Akiniai. Markučiai, 2018 m. | Iš Nadeždos Gultiajevos parodos „Nežinomas Nekrošius“

Tris lapkričio savaites – nuo 9 iki 30 dienos – su pertraukomis „Meno forte“ vykę renginiai, skirti šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus 70-mečiui, „įkrovė“, sutvirtino ilgam. Tarp išbarstytų minčių, idėjų, spektaklių, spektakliukų – ramus, išminties kupinas Nekrošiaus pasaulis, kurį mums sugražino Audrius Jankauskas, Tauras Čižas, Nadežda Gultiajeva ir Marius Nekrošius. Jų dėka į Vilnių atvažiavo kai kurie Nekrošiaus bendražygiai iš Italijos ir Lenkijos, kiekviename vakare – skirtingi moderatoriai ir dalyviai – aktoriai, dainininkai. Ir visada – tuščia Režisieriaus kėdė.

Nesitiki, bet po jo mirties jau praėjo keturi metai. Nesitiki ne vien dėl to, kad greit prašvilpė tie metai, bet dėl to, kad per šį laiką Eimuntas Nekrošius dar labai gyvas mumyse. Jis paliko ryškų pėdsaką, kuris didėja, auga, tapdamas dar nenuveiktais moksliniais darbais, susijusiais su esmingais Lietuvos meno procesais.

Nekrošiaus labai trūksta. Svarbiausia – jo trūksta aktoriams. Nes tai, ką Nekrošius pradėjo su savo spektakliais, mąstymu, tyla, su to patoso, kuris kažkodėl labai sparčiai prigijo prie kultūros ir meno, visišku nužeminimu, per trumpą laiką ne tik greit prigijo, bet ir tapo dominuojančiais. Aktoriai, net tie, kurie jo nepažinojo, tikrai jaučia Nekrošiaus netektį. Ir ne dėl režisierių trūkumo (aišku, asmenybių labai trūksta), bet, pirmiausia, dėl to, kad Nekrošius sugebėjo aktorių grąžinti į sceną visai kitu būdu. Nekrošius tapo tam tikru atskaitos tašku: kėlė dvasią ir žmones mokė gyventi, ir šiandien teatre daug kas „matuojama“ pagal jį. Nekrošius niekur nesikišo, niekam nereplikavo – tiesiog buvo ypač talentingas režisierius, ir šiandien jo praeities laikysena išlieka aukščiausia vertikale. Pagal jį net ir šiandien galima matuoti bet kokį pjesės skaitymą ar spektaklio premjerą viename ar kitame teatre. Tai nereiškia, kad „pasimatuoji“ jo rūbus ar sau „prisitaikai“ jo akis. Tiesiog junti, supranti, kas dabar vyksta, jo „akimis“ gali aiškiai atskirti, kas yra menas , o kas – ne. Nekrošius savo spektakliais sukūrė matavimo sistemą, kuri iki dabar veikia, būdama svarbiausiu atskaitos tašku. Mūsų kultūroje trūko gilesnės jo kūrybos analizės, kad šiandien tai būtų deramai suvokta.

Valakampiai, 2018 m. lapkritis | Iš Nadeždos Gultiajevos parodos „Nežinomas Nekrošius“

Gaila ir jo kolegų, to režisieriaus žiedo – Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo. Tarpusavy jie mažai bendravo, bet neakivaizdi konkurencija suformavo teatrui būtiną dialogą. Vieniems vieno režisieriaus kūrinių buvo per daug, kitiems – kito, o šiandien atvirai klausiama, kur ir kada galima bus vėl susitikti su tokio lygio teatru. Po Nekrošiaus mirties visas Lietuvos režisūros kontekstas ėmė byrėti, nutrūko vidinis režisierių ryšys.

