Filmo „Poetas“ kadras. Filmo platintojų nuotr.

Poetas – talpus žodis, kuris reiškia daug, o kartais ir viską. Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio vaidybinis filmas „Poetas“ sukurtas apie mus, apie Lietuvos istoriją, kuri prasidėjo XX a. viduryje ir kitomis kryptimis tebesitęsia Ukrainos karo akivaizdoje. Istorijų daug, negandų dar daugiau, bet visa tai dažniausiai susiję su konkrečiais žmonėmis, kurie bet kokiu atveju ir įvykdo istorines slinktis. Jeigu šiandien kremliaus mėsininkas bando perrašyti visos žmonijos istoriją, tai naujajame lietuviškame filme „Poetas“ rodomas pokaris taip pat remiasi savo gyvenimo pabaigoje šunimi lojusio (kai prisigerdavo) poeto Kosto Kubilinsko biografijos faktais. Jo eilėraštukus ir šiandien vaikai žino, nes dauguma darželių auklėtojų prieš Naujuosius „Eglutę skarotą“ nuolat prisimena.

Filmo kūrėjai apibendrina partizaninio karo ryškiausias asmenybes, siekdami unifikuoti situaciją, kurią kiekvienas iš mūsų perskaito kaip tam tikrą kultūrinį trafaretą. Ir kodėl visa tai, kas atpažįstama ir dažno lietuvio šeimoje patirta, vis dėlto aktualu? Kodėl tai nėra vien edukacinis, moksleiviams skirtas filmas? Jis jaudina ne tik bandant priminti, kokiais žiauriais metodais okupantai susidorodavo su antisovietine veikla įtariamais žmonėmis, bet būtent kino kalba priartėjant prie autentiškų išgyvenimų, kuriuos ryškiausiai šiame filme atskleidžia aktoriai.

„Poetas“ – pats aktoriškiausias filmas, kuriame nėra blogų aktorių. Nesvarbu, kad kai kuriems lemta pasirodyti vos poroje epizodų, bet visiems suteikta galimybė nušvisti. Kino kūrėjai kiekvienam iš jų ne tik suteikė tokią galimybę, bet sugebėjo tą minimumą taip apgalvoti, taip apibendrinti, kad net ir kartais nuoseklumo stokojantys epizodai nesutrukdė, o atvirkščiai, dar labiau išryškino kiekvieno aktoriaus gabumus.

Visi aktoriai – daugiausia vaidinantys Vilniaus teatruose. Pagrindinį Kosto Skinkio personažą įkūnija Donatas Želvys. Intravertiškas aktorius ne tik kūrė vaidmenį, bet lygiagrečiai tarytum atgailavo dėl savo nuodėmių – ne vien dėl išdavystės, veidmainystės, parsidavimo, bet dėl visų minčių, dvejonių, kurios jį lydėjo net tada, kai dar buvo kagėbistų neužverbuotas. Ši linija – bene įdomiausia: kuo virsta žmogus, aukščiau humanistinių vertybių iškeldamas savo siekį kurti. Nieko ypatingo šiame siekyje nėra, išskyrus prisitaikėliškumą, kuris susiformuoja iš begalinės baimės ir bejėgystės. Žmogus be tikėjimo bijo tik vieno – mirties, o šis jausmas žmogų ir paverčia gyvuliu.

