Greta Štiormer | Asmeninio archyvo nuotr.

Kovo 15 d. 18.30 val. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras žiūrovus pakvies į premjerinį spektaklį „L. YRA S.“ (rež. Greta Štiormer) pagal to paties pavadinimo dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės pjesę. 2022 m. šio spektaklio eskizas tapo VVMT jau trejus metus organizuojamo „DramaTest“ konkurso nugalėtoju.

Spektaklyje pasakojama V. Šekspyro Karaliaus Lyro priešistorė, kuri scenoje atkuriama per medijų kaitą, žanrų maišymą – muzikos, videomedžiagos, vaidybos sintezę. Premjera jau netrukus, todėl apie tai, ko tikėtis žiūrovams, režisierę Gretą Štiormer kalbina Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.

– Trumpai papasakok apie save – esi išties įvairialypė, universali menininkė.

– Esu režisierė, tarpdisciplininio meno kūrėja Greta Štiormer. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau teatro režisūros studijas pas režisierių Eimuntą Nekrošių. Mokykloje didžiąją laiko dalį praleidau studijuodama fortepijono ir muzikos teoriją, vėliau pasukau teatro keliu. Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoju skulptūros magistrą (prof. Deimanto Narkevičiaus kursas). Tai šiuolaikinio meno studijos – čia mes galime rinktis ir performanso kryptį. Įstojau į skulptūros studijas, nes norėjau tobulėti estetiniu požiūriu, manau, kad teatras dažnai pamiršta, jog reikia būti ir tvarkingam. Man tai labai svarbu – ta švara ir  mikroskopiški, milimetriniai dalykai, kurie žiūrovui galbūt nėra pastebimi. Turbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios dar išplėčiau savo domėjimosi ir tobulinimosi šioje srityje lauką. Kaip režisierė labiausiai linkau prie operos, nes čia daug erdvės skiriama muzikai ir žaidimui teatro formomis: kai lieka mažiau psichologizuoto teatro, o daugiau estetinių, muzikinių sprendimų. Aktorius čia tampa įrankiu, savotiškais štrichais perteikiančiu režisieriaus sumanymą, idėją.

– Kaip, kodėl nusprendei bandyti sėkmę VVMT „DramaTest“ konkurse? Beje, jau nebe pirmą kartą.

– 2021 metais aplikavau su pjese, kurią vėliau pavertėme performansu. Nors pirmą kartą mums nepavyko, vis dėlto dalyvavimas konkurse ir paraiškos rengimas buvo labai naudingas, mat mes daug ką išsigryninom, supratom, kokios erdvės mums reikia. Nutarėm, kad šis performansas tikrai labiau tiktų ne teatrui, o kokiai nors specifinei erdvei mieste – vitrinai ar pan. 2022 m. paraišką konkursui užpildžiau spontaniškai. Jau senokai turėjau šią G. Labanauskaitės pjesę ir svarsčiau, kaip būtų galima ją perkelti į teatro sceną. Todėl, vos pamačiusi, kad vėl paskelbtas „DramaTest“ konkursas, nutariau pamėginti dar kartą, nes tai puiki proga bandyti, eksperimentuoti. Juk kai tik analizuoji medžiagą ir svarstai, kaip visa tai galėtų atrodyti senoje, bet „neini ant kojų“, tuomet tos medžiagos iki galo ir neišminkai. O šiai pjesei, manau, jau tikrai atėjo laikas, ji tiesiog prašėsi būti išbandoma.

– Ir visgi kas nulėmė medžiagos pasirinkimą?

– „Karaliaus Lyro“ tema man visada buvo labai artima ir svarbi – būtent šią V. Šekspyro tragediją kaip savo baigiamąjį bakalauro darbą pastačiau teatre „Meno fortas“. Studijuodama dėl šio darbo sulaukiau daugiausia dėmesio ir pastabų, gavau vertingų patarimų. Gabrielės Labanauskaitės pjese „L. YRA S.“ susižavėjau vos pirmą kartą perskaičiusi. Tada Gabrielė parodė man ją neformalioje aplinkoje – kaip tik kalbėjomės apie mano bakalauro darbą, prisipažinau, kad stačiau „Karalių Lyrą“, ir ji man pasiūlė savo prieš dešimt metų pradėtą rašyti ir nebaigtą pjesę. Man ši iškart įstrigo – pagalvojau, kad reikia iš jos ką nors padaryti. Dramaturgė norėjo tekstą taisyti, tobulinti, bet aš nesutikau. Man šis kūrinys tuomet atrodė tarsi ne iki galo pastatyta pilis, net ir dramaturgine prasme, čia būta tokių mažų „skylučių“, bet būtent jos ir suteikė erdvės fantazijai. Atrodė, kad pjesė turi daug „oro“ – sakiniai labai talpūs. Mane sužavėjo, kad ji tokia spalvinga, turi ir šekspyriškumo, ir polėkio, ir tragedijos.

