Keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizo pristatymas (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, režisierius – Oskaras Koršunovas) | D. Matvejev nuotr.

Vasario 21 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre buvo parodytas Mariaus Ivaškevičiaus keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizas, kurį režisavo Oskaras Koršunovas. Eskizas truko beveik dvi valandas ir buvo panašus į atskirą spektaklį.

Tai, kad Immanuelis Kantas (1724–1804) atkeliavo iki teatro, kuris kartais sureikšmina situacijas, o kartais jas nuvertina, – reikšmingas įvykis, nes Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kantistų netrūksta, todėl sujudinti visuomenę, paskatinant ją atsigręžti į Vakarų pasaulyje po filosofijos pradininko Sokrato ryškiausią mąstytoją Kantą nepaprastai svarbu. Tuo labiau kad lietuviams įdomios ne tiek Kanto lietuviškų šaknų paieškos ar jo vėlesniuose tekstuose išsakyta didelė pagarba lietuvių kalbai, norint ją apginti nuo germanizacijos. Mūsų tauta, penkiasdešimt metų gyvendama sovietiniame lageryje, išmoko ir suprato, o gal intuityviai nujautė Kanto filosofijos transcendentiškumą. Sielos ir kūno logikos atskyrimas latentinį nerimą išgyvenusioje tautoje suvokiamas kantiškai. Ne empirinis, o filosofinis pasaulio suvokimas artimas ir pačiai teatro prigimčiai.

Pjesės „Kantas“ atsiradimo priešistorė taip pat turi kantiškąjį tęstinumą. Prieš keliolika metų netikėtai oro uoste susitikę du teatro mąstytojai, šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius ir Marius Ivaškevičius, prakalbo apie Kanto „Grynojo proto kritiką“, kurią rankoje laikė režisierius. Veiksmas iki Mažojo teatro rutuliojosi ilgai. Parašytos pjesės Nekrošius taip ir nepastatė, bet ji sėkmingai buvo pastatyta Maskvoje, Taline, jos skaitymai įvyko Kinijoje. Įdomi ne tik geografinė teksto kelionė, bet ir dar plačiau neapžvelgtas Nekrošiaus tyrimų laukas.

Gimęs Žemaitijoje, Nekrošius, dažnai lankydamasis savo tėvų namuose Šiluvoje, nuosekliai domėjosi vietovės dvasia. Juk neatsitiktinai 2003 metais sukūrė unikalų diptiką „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ (vėliau vadintas „Metai. Pavasario linksmybės“ ir „Metai. Rudens gėrybės“). Tai tapo naujų filosofinių-literatūrinių kūrinių atvedimo į sceną pradžia. Vėliau sekė „Giesmių giesmė“, Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustas“, Dante’s „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“, „Jobo knyga“ ir kiti. Po Donelaičio Nekrošius siekė transcendentinio mąstymo viršūnių. Jis svajojo apie Kantą, jam ėmė rūpėti Karaliaučiaus genius loci. Juk Donelaitis (1714–1780) už Kantą buvo vyresnis tik dešimt metų. Kai Kantas atsikėlė į Jučius (nuo 1946 – Vesiolovka), jie gyveno kokių keturiasdešimties kilometrų atstumu vienas nuo kito. 1746–1749 Kantas čia dirbo reformatų kunigo D. E. Anderscho šeimos vaikų mokytoju. O Donelaitis Tolminkiemyje gyveno nuo 1743. Jis, kaip ir Kantas, save laikė lygiu visai bendruomenei.

Nekrošiui rūpėjo vienoje erdvėje gyvenantys genijai, jų mąstymo ištakos. O Oskaras Koršunovas šiandien vis dažniau atsiduria Šiluvoje, lyg bandydamas prisidėti prie tos pačios mąstytojų kompanijos. Ivaškevičius tapo tiltu, jungiančiu Nekrošių ir Koršunovą.

Keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizo pristatymas (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, režisierius – Oskaras Koršunovas) | D. Matvejev nuotr.

Keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizo pristatymas (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, režisierius – Oskaras Koršunovas) | D. Matvejev nuotr.

Pirmasis „Kanto“ veiksmas – labiau žemiškas, nes ketvirtadalis kūrinio tikrai negali nulemti būsimo spektaklio visumos. Beveik studentiškomis sąlygomis gimęs spektaklis kol kas tik beldžiasi į filosofijos duris, tačiau jis tikslingai daugiausia dėmesio skiria paties teatro prigimtiniams dalykams.