Pirmas renginys buvo skirtas 1990 metais Jaunimo teatre gimusiam, bet nepabaigtam spektakliui „Karmen“. Vaizdo įrašo peržiūra, po kurios aktoriai Asta Baukutė, Kostas Smoryginas, Gerardas Žalėnas ir tuometinis teatro literatūros skyriaus vadovas Juozas Pocius pasidalino savo prisiminimais. Aktoriai buvo tokie emocionalūs, kad atrodė, jog repeticijos vyko vakar, kad būtina restauruoti šį unikalų spektaklį. Nesvarbu, kad jo asociacijų laukas neaprėpiamas – kūrinys raiškus, tikslus ir paveikus. Nadeždos Gultiajevos sukurtas scenovaizdis lyg pranašauja 2003 metais Jūratės Paulėkaitės sukurtą „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Viryklė, puodai, dangčiai – tik visko kur kas mažiau. Baukutė apie spektaklį ir savo asmeninę dramą papasakojo taip įtaigiai, kad renginio dalyviai stebėjo ir jos kaip pasakotojos „spektaklį“. Neišsenkantis aktorės humoras ir sugebėjimas atkartoti kiekvieno žmogaus intonacijas, akcentus paliko didžiulį ilgesį šią aktorę regėti scenoje. Moderatoriaus Audronio Liugos tikslios pastabos Nekrošiaus teatrui suteikė ne vien teorinį aspektą, bet ir išplėtė reminiscencijų lauką. Sąmoningai ar ne, iki šių dienų mūsų kultūroje atrandi segmentus, kurie buvo užkoduoti dar Nekrošiaus teatre.

Iš Teatro Argentina Romoje atvykusi aktorė Mascia Musy su ašaromis akyse prisipažino, kad Nekrošių laiko savo tikruoju ne tik teatro, bet ir gyvenimo mokytoju. Kuriant spektaklį „Ivanovas“, Gultiajevai teko net kelias sukneles sukurti, kad aktorė ne tik tinkamai atrodytų, bet galėtų sukurti spektaklio choreografinį piešinį. Pavyzdžiui, mirties sceną, pusiau priklaupus, pusiau prigulus, išlaužiant kaklą taip, kad kūnas taptų spektaklio ženklu. Kostiumas turėjo ne tik atitikti spektaklio stilistiką, bet ir tapti glaudesnis už žmogaus odą. Ši nuolatinė kūrybinių idėjų kaita meniniame procese neišvengiama. (Šiandien tokiu principu dirba ir Krystianas Lupa, laikomas Europos režisūros patriarchu. Režisūriniame teatre aktoriaus kūnas yra tiek pat svarbus, o kartais ir svarbesnis už žodžiais ištransliuojamas mintis. Kūnas, poetika ir metafizika. Kostiumas tampa personažo pasąmone, net ne išvaizda.)

Alesandro Lombardo, dalyvavęs net keliuose renginiuose, neslėpė, kad po susitikimo su Nekrošiumi iki šiol sunku pritapti prie teatrą imituojančių režisierių. Kai Lombardo, Italijoje daugiausia dirbęs su Nekrošiumi, atvyko į jo laboratoriją, ir režisierius jam pasakė, kad negaištų laiko, eitų kažkur pasivaikščioti, aktorius jam atsakė: „Dalyvauti jūsų užsiėmimuose – tai geriausia, ką aš galiu padaryti dėl savęs.“ Lombardo imponavo griežta Nekrošiaus spektaklių struktūra, kurioje aktoriui buvo atiduota visiška laisvė. Režisierius iš aktorių ir laukė maksimalaus kūrybiškumo labai tiksliame spektaklio audinyje.

Nekrošiaus teatras, kuris buvo restauruotas ir savaip atsikartojo renginių metu, tapo gyvu reiškiniu. Vėl ir vėl galima buvo įsitikinti, kad kurdamas vaizdo teatrą, Nekrošius lygiagrečiai gerbė kiekvieną autoriaus žodį, netgi intonaciją. Jis materializavo tai, kas slypi tarp eilučių. Nekrošiaus teatre nieko nėra atsitiktinio ir nieko nėra prigalvoto dėl prigalvojimo. Nekrošiaus teatras – tai priešnuodis spektakliams-atvirukams, kuomet viskas sušukuota iki koktumo, tačiau turinio nėra. Arba mėnesių mėnesiais tenka stebėti „radijo teatrą“, kur scenoje dominuoja vien tik žodžių lavina. Vaizdas – sau, žodžiai – sau; toks naujas teatro darinys, visiškai priešingas Nekrošiaus teatrui.

Nuolat kalbame apie gyvenimo tempą, apie sudėtingą ritmą, o Nekrošiaus teatras išretindavo, pristabdydavo gyvenimą. „Nematyto Nekrošiaus“ renginiuose rodyti vaizdo įrašai – intensyvios kelionės į žmonių pasąmonę, į sielą. „Otelas“, „Ivanovas“, „Ana Karenina“, „Žuvėdra“, „Fedra“, „Galilėjaus gyvenimas“, „Laiškai Liucilijui“, „Jungtuvės“ ir septynių operų ištraukos („Makbetas“, „Borisas Godunovas“, „Valkirija“, „Kitež“, „Faustas“, „Otelas“, „Qudsja Zaher“) – tai kruopščiausiai apmąstyti kūriniai, kuriuose nėra nė vieno nereikalingo judesio ar scenografinės detalės. Nesvarbu, iš kokio laikotarpio kūrinys – Nekrošius mokėjo ir sustabdyti gyvenimą, ir priartinti jį prie žmogaus.