„L. YRA S.“ – tai šiuolaikinė poetiška V. Šekspyro „Karaliaus Lyro“ interpretacija, kurioje pagrindinis veikėjas rodomas ankstyvoje jaunystėje (18 metų). Nors atsižvelgiama į Šekspyro tragedijos istorijos ir siužeto niuansus, šis kūrinys yra bandymas pažvelgti į šiuolaikinio žmogaus tapatybės paieškas per kitokią prizmę – kai labiau pasitikima išore ir įvaizdžiu nei vidiniais orientyrais ir vertybėmis. Mane sudomino neįprastas ir inovatyvus klasikos interpretavimas, kuriame telpa ne tik klasikinė Šekspyro tragedija, bet ir šiuolaikinis jos turinio papildinys, inovatyvus dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės sprendimas pasukti žvilgsnį į Karaliaus Lyro jaunystę, per kurią atskleidžiamos šių dienų problemos. Jos parodomos per kartų skirtumų ir žmogaus asmenybės susidvejinimo konfliktą. Taip pat patraukė medžiagos kinematografiškumas, leidžiantis dramą interpretuoti, pasitelkiant platų medijų lauką – veiksmą spręsti ne įprastu psichologizuotu būdu, o per medijų kaitą, žanrų maišymą – muzikos, videomedžiagos, vaidybos sintezę. Perskaičiusi šią G. Labanauskaitės Lyro interpretaciją, matau šviežią dramaturginę mintį, kuri tiksliai atskleidžia ir papildo vieną ryškiausių pasaulyje – Karaliaus Lyro – tragediją, tačiau nuo jos nuima sunkį ir leidžia į ją pažvelgti šiuolaikinio žmogaus akimis. Tuomet, kai kūriau eskizą, pjesė buvo dar neužbaigta, todėl dabar, ruošdama tekstą spektakliui, Gabrielė jį patobulino, papildydama personažų linijas, – sakyčiau, neliko tų anksčiau buvusių plyšių, pjesė tapo išbaigta. Čia derėtų tarti pagiriamųjų žodžių „DramaTest“ konkursui, nes, pristatydamas žiūrovui eskizą, pamatai, kur dar reikia augti, koks galėtų būti visavertis spektaklis, ko dar trūksta galutiniam rezultatui pasiekti.

Greta Štiormer | Asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjai, kad spektaklis – apie jauną žmogų, paauglį, kaip įsivaizduoji adresatą, kam jis skirtas?

– Taip, iš tiesų spektaklis – apie jauną žmogų, ir į Lyro priešistorę čia žvelgiama jauno žmogaus akimis. Galbūt taip yra todėl, kad vertinu pagal save: man atrodo, jog tada, kai scenoje realizuoju kokį nors kūrinį, jis neišvengiamai yra tam tikras mano atspindys. Lygiai kaip ir aktorius, kurdamas personažą, šiam suteikia tam tikrų savo savybių. Juk neįmanoma sukurti to, ko neturi savyje. Todėl ir aš kuriu jaunam žmogui.. Man tai reiškia nemeluoti sau. Manau, kad jauni režisieriai kartais pasispendžia spąstus, išsikeldami filosofiškai per sunkius uždavinius, ir scenoje tai atrodo gana absurdiškai, nenatūraliai. Nes mintis dar jauna. Tačiau galbūt galima į tai pažvelgti kaip į privalumą ir to neslėpti. Jaunatviškumas eskize atsiskleis ir per formą. Tekstas bus interpretuojamas glaudžiai siejant jį su muzika. Lyro jaunystę perteiksime per gatvės muzikos žanro, 2000-ųjų estetiką. Naudosim hiphopo, repo elementus, juos versime į tam tikrus ritminius darinius. Per muziką, ritmiką Lyras bandys suvokti save, aplinką. Man pačiai tai labai artima. Nors dar visai neseniai buvau panirusi tik į klasiką ir tokio stiliaus muzikos nelabai mėgau, bet mano požiūris pasikeitė, pradėjau klausytis repo, tam tikrų atlikėjų, ėmė patikti gatvės poezija, slam’as. Muzika spektaklyje tampa ir protesto, maišto forma, ir tam tikru išsilaisvinimo simboliu. Tačiau ji skirta ne provokuoti – man svarbu, kaip garsinis fonas veikia žmogaus vidų, kokią informaciją transliuoja. Svarbus apgalvotas garsas, kuris čia naudojamas ne kaip fonas spragoms užpildyti, o kaip pilnavertė veiksmo dalis.

