Spektaklio „Maištas“ scena. Režisierius – Agnius Jankevičius, 2016. Nacionalinis Kauno dramos teatras | D. Stankevičiaus nuotr.
Iki XX a. pabaigos Baltijos šalių teatre ryškus vaidmuo teko nacionalinių epų, tautos dvasią budinančios ir vienybę skatinančios bendros didvyriškos istorijos pasakojimams. Atkūrus nepriklausomybę, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje pakito ne tik teatre pasakojamos istorijos, bet ir iki tol populiarių bei vienareikšmiškai vertintų herojų traktuotės. Teatrologė Kristina STEIBLYTĖ apžvelgia, kaip pasikeitė nacionalinių herojų interpretacijos XXI a. pradžios Baltijos šalių teatre ir kokius bendresnius teatro pokyčius jos atskleidžia.
Kultūros ir kalbos bendrumu pagrįstas XIX amžiaus tautinis atgimimas ir tautinių valstybių steigimasis XIX–XX amžių sandūroje reiškė ne tik imperijų pabaigą, bet ir naujoviško mąstymo apie tautas bei jas sudarančius individus pradžią. Tačiau kad ši nauja mintis ir naujas požiūris įgytų realų pavidalą, visų pirma reikėjo atlikti savotišką kūrybinį darbą steigiant tautą. Tautos kultūrinio kūno paieškos dažnu atveju buvo paremtos ne tik realiais istorijos, kalbos tyrimais, bet ir tautos ilgaamžiškumą įrodančių mitų, legendų aktualizavimu. Tai buvo būtina siekiant pasiūlyti pagrindą vienytis didelėms nepažįstamų žmonių bendruomenėms. Todėl daugumoje mažų Europos tautų vyko panašūs procesai ne tik norminant savo kalbą ir ją vis labiau įtvirtinant viešumoje, bet ir ieškant tautinių herojų, kurie galėtų pagrįsti ir įkvėpti tautos nepriklausomybės siekį.
Tokio pasakojimo apie tautą kūrimas ne vienoje Europos šalyje aktualiausias buvo XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje. Po Antrojo pasaulinio karo tautos kūrimas ir jos mitų įtvirtinimas jau buvo užleidęs vietą kitoms problemoms spręsti. Visų pirma – ekonominėms ir politinėms, siekiant ilgalaikės taikos, kuri galėtų užtikrinti ir ilgalaikę gerovę. Tačiau Europos valstybėms, po karo atsidūrusioms sovietiniame bloke, tautos idėjos kūrimas ir palaikymas išliko aktualus visą XX amžių. Ši idėja ir ją palaikantys pasakojimai, bent iš dalies toleruoti sovietų valdžios, tapo tautų nepriklausomybės siekio palaikymo įrankiu. Tautiniai mitai, nors prižiūrimi cenzūros, rasdavo kelią į populiariąją kultūrą, atsidurdavo teatro scenose, kino filmuose ir televizijos serialuose. 1973 metais Latvijoje ekranizuota Rainio pjesė „Pūsk, vėjeli!“ (rež. Gunārs Piesis), 1969, 1971 ir 1978 metais Lietuvos teatre pastatyta Justino Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, 1971 metais Estijoje išleistas populiarus Enno Vetemaa romanas „Kalevo sūnaus prisiminimai“ kartu su daugeliu kitų pastatymų, ekranizacijų, adaptacijų ne tik priminė tautos istoriją, bet ir prisidėjo prie mitų apie tautos herojus kūrimo bei net iš dalies mitologizavo pačius tekstų autorius.
XXI amžiaus pradžioje išgyventa finansų krizė, nuolatinės grėsmės iš Rytų, įvairaus plauko propaganda, Baltijos šalis skaudžiai palietusi emigracija ir imigracijos baimė dalį visuomenės verčia ir vėl stabilumo, aiškumo ieškoti tautoje kaip tariamai nekintamame elemente, remtis didinga praeitimi aktualizuojant tautinius mitus, pabrėžiančius gerąsias tautos savybes. Šis procesas nėra būdingas tik Baltijos šalims. Nacionalizmo atgimimą stebinčioje Europoje nebestebina tautų noras prisiminti ir akcentuoti didingą savo praeitį. Nacionalistinių tendencijų ryškėjimas Europoje, regis, susijęs su XX amžiaus Vakarų kultūroje vykusiu kultūrinės atminties nykimu ir istorinės atminties bei su ja susijusių ritualų individualizacija. Be to, čia svarbus ir profesionaliosios istoriografijos vaidmens kuriant ir tikslinant pasakojimus apie tautą išryškėjimas į šoną nustumiant komunikacinę atmintį.