Karmen – Asta Baukutė. „Karmen“, 1990 m. | Stanislavo Kairio nuotr.

Net „Karmen“ įrašas, kuriame beveik nėra normalaus garso, kuriame vaizdai kartais primena judančius šešėlius, netrukdė suvokti, suprasti režisieriaus idėjas. Kaip tik toks įrašas gali tapti režisūros vadovėliu, kad kūrėjai suprastų, iš ko ir kaip kuriamas tikras teatras. Žiūrėti spektaklių įrašus buvo nenuobodu. Gal ir dėl to, kad labai kruopščiai buvo apgalvota visa renginių eiga: žodiniai pristatymai, o kai kuriais atvejais – spektaklių ištraukos (pagrindinės scenos ir monologai).

Nekrošius taip ir liko poetine meilės, gyvenimo ir mirties sala. Jis yra sakęs: „Pragaras, skaistykla – pilni, o rojus – tuščias. Jis yra, bet tuščias.“ Gyvenimas ir yra rojaus kūrimas. Jeigu tu jo nekuri, tai jo ir neturėsi. Nekrošius buvo giliai tikintis žmogus. Beje, to tikėjimo teatre taip pat šiandien labai trūksta. Nors Dievu tekstuose manipuliuojama, bet jo paties teatre seniai nėra, tad ir teatro su bažnyčia jau lyginti negalime. O šiuo tikėjimu Nekrošius ypač reikalingas.

Renginiai – tai ne vien kūrybos pristatymai. Galima buvo stebėti, regėti, kiek ir kaip Nekrošius žmones darė žmonėmis. Kokius gilius pėdsakus paliko jo mintys ir elgesys. Visą gyvenimą jį supo, galima sakyti, tie patys žmonės. Jie ir šiandien liko šalia jo. Lyg tam tikri angelai, lyg išrinktieji. Nekrošius mokėjo juos atrasti. Šiandien apskritai bet koks kreivumas, netikslumas iš gyvenimo pašalinamas: viskas turi būti tvarkinga, kaip tiesūs prospekto medžių kamienai… O Nekrošius atvirkščiai, pirmiausia siekė žmogiškų santykių tiesos, esminio gyvenimo suvokimo, kuriame tik ir įmanoma poezija.

Eimuntui Nekrošiui gyvenimas buvo svarbiau už teatrą, vien dėl to jis kūrė gerą teatrą. Nekrošius buvo vertinamas Italijoje todėl, kad italų bene labiausiai išvystyta intuicija. Genetiškai, nuo antikinių laikų jie labai atviri meniniams procesams. Todėl Italijoje Nekrošius ir dirbo daugiausia. Dirbo labai gražiuose teatruose – „Teatro Fondamenta Nuove“ (Venecija), „Teatro Argentina“ (Roma), „Teatro Olimpico“ (Vičenca), „Emilia Romagna Teatro“ (Modena), „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“ (Florencija), „Teatro Lirico di Cagliari“ (Kaljaris), „La Scala“ (Milanas).

Saulėlydis. Matera, 2013 m. | Iš Nadeždos Gultiajevos parodos „Nežinomas Nekrošius“

Braškės. Zagrebas, 2017 m. | Iš Nadeždos Gultiajevos parodos „Nežinomas Nekrošius“

Renginius vedė Audrius Jankauskas, Tauras Čižas, Rasa Vasinauskaitė, Audronis Liuga, Birutė Michelini, Ramunė Marcinkevičiūtė, kiekvieną iš jų papildydavo Nadežda Guliajeva, Marius Nekrošius. Netrūko nei šmaikštumo, nei atvirumo. Audriaus Jankausko kiekviena papasakota detalė apie spektaklių atsiradimų aplinkybes šiandien jau yra tapusi Nekrošiaus teatro dalimi. O ilgai režisieriaus asistentu dirbęs Tauras Čižas nustebino savo įžvalgomis ir įvairiomis pastabomis, kurias fiksavo užrašuose. Tapo akivaizdu, kad būtent Čižas galėtų parengti  knygą „Nekrošius iš labai arti“.