– Pagrindinį – Lyro – vaidmenį atlieka aktorius Matas Sigliukas. Tačiau žinau, kad turėjai minčių šiam vaidmeniui pasikviesti ne aktorių, o reperį ar poetą…

– Anksčiau turėjau idėją pagrindiniam vaidmeniui pasikviesti ne aktorių, o reperį. Tam mane įkvėpė mokytojo E. Nekrošiaus pavyzdys, kai jis Hamleto vaidmeniui pakvietė Andrių Mamontovą. Pagalvojau, kad būtų įdomu Lyro vaidmenį patikėti kuriam nors iš mano kartos muzikinių pranašų – tarkim, populiariajam „Free Finga“. Matą Sigliuką pasirinkau dėl to, kad jis pilnas užtaiso, tikėjimo, jautrumo.

– Esi minėjusi, kad žiūrovas spektaklyje bus provokuojamas. Ką turėjai omenyje?

– Sakyčiau, kad toji provokacija dvisluoksnė: pirma – kiek žiūrovas pagaus Šekspyro interteksto, nes čia jo – tikrai nemažai. Taigi, tai tokia intelektualinė provokacija, kylanti iš teksto ir dramaturgijos. Antra – tai žaidimas ironija. Įdomu, kaip reaguos žiūrovas: ar jausis neutraliai, ar jam bus liūdna, ar juokinga. Ta provokacija tikrai nėra tiesioginė. Jeigu spektakliui pasirinktume koncerto formatą ir pagrindiniam vaidmeniui pakviestume reperį, tai, manau, tikrai būtų galima pavadinti provokacija. O šiuo atveju mes tik iššauname keletą strėlių, ir jeigu žiūrovas jas pagaus, bus puiku. Beje, svarbu paminėti, jog bene pagrindinė žaidimo dalis spektaklyje bus tai, jog keisime aktorių kalbėjimo išraiškos būdus ir taip žaisime su identitetais. Be to, kai kurie aktoriai bus neatpažįstami ne tik iš balsų, bet ir vizualiai, mat kai kurių personažų veidus dengs kaukės. Na, o pakeistas balsas aktoriui užduos toną, padiktuos tam tikrą būseną: kartais primins net gyvūnišką žmogaus kilmę, paukščius, šunis…

– Ar teisingai suprantu, kad aktoriai čia taps savotiškomis šachmatų fiigūromis, kurias tu dėliosi minimalistinės ir tikslios scenografijos fone?

– Scenografija iš tiesų bus gana paprasta. Siekiu, kad neliktų nereikalingo vizualinio triukšmo ir išryškėtų personažai. Noriu daugiau koncentruotis ne į scenografijos objektų gausą, o į medijų sintezę – garso ir skaitmeniško vizualumo dermę. Galima sakyti, jog spektaklyje vyraus šekspyriškos erdvės, šekspyriški vaidybos atstumai – personažai atsiras ir čia pat vėl pradings. Kalbant apie scenografijos objektus, reikia paminėti, jog naudosime gyvūniškus motyvus, tam tikri daiktai virs tarsi gyvomis būtybėmis: kėdės transformuosis į vorus ir pan. Žaisim, darysim įvairius triukus su šviesa, erdve. Kostiumuose taip pat atsispindės gyvūniškos formos ir kūno modifikacijos. Kai kurie personažai bus neatpažįstami: tam tikros kūno dalys (pvz., rankos) bus išdidintos, o kostiumai išsikirs netikėtais sprendimais – tarkime, batai skambės.