Baltijos šalyse šis profesionaliosios istoriografijos vaidmens pasikeitimas XX amžiaus pabaigoje buvo ir greitesnis, ir sunkiau priimtas plačiosios visuomenės nei už tarybų bloko buvusiose Vakarų šalyse. Nes čia nepriklausomybės steigime, valstybingumo idėjos palaikyme ir valstybės atkūrime svarbų vaidmenį suvaidinusi istorija savaip atsigręžė prieš tautines valstybes, kai ėmėsi tautinius pasakojimus tikslinti bei juos perrašyti. Neaplenkti buvo ir tautiniai mitai: istorikų dėmesio sulaukė visai neherojiška, nuvilianti lietuviškojo „svieto lygintojo“ Tado Blindos biografija, estai peržiūrėjo savo epinio didvyrio Kalevo sūnaus vaizdavimą tautosakoje, latviai tyrinėdami tautinius pasakojimus daug dėmesio skyrė kitų tautų kultūrų įtakai, taip nuvainikuodami nacionalinius dainius.
„Ugnis ir naktis“. Spektaklio scena. Lačplėsis – Uldis Anže ir Spidola – Guna Zariņa. Režisierius – Viesturs Kairišs. Latvijos nacionalinis teatras. 2015 | K. Kalns nuotr.
Tad kas gi nutiko nacionaliniams herojams Baltijos šalių teatre XXI amžiaus pradžioje, kai dar XX šimtmetyje jie čia buvo patogiai įsitvirtinę?
Lietuvoje, kur neturime nacionalinio epo, tautinio herojaus vaidmenį skirtingais XIX–XXI amžių laikotarpiais atliko Tadas Blinda, Herkus Mantas, Pilėnai ir didieji Lietuvos kunigaikščiai, kurių svarbiausias beveik visomis istorinėmis aplinkybėmis buvo Vytautas Didysis. Herkus Mantas svarbų vaidmenį formuojant tautinę lietuvių savimonę atliko sovietmečiu. Istorinis filmas „Herkus Mantas“ (rež. Almantas Grikevičius, Marijonas Giedrys, 1972) ne tiesiogiai, o per pasipriešinimą kryžiuočiams lietuvių žiūrovams priminė sovietmečiu nenagrinėtą LDK istoriją. Dėl panašių priežasčių svarbus buvo ir pasakojimas apie Pilėnus, tapęs 1955 metais parašyta ir 1956-aisiais pirmą kartą pastatyta Vytauto Klovos opera. Ypač reikšminga šiame kūrinyje buvo išpopuliarėjusi Ūdrio daina, iki šiol tebesanti tautinio pasakojimo, nacionalinio pasididžiavimo dalis. O tarpukariu ir XX amžiaus pabaigoje atkūrus Lietuvos nepriklausomybę aktualizuota LDK istorija ir pasakojimai apie didžiuosius kunigaikščius šiuo metu daugiausia apmąstomi ne tiek profesionaliojo meno kūrėjų, kiek populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, televizijoje.
Priešingai nei dauguma kitų herojų, Tadas Blinda buvo ilgam įtvirtintas populiariojoje kultūroje. Blindos – svieto lygintojo pasakojimas sukurtas XX amžiaus pradžioje. Remdamasis istorijomis apie vagį Tadą Blindą 1907 metais Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis parašė pjesę „Blinda, svieto lygintojas“, kuri buvo sėkmingai pastatyta tais pačiais metais. Nors kaip dramos kūrinys ir kritikuota, pjesė ir pirmo jos pastatymo sėkmė davė pradžią Blindos, realaus istorinio plėšiko, pavertimui mitiniu tautiniu herojumi, lietuviškuoju Robinu Hudu. Šio proceso kulminacija galima laikyti 1973-iaisiais pasirodžiusį Balio Bratkausko režisuotą televizijos filmą „Tadas Blinda“. Po filmo sukūrimo šio veikėjo populiarumą toliau palaikė „Tado Blindos“ scenarijaus autoriaus Rimanto Šavelio parašytas to paties pavadinimo romanas. O jau atkūrus nepriklausomybę socialinio bandito mitą gal pripažino 2004 metais sukurtas miuziklas „Tadas Blinda“ (muzikos autorius ir režisierius – Andrius Mamontovas) ir 2011-aisiais pasirodęs Donato Ulvydo filmas „Tadas Blinda. Pradžia“.