Eskize vaidino Kirilas Glušajevas, Ramūnas Cicėnas, Mantas Vaitiekūnas, Jokūbas Bareikis, Audrius Bružas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė ir Ilona Kvietkutė. Scenoje dominavo aktorių siausmas. Jie aplink pirštą apsuko ne tik dramaturgą, bet ir patį režisierių. „Madagaskaras“ – „Mistras“ – „Kantas“. Šie aktoriai Ivaškevičiaus tekstų kitaip suvaidinti ir negalėtų. Kai kurių intonacijos ir balso tembrai tiesiog atkeliavę iš pirmojo „Madagaskaro“ rodymo, kai veiksmas dar vyko teatro fojė (2003). Šie aktoriai dievina Ivaškevičių, o dramaturgas, tekstą sukonstravęs trumpų dialogų būdu, palieka daug erdvės aktorių šėlionėms. Su Rimo Tumino spektakliais šie aktoriai daug keliavo, vėliau vienas su kitu „konkuravo“ „Kitame kampe“. Tai aktoriai, kurių vaidybos maniera jau tapo jų gyvenimo savastimi. Ir Koršunovas to nenaikino. Jis nuosekliai priėmė atviras aktorių sielas, lyg tęsdamas kantiškąjį intersubjektyvųjį požiūrį į teatro prigimtį apskritai. Koršunovas, lengva ranka atidavęs laisvę aktoriams, siekė atskleisti kantiškąjį pasaulio supratimą per aktorių pasaulio pažinimo būdą. Teatre pasaulį įmanoma pažinti tokį, koks jis suvokiamas aktorių. Tai nėra vien patirties klausimas. Kantui buvo svarbu ne mokyti pavyzdžiu, o suvokti būtį iš vidaus. Rodytame eskize nuostata pačiam suprasti visumą, suvokti, kur link reikia judinti kuriamą pasaulį, palikta kiekvienam individuliai.

Keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizo pristatymas (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, režisierius – Oskaras Koršunovas) | D. Matvejev nuotr.

Keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizo pristatymas (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, režisierius – Oskaras Koršunovas) | D. Matvejev nuotr.

Keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizo pristatymas (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, režisierius – Oskaras Koršunovas) | D. Matvejev nuotr.

Kirilas Glušajevas, kaip ir Kantas, neaukštas, žydrų akių, vaikiško veido, silpnos sveikatos, bet mokantis būti sveikiausiu žmogumi, asketas, atviras pasaulio pažinimui ir labai vertinantis mokslą. Todėl jis tiesiog švyti, mylėdamas visus ir nesistengdamas veltis į kiekvieno individo konfliktines situacijas. Tai humoro sklidinas personažas, tikras filosofas, pagal kurį žmonės iki dabar norėtų matuoti savo laiką.

Ramūno Cicėno Martinas, Kanto namų tarnas – taip pat visa esybe dokumentinis personažas. Būtų sunku nusakyti, kokių savybių – teigiamų ar neigiamų – jis turi daugiau, bet jis be galo šiltas ir žmogiškas. Neatsitiktinai tikrovėje Kantas patyrė infarktą, kai po poros dešimtmečių buvo priverstas išsiskirti su savo tarnu – nesvarbu, kad geriančiu, bet linksmu ir sąmojingu. Cicėnas su Glušajevu išvengė šaržavimo. Jie veiksmais piešė savo herojų portretus. Gal taip ir buvo sumanyta, kad šeimininkas su tarnu turi smarkiai išsiskirti iš juos aplankiusių svečių.

Eidama į Mažąjį teatrą, pagalvojau, koks kantiškas Oskaro Koršunovo likimas: jis, kaip ir Kantas, susiaurino savo gyvenimą iki kelionės į Mažąjį teatrą, kur pirmą kartą savo kūrybinėje biografijoje stato spektaklį. Kantas eidavo pasivaikščioti tik ta pačia gatve, per visą savo gyvenimą gal nebuvo nuvažiavęs daugiau 300 kilometrų. Bet pažinimui nebūtini kilometrai, intensyvus mąstymas tarytum nustelbia geografines platumas. O savitas sėslumas ypač svarbus ir teatro filosofijai. Svarbu užfiksuoti tai, kas jau yra atrasta ir su kuo jau galima keliauti toliau. Režisierius myli Vilnių, ir šiandien labai svarbu, kad jis kuria būtent savo gimtajame mieste. Labai svarbu, kad Koršunovas iš vidaus susipažino su Rimo Tumino teatro specifika. Šis teatras nuo pat pradžios išsiskyrė savo atidumu Namų sąvokai, apie kurią Tuminas nuolat kalbėjo. Ši teatro‑namų samprata čia gyva ir šiandien. Gyvenant mažoje bendruomenėje labai svarbu ne tik pamatyti, bet ir suprasti greta kuriančio menininko tiesos modelį.

