Spektaklis „Orfėjas, Euridikė“ | A. Morozovo nuotr.
Vakar „Dūmų fabrike“ Vilniuje pirmą kartą parodytas tarpdisciplininis šiuolaikinio baleto spektaklis „Orfėjas, Euridikė“. Antikinė istorija sujungė šokį, muziką, šviesos meną, garso dizainą ir panardino žiūrovus į perregimą belaikę erdvę, kurioje praeitis papasakojo ateitį.
Šiuolaikinių mokslininkų idėjas apie laiką ir apie tai, kodėl skaičiuodami jį vienodai jaučiamės skirtingai, kodėl skirstome jį į praeitį, dabartį ir ateitį, spektaklio kūrėjai sujungė su vienu populiariausiu antikinės Graikijos pasakojimu – Orfėjo ir Euridikės mitu.
Mitas pasakoja apie Orfėjo kelionę gilyn, į mirties karalystę Hadą. Savo dainomis Orfėjas įtikina požemių valdovus grąžinti jam mirusią žmoną Euridikę. Prieš palikdamas požemius Orfėjas turi išpildyti sąlygą – išsivesdamas žmoną iš Hado karalystės jis negali atsigręžti. Paskutinę minutę atgal mestas žvilgsnis ir Euridikės grįžimas į požemį – antroji jos mirtis, – iki mūsų dienų yra viena liūdniausių išsiskyrimo akimirkų visoje Vakarų civilizacijos kultūroje.
Spektaklis „Orfėjas, Euridikė“ | A. Morozovo nuotr.
Šiuolaikinį baletą „Orfėjas, Euridikė“ kurti mintis kilo šiuolaikinės muzikos duetui „Twenty Fingers Duo“ – smuikininkei Lorai Kmieliauskaitei ir violončelininkui Arnui Kmieliauskui. Dar prieš pandemiją pradėta rutulioti laiko ir jo prasmės istorija sutraukė vienus geriausių šiuolaikinių Lietuvos kūrėjų, „Auksinių scenos kryžių“ laimėtojus ir nominantus.
Libretą spektakliui sukūrė dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Kalbėti apie laiką jį įkvėpė Carlo Rovelli knygą „Laiko tvarka“, kurios kertinė mintis: neegzistuoja joks objektyvus laikas, jo mechanizmas – skirstymas į praeitį, dabartį ir ateitį – glūdi tik mūsų viduje. Dar vienas jo kūrybos impulsas – spaudoje aptiktas tekstas apie Prancūzijoje vykusį eksperimentą „Deep Time“ („Gilusis laikas“), per kurį grupė žmonių nusileido į urvus ir pasiliko ten be jokių technologinių prietaisų, be laikrodžių. Jie norėjo patirti, ar būdami uždaroje erdvėje laiką suvokia kitaip. „Ir tada šie įvaizdžiai – du žmonės, urvai – priminė Orfėjo ir Euridikės mitą. Spektaklyje pabandėme antikos mitą atrakinti per laiko temą. Atrodo, kad idėjos iš Rovelli knygos darniai susivėrė ant mito struktūros“, – teigia dramaturgas.
Spektaklis „Orfėjas, Euridikė“ | A. Morozovo nuotr.
Spektaklio muzika patikėta kompozitorių duetui – Jūrai Elenai Šedytei ir Albertui Navickui. Kompozitoriai pasakoja, kad bendras kūrybos procesas tapo ne tik bandymu suprasti, kaip laikas veikia, kuo jis gali būti palankus, kaip randame vardiklius, kuriuose galime susitikti, bet ir sujungė jų dviejų laiko sampratą. Nuo pat pradžių menininkai galvojo apie du skirtingus laiko suvokimus ir padalijo juos baleto veikėjams. J. E. Šedytė elektroniniais garsais sukūrė Euridikės pasaulį, o Paryžiuje gyvenantis ir dirbantis biochemikas ir kompozitorius A. Navickas – stygomis skambantį, realų Orfėjo pasaulį.
Baleto choreografiją kūrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto skyriaus vadovas Martynas Rimeikis. „Kurdamas šį spektaklį aš sužinojau, kad laiko visada yra tiek, kiek yra, nors, atrodo, jo trūksta, visada ir viskam jo užtenka, viskas įvyksta, o tai reiškia, kad mūsų laiko suvokimas yra labai sąlyginis, – po premjeros kalbėjo choreografas. – Choreografiją kūriau pagal jau sukurtą libretą ir jau sukurtą muziką, šis darbas buvo tikro bendradarbiavimo su puikiais menininkais pavyzdys. Vieno dirigento neturėjome, kiekvienas iš mūsų prisidėjome savo sumanymais, idėjomis. Aš priėmiau sąlygas, kad tai bus bendras darbas, tai buvo nauja, labai įdomi ir daug išmokiusi patirtis.“
Spektaklis „Orfėjas, Euridikė“ | A. Morozovo nuotr.
Šokių partijas spektaklyje atliko šokėjai Julija Stankevičiūtė ir Jeronimas Krivickas, Euridikės ir Orfėjo vidiniais balsais, gyvai grojančiais, šokančiais ir netgi dainuojančiais, tapo L. Kmieliauskaitė ir A. Kmieliauskas.
„Du kompozitoriai, du skirtingi požiūriai, skirtinga estetika, bet kartu – viena, bendra, įdomi ir kalba. Tai buvo nuostabus kūrybos procesas, kuriame turėjome galimybę dalyvauti, esu nepaprastai dėkinga komandai, kuri taip sutelktai ir nuoširdžiai kartu dirbo“, – po premjeros kalbėjo L. Kmieliauskaitė. Spektaklio žiūrovus ji nustebino ne tik puikiu grojimu, bet ir plastika bei balso kompozicija.
Šviesoms šiame pastatyme skirtas svarbus vaidmuo – beorę erdvę sukūrė šviesų menininkas Arvydas Buinauskas. „Aš tik padėjau įprasminti muziką ir šokį, jie čia svarbiausi, – išjungęs šviesas po spektaklio sakė šviesų menininkas. – Tai pirmasis mano baletas, visiškai kita patirtis, leidusi suprasti, ką reiškia šviesoje parodyti šokantį kūną. Teko mokytis subtilumo, o muzika, choreografija man leido panirti į laiko suvokimą.
Spektaklis „Orfėjas, Euridikė“ | A. Morozovo nuotr.
Kostiumus šokio spektakliui sukūrė kostiumų dailininkas Juozas Valenta. Atlikėjų kostiumus pasiuvęs iš storos senos drobės, jis teigė, kad spektaklio madas padiktavo choreografija ir Euridikės įvaizdis – šokėjai ir muzikantai dėvėjo baltus švarkus ir kelnes. „Apie baltą spalvą kalbėjome nuo pat pradžių, norėjome išlaikyti autentiką, o kartu kostiumus pritaikyti šiuolaikiniam pasirodymui“, – po spektaklio sakė J. Valenta.
Unikaliai šiuolaikinio baleto kūrėjų komandai vadovauja prodiuseris Vidas Bizunevičius, spektaklio komunikacija ir reklama atiduota į Stefanijos Jokštytės rankas. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir autorių teisių bendrija LATGA. Orfėjo kelionė pas Euridikę „Dūmų fabrike“ tapo kelione gilyn į belaikiškumą, o jų grįžimas atgal ir išsiskyrimas ant urvo slenksčio tarsi pakvietė suprasti, kokios ribotos yra mūsų juslės, kai mėginame suvokti Euridikės pasaulį – pasaulį už laiko.
