Algirdas Šeškus | „Meilės lyrika“
„Nuobodulio estetika“ – tai svarbus meninis reiškinys susiformavęs Lietuvoje 9-tame dešimtmetyje, kai naujosios kartos fotografai menininkai atsisakė tradicinių normų ir menininių raiškos būdų.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. rugpjūčio 16 d. portale vilniausgalerija.lt
Violeta Bubelytė | Iš ciklo „Autoportretai“
Vaizduojami paprasčiausi daiktai, monotonija, kasdieniškumas, atsitiktinumas, banalybė, laiko sulėtėjimas – viskas, kas tarsi neturi prasmės ar nėra iškalbinga. Menininkai sukilo prieš idealizuotą šablonišką visuomenės vaizdavimą ir kritikavo tuometinę meninę ir kultūrinę situaciją. „Nuobodulio estetikos“ terminą suformulavo ir į aktyvų vartojimą įvedė menotyrininkė Agnė Narušytė. Anot menotyrininkės, subjektyvi dokumentinė fotografija paremta „Nuobodulio estetika“ vadinama „socialiniu peizažu“.
„Nuobodulio estetikos“ pradžia buvo 1980 metais Vilniaus fotografijos galerijoje įvykusi III jaunųjų fotografų paroda, kurioje debiutavo ir diskusijas sukėlė V. Balčytis, A. Budvytis, V. Bubelytė, A. Šeškus ir A. Pačėsa. Šių fotografų darbai išryškėjo kaip stiprus kontrastas ilgą laiką dominavusiai Lietuvos fotografijos mokyklai, jie nebepaisė sovietinei fotografijai keliamų reikalavimų.
Pagrindiniai „Nuobodulio estetikos“ raiškos būdai – monotoniškumas, banalūs objektai ir erdvės, kadruotės atsitiktinumas bei laiko sulėtėjimas fotografijose – vaizduoja nykią realybę. Įspūdį sustiprina sumažinti atspaudų dydžiai, kartais nekokybiškai ekponuojamos nuotraukos, pabraižymai, t.t. Tai paradoksas meniniame ir politiniame kontekste. „Nuobodulio estetikos“ reiškinys – tai pavėluotas postmodernizmas Lietuvos fotografijos istorijoje.
Alfonsas Budvytis | „Akimirka“
Alfonsas Budvytis | „Kelyje“
Nuobodulio kontekstas aptinkamas ir kitų pasaulio šalių menininkų darbuose, pavyzdžiui, anglų fotografo Martino Parro „Nuobodžiausių atvirukų“ albumuose, amerikiečio Walkerio Evanso cikluose „Detroito gatvės portretai“, šveicaro Roberto Franko darbuose, o ypatingai Fluxus mene, kur nuobodulys tapo vienu svarbiausiu tyrinėjimo objektu, taip pat dadaizme ir poparte.
