „Ji apibūdinama kaip antiknyga, kaip literatūra anapus literatūros, kaip veikalas be rėmų ir be ribų. Joje F. Pessoa talentas iškyla visa didybe“, „Tai intymūs išpažinimai, ties bravūros ir parodijos riba balansuojantys giliaminčiai apmąstymai, grynosios poezijos proveržiai, vaikystės prisiminimai. Postmodernizmas gerokai prieš postmodernizmą. Absurdo teatras iki absurdo teatro…“
Režisierius Povilas Makauskas teigia: „Pradėjus mąstyti apie būsimą spektaklį tapo aišku, kad teks atrasti tarsi nesamą kelią į niekur neužrašytas sceninės būties situacijas. Pamaniau, kad protingiausia būtų vadovautis ne žinojimu ar išmoktais judesiais, o kūrybiniu atsitiktinumu, atvirumu. Pradėjau nuo žvilgsnio į savo nerimą, pasimetimą, gėdą, vidinę dvasinę nesantaiką, tikėjimo paiešką. Taip gimė pagrindinė spektaklio tema: bandymas perkurti save, transformacijos poreikis. Scenoje sprendžiama kūrėjo ir jo kūrybinio akligatvio problema. F. Pessoa išgyvena savos būties pajautos, kūrybos, rašymo, pojūčių akligatvį, gilią disociaciją. Šioje beprasmybės situacijoje, nusivylime savimi, aplinka, visuomene, it homunkulas gimstantis Bernardas Soarešas tampa savianalizės įrankiu, kelionės į save, į trokštamą transformaciją kelrodžiu, antrininku. Fernando Pessoa ir Bernardas Soarešas, kūrėjas ir jo antrininkas, ieškodami vienas kito bando surasti save. Savianalizė, sapnas, nerimas ir gelmėn besisukantis minties skrydis, kaip ir nesibaigiančios savianalizės procesai, betarpiško atvirumo sau paieška, sceninėse abstrakcijose besiveriantys vis gilesnio ir negailestingesnio susidūrimo su savimi momentai, tampa šio sceninio pasakojimo siužetinėmis orbitomis.“
F. Pessoa teigia: „Savo negebėjimą gyventi praminiau genialumu, savo bailumą pagražinau vadindamas jį subtilumu. Pats save, Dievą, aplietą netikru auksu, užkėliau ant kartoninio altoriaus, ištapyto taip, kad atrodytų marmurinis. Tačiau aš negalėjau apgauti savęs, net ir prisimindamas saviapgaulę.“
Spektaklis vyks lapkričio mėnesio 25, 26, 27 dienomis 20 val. meno erdvėse „Vileišio18“.