Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Iš A. Guagninio knygos „Europos Sarmatijos aprašymas“, 1578
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Algirdą, Lietuvos didįjį kunigaikštį. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377), Gedimino sūnus, Jogailos ir Švitrigailos tėvas. Valdė drauge su broliu Kęstučiu: Algirdui atiteko Vilnius ir rytinė valstybės dalis, Kęstučiui – Trakai, Žemaičiai ir kitos vakarinės sritys. Todėl Algirdas labiau rūpinosi santykiais su rusų kunigaikštystėmis, o Kęstutis – su Kryžiuočių ordinu. Nuotykingą gyvenimą nugyvenęs Kęstutis, uolus pagoniškosios Lietuvos gynėjas, vadintas „stabmeldžiu riteriu“, yra populiaresnis už savo brolį. Tačiau Algirdas buvo žymesnis politikas, todėl Kęstutis, Algirdui gyvam esant, tenkinosi antrąja vieta valstybėje.
Kaip manoma, Algirdas gimė 1296 metais. Gedimino mirties metais valdė Vitebską ir Krėvą. Abi jo žmonos – Vitebsko kunigaikštytė Marija ir Tverės kunigaikštytė Julijona – buvo rusės stačiatikės. Dauguma jo vaikų priėmė stačiatikybę, bet tie, kurie gimė Vilniuje, liko pagonys, kaip ir jų tėvas.
Algirdas prijungė prie Lietuvos Kijevą ir daugelį kitų rytų slavų sričių, tris kartus kariavo su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu, priėjo ligi pat Kremliaus. Jis įkūrė atskirą Lietuvos stačiatikių metropoliją (jos centras buvo Kijeve). Sumušė totorius prie Mėlynujų Vandenų (1363), kovėsi su kryžiuočiais, reikalaudamas perleisti Lietuvai beveik visas senųjų prūsų žemes su Karaliaučiumi, didelę dalį Livonijos. Algirdo laikų Lietuva virto didžiausia pagal plotą ir bene stipriausia Vidurio Rytų Europos valstybe. Žymiai išaugo Vilnius. Miestas buvo daugiatautis ir įvairus, jame stūksojo trys pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji. Vilnių buvo du kartus pasiekusi kryžiuočių kariuomenė, bet pilys abu kartus liko Algirdo rankose.
Mūšio prie Mėlynųjų Vandenų medalis. Dail. P. Repšys, 1989
Su Algirdo epocha siejasi legendos apie pranciškonus kankinius, kurių atminimui palaidojimo vietoje Plikajame (Trijų Kryžių) kalne buvę pastatyti trys kryžiai, taip pat apie stačiatikius kankinius Antaną, Joną ir Eustachijų, kurių palaikai gerbiami Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje. Tačiau istorikai pabrėžia, kad Algirdas pasižymėjo religine tolerancija. Vilniuje jo laikais buvo ir cerkvė, reikalinga Julijonai bei jos svitai, ir kelios katalikų bažnyčios. Šiaip ar taip, jis ir Kęstutis buvo paskutiniai pagonių papročiu po mirties sudeginti Lietuvos valdovai.
Vyrų vardas Algirdas (Olgierd) Lietuvoje ir Lenkijoje populiarumu prilygsta Vytautui ir dažnesnis už Gediminą, Kęstutį, Mindaugą.
Vilniaus Naujamiestyje yra Algirdo gatvė.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 13).