– Kaip rinkaisi kūrybinę komandą, žmones, su kuriais dirbsi? Ar turėjai savo viziją, ar pasitikėjai jais? Kas tau svarbiausia suburiant kūrėjus bendram darbui?

– Svarbiausia – kad vertybės sutaptų, kad būtume „apie tą patį“, kad nesikirstų vidinės nuostatos, nes tada būna sunkiausia. Su scenografe Aiste ir kompozitore Jūra esam tandemas – kartu dirbome jau ne prie vieno projekto, spektaklio, tad jas pasirinkau natūraliai, kadangi kartu pradėjom nagrinėti šią medžiagą. Vėliau prisijungė Ignas Pavliukevičius, nes mane labai sudomino jo darbai, vaizdo programavimas. Igno kuriamoje video projekcijoje labai didelis dėmesys bus skiriamas tekstui, išryškinamos konkrečios frazės – man Gabrielės tekstas yra labai svarbus žaidimo elementas. Todėl noriu, kad jis nepasimestų, kad būtų kaip dar viena spektaklio plotmė. Be to, Ignas į videoplotmę perkels ir patį Lyrą: žiūrovai galės stebėti, kaip jis toje medijoje išauga, keičiasi, reaguoja į aplinką.

– Kaip manai, kodėl vis atsigręžiama į V. Šekspyro pjeses, kodėl gimsta tiek daug jo tekstų interpretacijų, adaptacijų, o ypač tai populiaru tarp jaunų režisierių. Kokia čia paslaptis?

– Manau, kad V. Šekspyras tikrai nėra tas autorius, nuo kurio patogu ar lengva pradėti savo kūrybos kelią. Patogiau būtų pasirinkti kokią nors buitiškesnę, realistiškesnę pjesę, kur dominuoja viena idėja, ir ją apžaisti. V. Šekspyro tekstuose esama labai daug vietos interpretacijai, daug erdvės žaisti. V. Šekspyras suteikia galimybę išplėsti istoriją ir galvoti, spręsti, tarkim, koks gi buvo Lyras jaunystėje? Nes daug ko nėra pasakyta, palikta labai daug nežinomųjų. Nėra įvardyta priežasties, kodėl Lyras yra toks žiaurus, kodėl jis neturi partnerės, su kuria susilaukė trijų dukterų, kodėl jis nė karto nepamini savo mamos. Man atrodo, kad Šekspyras sukuria tam tikras žaidimo taisykles, jis turbūt atspindi tą pačią svarbiausią teatro esmę – žaidimą. Juk pats Šekspyras ir teigė, kad aktoriai yra žaidėjai. Tad mes vis dar juo žongliruojam ir žaidžiam jo sąlygomis. Tik „L. YRA S.“ – jau ne V. Šekspyro, o Gabrielės Labanauskaitės pjesė – pirmiausia interpretuota dramaturgės moters, ypatingai jautriai rašančios socialinėmis temomis. Šekspyro tekstas pjesėje „L. YRA S.“ Gabrielės Labanauskaitės rankose tampa tekstinės idėjos žaidimo lauku.

„L. YRA S.“ plakatas | Pranešimo spaudai nuotr.

– Kas tau yra Lyras?

– Man Lyras yra savotiškas manęs pačios atspindys: net jeigu tas noras būti kitokiai reiškia dirbti teatre ar studijuoti menus, linkti prie muzikos, mėginti atrasti saviraiškos formas… Manau, kad tiesiog kiekvienas nori būti pastebėtas, išgirstas, suprastas. Tikrai labai asmeniškai žiūriu į šitą personažą. Man jis labai aiškus iš asmeninės perspektyvos. Jis gali būti agresyvus, bet tada pats nuo to savo agresyvumo apsiverkia – išsigąsta savęs. O iš tiesų jis – tiesiog nepaprastai jautrus. Dėl to ši pjesė mane ir užkabino, nes iškart pamačiau tą Lyro atspindį savyje.

– Gal galėtum trumpai pristatyti spektaklio turinį?