Šiuolaikiniame Lietuvos teatre nacionaliniams herojams dėmesio skiriama palyginti mažai. Didieji kunigaikščiai, Herkus Mantas ar Pilėnai scenose pasirodo daugiausia proginiuose spektakliuose. Galima išskirti vos du ryškesnius šiuolaikinius Justino Marcinkevičiaus pjesių pastatymus – Oskaro Koršunovo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisuotą „Katedrą“ (2012 m.) ir Nikolas Darnstädt Valstybiniame Šiaulių dramos teatre režisuotą „Mindaugą“ (2018 m.). Net ir populiariojoje kultūroje įsitvirtinęs Tadas Blinda šiuolaikiniame Lietuvos teatre nėra perinterpretuotas. Tik 2016 metais Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „Maištas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) naudojantis 1972 metais filmo kadru su Blindą vaidinusio Vytauto Tomkaus veidu žiūrovams buvo primintas šis romantizuotas plėšikas. Tačiau spektaklyje jis neidealizuotas. Priešingai, „Maište“ demaskuojamas ideologinis svieto lygintojo lankstumas, padėjęs pasakojimui apie žemaičių plėšiką kaip herojišką personažą įsitvirtinti ir XIX amžiaus pabaigos, ir tarpukario, ir tarybų, ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.
Latvijoje tautą vienijantis epas pirmą kartą publikuotas 1888 metais. Andrejis Pumpurs savo tautinį epą „Lačplėsis“ rašė beveik dvidešimt metų remdamasis ne tik kitų šalių tautosakos įtakomis, bet ir latvių folkloro veikėju Lačausiu. Jo, kaip ir Lačplėsio, tėvai – žmogus ir lokė, o paveldėta išskirtinė jėga slypi ausyse. Šia išskirtine jėga pusdievį primenantis Lačplėsis Andrejo Pumpuro epe yra vaizduojamas kaip tikras romantinis nacionalinis herojus. Nors epo veiksmas vyksta XIII amžiuje, autorius epu stengėsi ne atkurti istorinį laikotarpį (kurio, regis, gerai ir neišmanė), o sukurti savo laiko latvių bendruomenę vienijantį, tautinę sąmonę budinantį pasakojimą – duoti pradžią aukštajai tautos kultūrai.
Spektaklio „Kalevo sūnus“ scena. Režisierius – Karl Laumets. 2018. Teatras „Vanemuine“, Tartu | G. Liivamägi nuotr.
Epas, populiarus XX amžiaus pradžioje, tarpukariu, aktualumo nepraradęs sovietmečiu, svarbią vietą latvių kultūroje išlaikė ir XXI amžiaus pradžioje. 1905-aisiais latvių poetas Rainis remdamasis epu parašė simbolinę dramą „Ugnis ir naktis“, pirmą kartą pastatytą 1911 metais ir to laiko teatre tapusią išskirtiniu kūriniu, akcentavusiu ne, kaip tuo metu buvo įprasta, deklamacinę vaidybą, o apšvietimą, spalvas, judesį. 1913– 1919 metais kompozitorius Jānis Mediņš pagal šią pjesę parašė operą „Ugnis ir naktis“ (pirmą kartą pastatyta 1921-aisiais). Tarpukario Latvijoje Lačplėsio vardu pavadinti kariniai apdovanojimai, statyti monumentai, šis epinis herojus pavaizduotas ir Laisvės paminklo Rygoje postamente. Kuriant Lačplėsio vaizdinį padarytas sprendimas nerodyti jo su lokio ausimis, o uždėti kepurę su jomis – taip ne tik išvengta ganėtinai nemalonaus vaizdinio, bet ir mitinis herojus susietas su Latvijos istorija: latvių kariai viduramžiais nešiojo panašias kepures su žvėrių ausimis. Tarpukariu taip pat sukurtas ir vyriausybės bei kariuomenės finansuotas nebylusis filmas „Lačplėsis“ (1930, režisierius Aleksandrs Rusteiķis), kuriame sugretintas mitas apie Lačplėsį ir 1905-ųjų revoliucijos, Pirmojo pasaulinio karo bei Latvijos kovos už nepriklausomybę istorija.