Pamenu, kai per paskutinį mūsų pokalbį aktorius Vytautas Paukštė (1932–2022) pasakė: „Ypač branginu kelionę, per kurią aplankėme Immanuelio Kanto kapą. Iki tol aš nežinojau, kad jis taip arti mūsų.“ Po „Kanto“ eskizo pagalvojau: nors Karaliaučius ir Tolminkiemis šiandien nuo mūsų nutolę, Kantas kiekvienais metais tampa vis svarbesnis. Filosofas Alvydas Jokubaitis atviroje paskaitoje labai tiksliai sugeneravo kai kurias Kanto mintis, kurios šiandien tampa vis aktualesnės: „Politikai gali reikalauti laikytis kokių nors įstatymų, tačiau jie negali reikalauti kokių nors moralinių įsitikinimų. Politikai negali individams primesti moralės sampratos. Visuomenė yra autonomiškų, nepriklausomų individų visuma, ir kiekvienas žmogus gali gyventi pagal savo „gero gyvenimo“ sampratą. Valdžia negali reikalauti, kad žmonės moralinius dalykus suprastų jai patinkančiu būdu. Politinė valdžia negali žmonių padaryti laimingų, ir ji negali to daryti, nes laimės supratimas, Kanto nuomone, yra individualus dalykas. Kiekvienas suaugęs žmogus gali pats determinuoti savo veiksmus ir gyventi pagal jam artimą gėrio ir blogio sampratą.“

Keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizo pristatymas (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, režisierius – Oskaras Koršunovas) | D. Matvejev nuotr.

Po eskizo rodymo įvyko kūrėjų susitikimas su žiūrovais. Štai keletas jų minčių.

Oskaras Koršunovas: Nuo vaikystės man įstrigęs Tėvo pasakojimas: gyveno toks Kantas, pagal kurį žmonės tikrindavo laikrodžius. Repetuojant visą laiką jutau Eimunto Nekrošiaus dalyvavimą. Iš pradžių buvo neaišku, koks bus spektaklio žanras, kokia vaidybos maniera kurs aktoriai. Spektaklis – apie apokalipsę. Mariaus Ivaškevičiaus pjesės pranašiškos. Jeigu ji būtų statoma kitu metu, finale galbūt neatsirastų audros momentas. Tai nerimas, kuris tvyro dabar. Grynoji teatro kalba sukuria tokias prasmes, nuojautas, kurios įmanomos tik teatre. O žiūrovas patiki teatro esatimi. Kuriant šią pjesę galėjau stebėti, kaip kuriasi grynojo teatro prasmės. Šis pristatymas priminė mano ankstyvuosius spektaklius, sukurtus iki „Roberto Zucco“. „Kante“ atsidūrėme studentiškoje „skurdžiojo teatro“ situacijoje. Skamba Mozarto muzika. Taip, jis nėra „skurdusis“, bet jis tiesiog ištrauktas iš interneto. Repetuojant, kai aktoriai užsivesdavo, jie tapdavo tiesiog nesustabdomais.

Marius Ivaškevičius: Ši pjesė mane pasivijo po šešiolikos metų. Žodis „aktualu“ tapo parazitu. Kas šiandien neaktualu, rytoj gali tapti aktualu.

Kirilas Glušajevas (Kantas): Personažai yra žmonijos kaimynai, – Luigi Pirandello mintis. Labai tiksli. Žmogus kuria save, o personažas – baigtinis. Kiek susipažinau, kiek skaičiau Kanto darbų, supratau, kad jis – labai mielas, suprantamas žmogus. Mariaus Ivaškevičiaus personažus mes dar turime prisijaukinti. Spektaklyje naudojame tikrą Immanuelio Kanto knygą, kuri priklausė aktoriaus Mindaugo Capo sūnui. Knyga iš rekvizito, bet tai tikras jo filosofinių raštų rinkinys. Buvo įdomu, kai repeticijų tarpuose skaitėme tikrą filosofiją.

Filosofas Laurynas Peluritis: Studijuodami Kantą skaitėme trečiame kurse. Spektaklio motyvai labai stipriai pagauna kantiškas natas. Skaitant Kantą, tu tarytum kažko nežinai, bet tai yra ir kvietimas keliauti kartu. Nieko daugiau negali studijuoti filosofijoje, jeigu nesi perskaitęs Kanto.

Keturių veiksmų pjesės „Kantas“ pirmojo veiksmo eskizo pristatymas (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, režisierius – Oskaras Koršunovas) | D. Matvejev nuotr.