„Noriu į teatrą sugrąžinti paprastumą“, „paprastumas – tai nėra banalumas“ – frazės, kurios tapo Nekrošiaus gyvenimu. Režisierius nemėgo komentuoti savo spektaklių, sakydamas, kad tik blogas menininkas gali pasakoti apie savo darbus.

Įdomus renginių ciklas, kurio idėjos autorius Audrius Jankauskas, tarytum pratęsė Nekrošiaus mintį: „Galbūt sau reikia pasakyti: visko yra, viskas ne taip blogai. Bet vienintelio, ko trūksta, – tai idėjų. Ne ore, ne erdvėje, ne atmosferoje, o žmoguje.“ Jankauskas, daug patyręs greta Nekrošiaus, kaip tikras sumanymo prodiuseris iki smulkiausių detalių apgalvojo renginių ciklo eigą, kiekviena diena buvo užpildyta unikaliu turiniu. Nesinorėjo, kad renginių temos išsektų, kad iš Lietuvos išvyktų svečiai.

Kaip Nekrošius į savo teatrą sugebėdavo įtraukti aktorius, reikalaudamas dažnai net neįmanomų dalykų, galima buvo išgirsti iš garsios lenkų aktorės Danutos Stenkos. Ši aktorė vaidino ir dabar tebevaidina paskutiniame Nekrošiaus spektaklyje – Witoldo Gombrowicziaus „Jungtuvės“ („Ślub“), 2018 metais sukurtame Varšuvoje, „Teatr Narodowy“. Stenka net šiame susitikime savo laikysena, savo išvaizda priminė Nekrošių, kuriam visą laiką kūno kalba buvo svarbesnė už tekstą. Teatras pirmiausia žiūrimas, o tik tada klausomas. Stenka, kaip priminė moderatorė Ramunė Marcinkevičiūtė, dirbo su pačiais garsiausiais pasaulio režisieriais – nuo Roberto Wilsono iki Yanos Ross. Aktorė Nekrošių prilygino nuostabiam medžiui: „Iš kurios pusės bepažiūrėsi, ten yra pietūs“. Susitikimą su Nekrošiumi aktorė apibūdino kaip nuostabią kelionę.

Ramunė Marcinkevičiūtė, Danuta Stenka, Beata Gołaszewska, Tomasz Kubikowski. Spektaklio „Jungtuvės“ pristatymas. 2022-12-26 | Daivos Šabasevičienės nuotr.

„Jungtuvėse“ Stenkai teko suvaidinti net du pagrindinius vaidmenis – Motiną ir sužadėtinę Manią. Toks sprendimas įvyko pasikeitus aplinkybėms, kai sužadėtinės atlikėja toliau negalėjo tęsti repeticijų. Iš pradžių ir Stenka abejojo tokiu Nekrošiaus sprendimu, tačiau režisierius sutvirtino: „Kiekviena motina labai myli savo sūnų, vien dėl to tu gali suvaidinti ir jo sužadėtinę“. Po tokio pasakymo Stenkai nebuvo kur trauktis.

Beata Gołaszewska, vertėjavusi kuriant visus Nekrošiaus pastatymus Lenkijoje, pabrėžė, kad režisierius į repeticijas ateidavo kruopščiai pasiruošęs, „jis piešdavo kiekvieną mizansceną, ir mums tai imponavo.“

„Teatr Narodowy“ meno vadovas ir literatūros skyriaus vedėjas Tomaszas Kubikowskis papasakojo įkvepiančią istoriją, susijusią su Nekrošiumi Lenkijoje. Kaip ir kodėl būtent Nekrošius buvo pakviestas statyti „Vėlines“, kaip ir kodėl ta draugystė tęsėsi ilgus metus. Kalbant apie „Jungtuves“, įdomus faktas: karo akivaizdoje šis pastatymas tapo itin aktualus. Prieš atvykstant į Vilnių, lapkričio pabaigoje, net du vakarus iš eilės vaidintas spektaklis sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjo ir buvo itin palankiai įvertintas.