Sovietmečiu epas taip pat neprarado populiarumo: herojaus vardu pavadintas vienas kolūkių, Lačplėsio gatvė Rygoje liko viena iš nedaugelio, kurios vardas pasikeitus režimui išliko toks pats, o XX amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje pradėtas gaminti Lačplėsio alus. Šis epas susijęs ir su nepriklausomybės atkūrimu – 1988-aisiais buvo pastatyta roko opera „Lačplėsis“ (libreto autorė Māra Zālīte, kompozitorius Zigmārs Liepiņš), dainomis sustiprinusi neginkluotą pasipriešinimą sovietų okupacijai.
Nepriklausomybę atkūrusioje Latvijoje imtasi nagrinėti ir kritiškai apmąstyti tautinį epą. Lačplėsis tapo ne vieno romano veikėju, vėl pastatyta roko opera, o tyrėjų nesutarimai dėl epo interpretacijų persikėlė net į tarptautinį mokslo žurnalą.
Latvių teatre pastaruoju metu (ypač apie 2018-uosius, nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio minėjimo kontekste) itin entuziastingai interpretuojančiame tarpukario autorių tekstus bei apmąstančiame XX amžiaus šalies istoriją, bene reikšmingiausia Lačplėsio epo interpretacija buvo 2015 metais Viesturo Kairišo režisuotas spektaklis „Ugnis ir naktis“ pagal Rainio pjesę ir Richardo Wagnerio muziką.
2015 metais nuo paskutinio Rainio pjesės Latvijos nacionaliniame teatre pastatymo, kai Alfredas Janušanas nelabai sėkmingai pamėgino atgaivinti pasakojimą apie Lačplėsį, buvo praėję trisdešimt metų. 1985-aisiais sukurtas spektaklis buvo dekoratyviai etnografinis, vizualiai net artimas 1911-ųjų pastatymui, scenografija – gremėzdiška, masuotės – statiškos. Panašiai monumentalia scenografija ir statiškumu išsiskyrė ir naujasis pastatymas. Tačiau šios spektaklio savybės nelaikytos jo trūkumu visų pirma todėl, kad režisierius Viesturas Kairišas Rainio pjesę pasirinko interpretuoti, o ne perskaityti etnografiniame fone, ir dalį turinio perteikė vizualiai. Tad statiškas veiksmas aktoriams deklamuojant Rainio tekstus suteikė laiko žiūrovams tyrinėti vizualiąją spektaklio dramaturgiją.
Beveik jokių laiko nuorodų neturinčią Rainio pjesę Kairišas pavertė pasakojimu apie XX amžių. Skirtingose spektaklio scenose nesunku atpažinti scenografo Reinio Dzudzilo ir kostiumų dailininkės Kristos Dzudzilo sukurtas nuorodas: spektaklis prasidėjo vizualiomis užuominomis į tarpukarį. Dalis pirmo veiksmo vyko tarybinių mikrorajonų kiemus primenančioje erdvėje, pro pilko pastato langus stebint pižamomis ir naktiniais (kurių audinių raštai ir modeliai taip pat nurodo XX amžiaus vidurio Rytų Europą) apsivilkusiai masuotei. Nors Lačplėsio ir jo mylimosios, tradiciškai simbolizuojančios latvių tautą, Laimduotos scenos vyko abstraktesnėje erdvėje, tačiau spektaklio finalas vėl pateikė konkrečių laiko nuorodų. Veikėjų kostiumai perkėlė į XX amžių: spektaklio finale nesunku atpažinti nuorodas į Antrojo pasaulinio karo okupacijas, susidūrimą su žiauriausiais XX amžiaus politiniais režimais ir valstybės atkūrimo pastangas. Taip pabrėžtas XX amžiaus pradžioje Rainio sukurto pasakojimo universalumas, o pati pjesė papildyta per XX šimtmetį sukaupta patirtimi.