– Spektaklyje parodoma Lyro priešistorė. Čia spėjama, dėl ko jis toks tapo – kodėl jame taip dominuoja nemeilė. Kas jam turėjo nutikti? Kaip jį turėjo išauginti, kad jisai leido tai nemeilei savyje įsivyrauti? Visgi tai – spėjimas, interpretacija, nes kiekvienas turbūt interpretuotų savaip, kaip Lyras augo, kokia buvo jo šeima. Gal tą žiaurumo, nemeilės užtaisą jis jau nuo pat pradžių turėjo? Kaip jo aplinka nulėmė, kad jis pasirinko būti toks – emociškai neprieinamas, nepaklusnus, dominuojantis? Beje, pavadinimas „L. YRA S.“ – tai savotiškas žodžių žaismas, arba mėginimas žaisti karaliaus Lyro vardo raidėmis, tačiau perskaityti jį galima įvairiai: Lyras, L yra S, Lyras yra Sagas… Pavadinimas atspindi ir pjesės turinį, byloja apie Lyro susidvejinimą, kelia aliuzijas į jį sekantį juokdarį, bendražygį Sagą. Pjesėje labai svarbi detektyvo linija, kūrinys parašytas trilerio žanru, pagrindinė čia yra nužudymo linija. Veiksmas sukasi apie tai, kad aiškinamasi, kas yra žudikas. Ši žmogžudystė tampa svarbiausia – kertine – Lyro pasikeitimo priežastimi. G. Labanauskaitės interpretacijoje būtent tuomet Lyras tampa toks, kokį mes jį pažįstame iš V. Šekspyro pjesės. Merlina išpranašauja istoriją, ir ši nejučia ima pildytis…

– Kokia gi ta svarbiausia žinutė, kurią norėjai perteikti?

– Sakyčiau, jos yra dvi: pirmiausia – čia svarbi toksiško vyriškumo tema. Lyrui nuo mažens yra diegiama, koks vyras jis turi būti: šaudyk ir gaudyk, turėk patelę, susilauk vaikų… O jo prigimtis visiškai kita, ir tam, kad pateisintų artimųjų, visuomenės lūkesčius, jis turi pasipriešinti savo prigimčiai. O prieš vėją juk nepapūsi ir prigimčiai nelabai pasipriešinsi. Šioje pjesėje Lyras yra homoseksualus ir auga tokioje aplinkoje, kur nėra pripažįstamas, jo niekas negirdi. Jam priperšama tai, jog jis privalo sukurti šeimą: atseit, būk, koks esi, bet slėpk savo prigimtį – iš esmės tai vyksta ir realiame gyvenime. Tačiau nuo tokio gyvenimo juk bet kuriam žmogui „lūžta smegenys“. Na, o didžioji, svarbiausioji, yra nemeilės sau ir auklėjimo per nemeilę tema. Čia keliami klausimai, ar tuomet, kai vaikas yra viskuo aprūpintas, jam suteikiama materialinė gerovė ir saugumas, jis turi viską, apie ką gali svajoti, ar viso to jam pakanka? Ar nėra svarbiau iš tėvų sulaukti ne materialinių dalykų, o meilės, šilumos, saugumo ir žinojimo, kad esi ir visuomet būsi priimtas, kad ir kas nutiktų, kad ir kokia būtų tavoji prigimtis. Man atrodė svarbu pabrėžti, kad ta nemeilė šeimoje vėliau perkeliama į aplinką, plečiasi lyg koks užkratas, nuodai, tos nemeilės daugėja, o kartu su ja – ir neišvengiamų tragedijų.

Spektaklyje „L. YRA S.“ vaidina: princas Lyras – Matas Sigliukas, Sagas – Vainius Sodeika, Merlina – Larisa Kalpokaitė, hercogaitė Liza – Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva, Lyro motina – karalienė Neronė – Eglė Mikulionytė, Lyro tėvas – karalius Konas – Mindaugas Capas, Lyro apsauginis Seržas – Tomas Stirna, patarėjas Lukrecijus – Pijus Ganusauskas, damos, liudininkai: Gintarė Šmigelskytė, Vaidas Bartušas, Larisa Kalpokaitė. Kūrybinė komanda: režisierė – Greta Štiormer, pjesės autorė – Gabrielė Labanauskaitė, kompozitorė – Jūra Elena Šedytė, scenografė – Aistė Marija Stankevičiūtė, kostiumų dailininkė – Valdemara Jasulaitytė, choreografė, judesio koordinatorė – Gintarė Šmigelskytė, šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis, videomenininkas – Ignas Pavliukevičius, teksto dizaineris – Dovydas Černiauskas, režisierės padėjėja – Vilija Žebrauskienė.

Spektaklio „L. YRA S.“ premjera kovo 15 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.