Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2019 m. balandžio 1 d. portale vilniausgalerija.lt
Transilvanijos saksonai – taip vadinami iš Vokietijos kilę Rumunijos gyventojai, XII-ame amžiuje pradėję kurtis Transilvanijos žemėse. Daugelis iš jų čia atvyko Vengrijos karaliaus kvietimu, o pagrindinis kvietimo motyvas buvo susijęs su Vengrijos karalystės gynyba – reikėjo jėgos padėsiančios ginti pietrytinę karalystės sieną nuo pasikartojančių puldinėjimų iš rytų. Kartu buvo pakviestas ir mums „puikiai pažįstamas“ Teutonų ordinas, tačiau dėl pernelyg išaugusios jo įtakos XIII amžiuje ordinas iš žemių išvarytas.
Vis dėlto ordinui nepriklausę kolonistai pasiliko ir nuo XIII iki XVII amžiaus Transilvanijos apylinkėse įkūrė net virš šimto kaimų. Septyni iš jų įtraukti į UNESCO paveldą (nr. 596), taip siekiant išsaugoti autentišką kaimų aplinką bei ryškiausią architektūrinį reiškinį – įtvirtintas bažnyčias. Tokių bažnyčių funkcija buvo ne tik religinė, bet ir gynybinė – įvairiais amžiais siekta apsaugoti kaimus nuo mongolų ar Osmanų imperijos puldinėjimų. Trumpai apžvelkime kelis įdomiausius kaimus bei jų bažnyčias.
Saschiz kaimo bažnyčia–tvirtovė minima kaip viena intensyviausiai naudotų užuovėjų, siekiant apsisaugoti nuo pasikartojančių užpuolimų. Reikalui esant, čia glausdavosi ne tik kariai, bet ir vietiniai gyventojai. Galbūt todėl šio kaimo bažnyčia išsiskiria savo masyvumu ir unikalia bažnytinių bei tvirtovės elementų sinteze: nors iš išorės pastatas gali pasirodyti tiesiog kaip gynybinis objektas, atidžiau pažvelgus pasimato dailios gotikinės detalės: arkos, atramos, dekoratyviniai akmenys bei plytos, kurie, nepaisant jų estetikos, atlieka ir praktines funkcijas.
Nors Viscri kaimelis labiausiai išgarsėjo po to, kai pasklido žinia, kad princas Čarlzas čia įsigijo sodybą, istorijos mylėtojai Viscri gali rasti kur kas daugiau. Pirmoji priežastis– autentika, kurios šis kaimelis ir jo bažnyčia išlaikė bene daugiausiai: pradedant XII amžiaus romanikos sienomis, baigiant iki detalių atkurta bažnyčios bei kaimelio buitimi, kuri užburia ne tik vaikštant po krašto muziejų, bet ir pačios bažnyčios koridoriais: iki šiandien čia nėra elektros, todėl viskas apšviečiama žvakėmis.
Transilvanijos bokštai negali nesaugoti ir pikantiškų istorijų. Bene daugiausiai jų pasakojama apie Biertan kaimo tvirtovės „Kalėjimo bokštą“, kuriame esą būdavo laikomi skirtis nusprendę sutuoktiniai. Užrakinti bokšte jie turėdavo kartu praleisti dvi savaites, o visą tą laiką dalintis vienu įrankiu komplektu bei bendru guoliu. Sakoma, kad per 400 metų po šių „dviejų savaičių“ galų gale skirtis išdrįso tik viena pora.
Šis „Kalėjimo bokštas“ – ne vienintelis. Biertan bažnyčią juosia ir kelios juostos 11 metrų aukščio sienų, sujungtų su kitais bokštais, koridoriais bei galingais vartais. Viduje – didžiausias Transilvanijoje medinis altorius bei šulinys, kuriuo, esant apsupčiai, naudodavosi bažnyčioje besiglaudę žmonės. Pasakojimo įžangoje minėtą „praktiškumą“ iliustruoja ir dar vienas įrenginys – unikalios durys, kurios vienu metu valdo net 15 sklendžių. 1900-aisias šis mechanizmas pristatytas ir parodoje „World Expo“.
Tai – tik keli dėmesio verti kaimeliai iš daugelio. Nemažai jų net nėra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, tačiau vis dar yra ypatingi dėl savo paveldo, kurį sukūrė Transilvanijos saksonai, šiose žemėse gyvenę net iki Antrojo pasaulinio karo. Nors po karo daugelis jų ir persikraustė į Vokietiją, nemaža bendruomenė gyvuoja bei rūpinasi UNESCO kaimų paveldu ir šiandien.
Pasižvalgyti po Transilvaniją kviečiame žemiau esančiame „Vilniaus galerijos“ fotoreportaže. Daugiau įrašų apie UNESCO pasaulio paveldo sąrašui priklausančius objektus rasite čia.