Viesturo Kairišo spektaklyje kuriamas pasakojimas kiek skiriasi nuo Rainio pjesės. Iš dalies dėl to, kad pjesė kupiūruota (spektaklio dramaturgė Ieva Struka), iš dalies dėl atsiradusių konkrečių laiko nuorodų, bet labiausiai dėl pagrindinių veikėjų traktuotės. Visų pirma, Lačplėsio mite Latvijos simbolis esanti Laimduota šiame spektaklyje nėra labai svarbi. Naktiniais aprengta ją vaidinanti Maija Doveika pati beveik neveikia, labiau stebi ją veikiantį pasaulį ir į jį reaguoja. Ji net iš viso neminima daugelyje spektaklio recenzijų. Tik teatro kritikė Silvija Radzobė išreiškė nusivylimą, kad Laimduota neiškilo kaip svarbus spektaklio personažas (iš dalies dėl teksto kupiūrų, iš dalies – dėl režisūrinių sprendimų), priešingai nei Lačplėsis, Kangaras ar Spidola.
Išryškindamas Kangarą, o Lačplėsį ir Juodąjį riterį sujungdamas, net suporuodamas (ir vienodais kostiumais, ir vienoje spektaklio scenų paversdamas juos vienas kito atspindžiais), režisierius spektaklyje pabrėžė dviprasmišką – ir grasinantį, ir skatinantį progresą – susidūrimo su kultūriniu kitu vaidmenį tiek nacionaliniame epe, tiek ir Latvijos istorijoje. O kartu toks sprendimas padėjo daugiausia dėmesio skirti Spidolai, Andrėjo Pumpuro epe ir juo labiau Rainio pjesėje – simbolinei išminties figūrai. Su savo paties blogiu kovojantis „lochas taktoristas“ Lačplėsis, negalintis apsispręsti ir vaikiškai įžeidus, nė iš tolo neprilygsta sofistikuotai, išmintingai, vidinę transformaciją išgyvenančiai Spidolai. Tokia režisieriaus ir Spidolą vaidinusios aktorės Gunos Zariņos personažo traktuotė padėjo spektakliui likti artimam Rainio dramai, tačiau nutolino jį nuo įsišaknijusių mitų apie nacionalinį Latvijos didvyrį. Tuo pat metu pabrėždamas civilizuojantį susidūrimo su Europa bei kitomis pasaulio kultūromis poveikį stipriai asmenybei, o kartu – ir tvirtą kultūrinį pagrindą turinčiai nacionalinei tapatybei.
Toks pasirinkimas ir Latvijos teatro kritikų, ir teatro žiūrovų, gausiai lankiusių Viesturo Kairišo režisuotą „Ugnį ir naktį“ palaikytas reikšminga nauja nacionalinio mito interpretacija. Taip pat šiuo, o ir kitais naujesniais pastatymais Latvijos teatre pradėta daugiau dėmesio skirti moterų vaidmeniui visuomenėje ir kultūroje. Net ir klasikinė 1913 metais Rainio parašyta nelaimingos meilės istorija „Pūsk, vėjeli!“, 2018 metais Latvijos nacionaliniame teatre režisuota Elmāro Seņkovo, visų pirma pasakoja stiprių moterų dramą.
Estų nacionalinio epo herojus – Kalevo sūnus – šiuolaikinės Estijos kultūroje apmąstytas daug išsamiau nei lietuvių Blinda (ar bet kuris kitas mitinis ar mitologizuotas, romantizuotas realus veikėjas) ar latvių Lačplėsis. XIX amžiuje remiantis suomių „Kalevala“, pusiau fikcine suomių ir estų mitologija, liaudies pasakomis bei dainomis apie Kalevo sūnų Friedricho Reinholdo Kreutzwaldo parašytas epas šiuolaikinėje Estijoje yra tapęs ne tik mokslinių tyrimų, bet ir daugybės meninių interpretacijų objektu, kritiškai analizuotas ir įvairių meno krypčių priemonėmis rekontekstualizuotas bei aktualizuotas. Atkūrus nepriklausomybę kritinėse epo analizėse atkreiptas dėmesys ne tik į jo sukūrimo aplinkybes, sąsajas su tautosaka, bet ir į literatūrinę epo vertę, tautinio herojaus traktuotę, socialinę epo reikšmę įvairiais laikotarpiais ir tautosakoje aptinkamus moraliniu požiūriu abejotinus Kalevo sūnaus žygius.