Spektaklis „Anna Karenina“

Spektaklis „Laiškai Lucilijui“

Spektaklis „Faustas“

Labai įdomus buvo vakaras, skirtas Nekrošiaus operoms, statytoms užsienyje. Operų ištraukų peržiūras lydėjo Nadeždos Gultiajevos, Mariaus Nekrošiaus, operos solistų Sigutės Stonytės, Vaido Vyšniausko, režisieriaus asistentės Jūratės Sodytės prisiminimai. Jie atvėrė lig šiol sunkiai įsivaizduotą, nematytą, didžiulį Nekrošiaus operinį pasaulį, jo unikalų muzikalumą ir sugebėjimą suvaldyti ne tik sudėtingas kūrinių partitūras, bet ir įnoringus dainininkus bei gausius chorus. Gultiajeva papasakojo, kaip Italijoje po „Hamleto“ viešnagės buvo pastebėtas Nekrošius, kaip ir kas jį prijaukino prie italų operos, kaip vyko jo kūrybos transformacija iš dramos pasaulio į operos.

Sigutė Stonytė | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Nekrošius sukūrė aštuonias skirtingų autorių operas, iš kurių tik dvi – Lietuvoje („Valkirija“ ir „Otelas“). „Makbetą“ kūrė net tris kartus skirtinguose miestuose – Florencijoje, Palerme ir Maskvoje. Operos solistai, kaip ir dramos aktoriai, susitikimą su Nekrošiumi iki šiol laiko išskirtiniu. Sigutė Stonytė: „Nors susitikimas su Nekrošiumi „Otele“ buvo vienintelis, bet ne būtinai jų turi būti daug. Užtenka jo vieno. Buvo nuostabus potyris, kad scenoje kuria šeima. Eimuntas Nekrošius turėjo laimę dirbti su savo šeima. Jis galėjo realizuoti visa tai, ką norėjo realizuoti. Buvo ir išliks visą gyvenimą, kol aš būsiu gyva, režisieriaus mizanscenų įkrova. Ji buvo tokia stipri, kad atrodė, jog kai kurie judesiai ir nereikšmingi, bet toji įkrova buvo stipri ir teisingi. Ji kiekvieną dailininką pripildydavo ypatingos energijos ir spindėjo. Ypatingas talentas – scenoje įkrauti atlikėjus. Pasirodžiusi scenoje aš visada jutau šio režisieriaus paslaptį. Tai nėra mizanscenos, tai yra iš esmės išraiška to, kas yra muzikoje, personažo gyvavime, emocijoje. O atrodė, kad mizanscena tokia statiška… Rankos ištiesimas – bet jis yra labai teisingas. Nekrošius turėjo ypatingą intuiciją, kaip tą daryti.“ Kalbant apie Dezdemonos vaidmenį „Otele“ Stonytė atkreipė dėmesį į režisieriaus požiūrį į moterį gyvenime apskritai: „Tą švelnią ir kantrią… Matydama, kas vyksta su vyru, nelabai nujausdama to priežastį, ji vis tik išliko kantri, nedraskydama jam akių, kaip kitu atveju galima buvo tai išreikšti. Režisieriaus akimis Dezdemona buvo labai moteriška, ko gyvenime labai trūksta mumyse. Kantrybės, ramaus požiūrio į tam tikrus iššūkius, kai, rodos, galėtum tuo pačiu balsu užrikti ant vyro, šiuo atveju, ant Otelo. Muzika tą leidžia, bet Nekrošius ją „spalvino“ moterišką, švelnią, subtilią. Ir už tai jam esu labai dėkinga.“

Vaidas Vyšniauskas papasakojo, kaip Otelo vaidmuo pakeitė visą jo gyvenimą. Žinomas tenoras prisipažino, kad jo kūrybą galima suskirstyti į „iki Otelo“ ir „po Otelo“. „Darbas su Nekrošiumi – ypatinga patirtis. Dirbau su daug gerų režisierių, bet tokios, kokia buvo su Nekrošiumi, nepasikartojo. Režisieriai dažnai tik nurodo judėjimo trajektorijas, o Nekrošius sudarydavo tokią atmosferą, kurioje veikia visai kita orientacija.“ Po lietuviško „Otelo“ Vyšniauskas buvo pakviestas net į dvidešimt tris skirtingus „Otelo“ pastatymus visame pasaulyje. Visa tai prasidėjo dar 2013 metais, kai Modenoje, „Teatro Comunale Pavarotti-Freni“ Vyšniauskas sudainavo šią partiją. Vien Rumunijoje „Otele“ jis sudainavo šimtą dvidešimt du kartus. „Nekrošius yra mano pranašas.“

Venecija. Apie 2000 m. | Iš Nadeždos Gultiajevos parodos „Nežinomas Nekrošius“

Vyšniauskas pabrėžė, kad „Nekrošius labai vertino aktorių, solistą, atlikėją. Ir tai labai stipriai įkvėpė kūrybai. Kai iš tavęs labai daug tikimasi, tuomet nemažai gali atiduoti.“