Bene ryškiausios Kalevo sūnaus interpretacijos scenoje buvo 1948 metais Eugeno Kappo parašytas baletas „Kalevo sūnus“ bei 2003-iaisiais dramaturgo Andruso Kivirähko sukurta interpretacija „Kalevo sūnus“ (rež. Ain Prosa), rodyta lauko scenoje ir tapusi beveik šventvagiška parodija tų pačių metų pavasarį toje pačioje vietoje vykusiam viso F.R. Kreutzwaldo teksto skaitymui, trukusiam keturiolika valandų. Vienas naujausių pastatymų – 2018 metais Tartu įsikūrusio Vanemuinės teatro „Kalevo sūnus“ (rež. Karl Laumets), skirtas nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui. Spektaklyje, vertikaliai sustatytų lentų, primenančių mišką ir kai kuriose spektaklio scenose tampančių projekcijos ekranu, fone (dailininkas Kristjan Suits) abstrakčiais, užuominų į stilizuotus liaudies drabužius turinčiais kostiumais aprengti aktoriai skaito F.R. Kreutzwaldo tekstus. Šis „Kalevo sūnaus“ pastatymas Estijos kritikų įvertintas palankiai. Ypač kaip debiutinis režisieriaus darbas, kuriame jis pats kuria ir pagrindinį vaidmenį. Tačiau naujų epo interpretacijų šiame spektaklyje nebuvo pateikta, jis greičiau tapo priemone priminti epo siužetą, o ne dar kartą jį kritiškai apmąstyti. Kaip tik to ir buvo galima tikėtis ganėtinai konservatyviame Vanemuinės teatre.
Kita vertus, XX šimtmečio pabaigoje–XXI šimtmečio pradžioje išsamiai istorikų, literatūrologų, etnologų, rašytojų išanalizuotas, kritiškai permąstytas tautinis herojus XXI amžiaus pradžios teatro kūrėjams Estijoje gali būti praradęs patrauklumą kaip atskiro dėmesio reikalaujantis nacionalinis pasakojimas. Apskritai modernios estų tautos formavimosi laikotarpio literatūra ir jos veikėjai išsamiai Estijos teatre apmąstyti dar XX ir XXI amžių sandūroje. Pavyzdžiui, nacionalinius ir užsienio šalių mitus, tautosakoje randamus pasakojimus apie save bene išsamiausiai ir drąsiausiai analizavo „Von Krahl“ teatras. Be liaudies dainas aktualizuojančių pastatymų „Estiškos baladės“ (2004), „Esčių moterų dainos“ (2006), „Estų vyrų dainos“ (2008) trilogijos, Gilgamešo mito šiuolaikinės interpretacijos („Gilgamešas“, 2011, rež. Peeteris Jalakas) ir savo teatro bei estų tautos ateities mitologizavimo seriale „JAIK“ (2019, rež. P. Jalakas), šiame teatre dėmesio skirta ir literatūrinei estų tradicijai permąstyti. Pirmas „Von Krahl“ spektaklis buvo 1992-aisiais Peeterio Jalako režisuota Augusto Kitzbergo 1912 metais parašyta drama „Vilkatė“. Reikšminga nacionalinių mitų kūrimui ir įtvirtinimui tarpukariu bei sovietmečiu (statyta maždaug 40 kartų), XX šimtmečio pabaigoje ši pjesė Peeterio Jalako kritiškai apmąstyta ir analizuota du kartus: 1992 ir 1998 metais. Tačiau šie bandymai pjesėje sukurtus įvaizdžius dekonstruoti neturėjo ryškesnio visuomeninio ir kultūrinio poveikio: spektakliai rodyti neilgai, o kalbėdami apie antrąjį pastatymą kritikai buvo labiau susidomėję techninėmis naujovėmis nei režisūrine interpretacija.
Kaip matyti apžvelgus nacionalinių epų ir jų pagrindinių herojų interpretacijas šiuolaikiniame Baltijos šalių teatre, čia teatro kūrėjai dėmesio mitiniams ar mitologizuotiems, romantizuotiems herojams skiria ganėtinai nedaug. Viena tokio menko teatralų dėmesio nacionaliniams epams priežasčių yra išsamūs moksliniai tyrimai ir kritinės analizės, atskleidžiančios ir pačių epų, ir juose vaizduojamų personažų trūkumus, šiuolaikiniame pasaulyje nebeįmanomas ir nebeaktualias vertybines nuostatas ir net aktualumą praradusią ateities viziją. Be to, nacionaliniuose epuose ir mituose išryškinamas vienas herojus, dažniausiai atliekantis žygdarbį ar jų seką. Jis yra „tiesos ir dvasios vertikalė“, savotiškas vertybinio aiškumo ir stabilumo garantas, tad ne pats išgyvena pokyčius, o juos kuria savo aplinkoje. Todėl nacionalinių mitų herojai neturi erdvės vystytis kaip personažai. Taigi ir visi kiti greta veikiantieji lieka paviršutiniai veikėjai, kurių paskirtis padedant ar priešinantis herojui tėra veiksmo vystymas. Čia aptarta V. Kairišo režisuota Rainio „Ugnies ir nakties“ interpretacija nacionalinį mitinį tautos vaduotoją Lačplėsį nustumiant į antrą planą ir išryškinant kur kas kuklesnį vaidmenį tiek Rainio kūrinyje, tiek tautosakoje turinčią Spidolą, yra išskirtinis mėginimas simbolinę funkciją atliekančiam nepagrindiniam nacionalinio epo veikėjui suteikti pagrindinio veikėjo statusą ir taip perkeisti visų kitų personažų reikšmes. O simbolinio svorio perkėlimas nuo tradicinio vieną tikslą turinčio ir juo neabejojančio herojaus vyro Lačplėsio prie transformacijas išgyvenančios, į savo aplinką reaguojančios ir su ja kartu kintančios herojės moters Spidolos atveria Baltijos šalių teatre vykstančias vertybines, estetines ir net paties teatro kūrimo praktikos slinktis.
Toks santykis su tradiciniais tautiniais herojais atskleidžia ir kintantį santykį su herojais apskritai: šiuolaikinės Vakarų kultūros įtakoje, sukauptoje sovietmečio patirtyje bei dėl skaudžiai išgyventų istorinių lūžių ir daugybės nusivylimų idėjiniais ir politiniais lyderiais Baltijos šalių teatre iki šiol galima stebėti abejojimą herojų, galinčių apsaugoti, įkvėpti ar nubrėžti vertybines gaires didelėms bendruomenėms, egzistavimu. Tad tokie XX amžiaus tautos dvasią palaikę herojai ne tiek reinterpretuojami, parodijuojami, kiek kur kas dažniau vietą užleidžia naujiems herojams (antiherojams ar tradiciškai suprantamo herojiškumo stokojantiems veikėjams) – paprastiems žmonėms, mažosioms istorijoms, kasdieniam gyvenimui ir į jį įsibraunantiems didiesiems istoriniams įvykiams. Taigi individą keičia bendruomenė.
Per pastaruosius tris dešimtmečius pakitęs Baltijos šalių teatro kūrėjų santykis su aktualumą prarandančiais ir vizijos tautos dabarčiai bei ateičiai negalinčiais pasiūlyti nacionaliniais mitais ir jų herojais Estijos, Latvijos ir Lietuvos teatralus atskleidžia kaip šiuolaikinius kūrėjus, naujausias teatro galimybes panaudojančius savo tautos dabarčiai liudyti, o ne atkartoti ar romantizuoti praeitį. O daugiau dėmesio skiriant realiems žmonėms realiomis istorinėmis aplinkybėmis prisijungiama prie bendraeuropinės pastangos kurti daugiabalsį, įtraukiantį Europos ir jos tautų pasakojimą.
Kristina STEIBLYTĖ