Anot subtilias detales atskleidusio moderatoriaus Jankausko, „Nekrošius žiūrėdavo ne tiek į profesines, kiek į žmogaus savybes, kurias jis vėliau panaudodavo šiai profesijai išskleisti. Apskritai, jis turėjo unikalią savybę – bet kokį, ir patį juodžiausią personažą, „nuspalvinti“ labai žmogiškomis spalvomis.“

Vyšniauskas priminė: „Kai „Valkirija“ gastroliavo Ravenoje, atvyko garsus italų dirigentas Riccardo Muti. Mes buvome nustebę, kai kitą vakarą jis vėl atėjo žiūrėti šios operos. Jo žmona Cristina Muti sakė, dar taip nėra buvę, kad maestro Muti du kartus žiūrėtų tą patį spektaklį. Jis buvo sužavėtas Nekrošiaus pastatymu.“

Pagrindinis renginių ciklo „Nematytas Nekrošius“ organizatorius Audrius Jankauskas sakė: „Per visą šį ciklą man įstrigo vienas dalykas, kuris kartojosi Nekrošiaus kūryboje: žmonės susirenka bendram tikslui ir niekaip negali išsiskirstyti. Tai labai jautrus motyvas. Per visus šiuos vakarus aš jaučiau kažką panašaus: mes susitikome ir turbūt taip greit neišsiskirstysim“.

Eimunto Nekrošiaus atminties gijos tęsiasi Nadeždos Gultiajevos fotografijų parodoje „Nematytas Nekrošius“, kuri veiks iki vasario pabaigos Teatro, muzikos ir kino muziejuje (parodos kuratorius – Audrius Jankauskas, architektas – Marius Nekrošius). Paroda tik vienoje salėje, bet ji tokios apimties, kuri leidžia susitelkti, apmąstyti, pastebėti tai, į ką neatkreiptum dėmesio, besiblaškydamas po didžiules erdves. Parodoje dėmesį prikausto ne tiek „nematytas“ Nekrošius (čia daugiausia buityje,  kelionėse užfiksuotos nuotaikos), bet režisieriaus būsenos. Labai įdomu, nes Gultiajeva labai tiksliai „pagavo“ Nekrošiaus susikaupimus, susimąstymus, būsenas, kuriose jis lyg nurimęs, atsitolęs nuo teatro. Tuo pačiu jo žvilgsnis, stotas – tai visas teatras. Čia jis žvelgia į gamtą, stebi anūkę, rankoje laiko braškes ar rausvus magnolijų žiedus. Nuotraukos – pačios įvairiausios, ir iš visų – skvarbus, „ketvirtą sieną“ pramušantis Nekrošiaus žvilgsnis. Buitis ir poezija… O vienoje nuotraukoje režisierius stovi šalia medžio, panašaus į kryžių. Tai – Valakampiai 2018 metų lapkritį. Šis mėnuo tragiškas, nes pasigvelbė Nekrošiaus gyvybę.

Parodos sumanytojai lyg užuovėjoj ant nugarinės vienos iš sienų pusės rodo du „langus“, pro kuriuos projekcijos dėka matosi ošianti giria. Tai Nekrošiaus užuovėja, gamtos prieglobstis, atsitraukimas nuo teatro, kuris jame buvo visą gyvenimą. Gamtos rojus – skirtas Eimuntus Nekrošiui, pabėgimas nuo kasdienybės.

Audrius Jankauskas, „Meno forte“ atliekantis šimtą pareigų, pastaruoju metu bičiulio Eimunto Nekrošiaus jubiliejų švenčia ne tik Vilniuje, bet ir režisieriaus gimtinėje – Žemaitijoje. Šį pentadienį, gruodžio 9 d., Raseinių krašto istorijos muziejuje atidarytos dvi parodos, skirtos Nekrošiaus 70-ečiui – „Abipus sienos“ (fotografas Dmitrijus Matvejevas) ir „Plakatai“ („Meno forto“ plakatų ir festivalių akreditacijų kolekcija). Abi parodos veiks iki 2023 m. kovo 1 d.

Visų ciklo „Nematytas Nekrošius“ renginių, visų peržiūrų metu dar kartą galima buvo įsitikinti, kad režisieriaus gyvenimas ir kūryba buvo pašvęsti tam, kad rojus nebūtų tuščias, o teatras nevirstų dykuma.