Neatsitiktinai aktorių režisieriai pasirinko tokį, kurio akys „kalba“ ne mažiau už lūpas, tokį, kurio profilis kartais primena klouną ar pinokį. Toks vaikščiojantis Eidrigevičiaus personažas: lyg medinis, lyg gražus, lyg siurrealistiškas. Jis per daug nesikeičia. Aplinka jo taip pat per daug nekeičia. Net aplinkiniai neanalizuoja jo prigimties. Laikmetis toks, kad niekas į nieką nesigilina. Kūrėjai rodo situacijas, bet jos taip pat tampa nesvarbios. Pasibeldus į duris, jis popierių krūvoje paslepia šviežiausią rankraštį, bet niekam nesvarbu, ar tas rankraštis apie Staliną, glostantį vaikučių galveles, ar skirtas partizanams. Štai toks tipas: vaikščiojanti kančia, o išgirdęs šūvius pridrožiantis į kelnes.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Bunkeris“ (autorius ir režisierius – taip pat Vytautas V. Landsbergis, 2006) šį vaidmenį atlikęs Marius Jampolskis buvo slidus tipas. Filme matome tokį poetų poetą. Bet į jo kailį ypač šiandien niekaip negali įlįsti, nes per daug skausminga istorija vyko, per daug skausmingai ji atvilnijo ir iki šių dienų. Pamenu, kai Vytautas V. Lansbergis teatre kūrė spektaklį, o ta proga ne kartą teko lankytis Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, būdavo sunku eiti Gedimino prospektu ir matyti ramius, o kartais ir linksmus žmones. Atrodė, kad tai neįmanoma. Tų kankinimo kamerų langai žiūri tiesiai į prospektą, o jų sienos nusėtos saugumiečių talžytų žmonių kančiomis…

Filmo „Poetas“ kadras. Filmo platintojų nuotr.

Bet gyvenimas tęsiasi, kaskart primindamas įvairias dualistines situacijas. Bet šiandien tokių tipų, kaip Poetas, kančios yra niekinės, neįdomios. Nors Kubilinskas rašė ir suaugusiems, ir įvairių žanro kūrinius, nors jo kūryba ir buvo verčiama į kitas kalbas, o jis pats visaip kaip apdovanotas, jis nebuvo įdomus net sovietmečiu, jis tiesiog buvo laikomas geru vaikų rašytoju. O Ukrainos karo akivaizdoje jo „nerimastingi mirties apmąstymai“ įgyja priešingas konotacijas.

Dainiaus Gavenonio partizanas Tauras – itin įdomus, nes tai kintantis žmogus. Jo personažas ne tik tapatinasi su Lietuvos partizanais, bet išryškina liniją, kurioje – paprasto žmogaus pasirinkimo kelias. Tauras taip pat bandytas užverbuoti, tačiau be didesnių kančių ar dvejonių jis pasirenka mišką kaip vienintelę pasipriešinimo galimybę. Gavenonio vaidmuo – plačiaformatis. Jo partizanas tarytum ir pačiame filme išsikovoja sau teisę nepasiduodi Poeto klejonėms, jis kovoja už kiekvieną minutę ir tampa tiek pat svarbus, o kartais ir daug svarbesnis už Skinkį. Taip ir turi būti: jis įkūnija mintį, kad iš bunkerio žiūrėdamas į šviesą, į spindulį, į rasos lašą, prisikelsi tikėjimui. Nors šie filmo poetizmai lyg ir nutolę nuo situacijų organikos, tačiau netrukdo atskirti du lygiagrečiai besivystančius filmo žanrus – poetinį ir dokumentinį. Gavenonis filme visoks – ir į Sacharovą panašus, ir į Gavenonį. Visais atvejais – gyvas žmogus.

Labai tikslus aktorės Indrės Patkauskaitės pasirinkimas. Atrodytų – poeto mylimoji, kaimo mokyklos bibliotekininkė, partizanė, o iš tiesų – lietuvės moters tipas, į kurio charakterį sutelpa begalės charakteristikų. Nors vaidmuo sudurstytas iš nedaugelio epizodų, bet jų pakanka, kad galėtum perskaityti pokario moters likimo temą.

Filmo „Poetas“ kadras. Filmo platintojų nuotr.

Martynas Nedzinskas, Vidas Petkevičius, Arvydas Dapšys, Paulius Markevičius, Algirdas Dainavičius, Jakaterina Makarova, Ramūnas Cicėnas, Emilija Latėnaitė, Diana Anevičiūtė ir daugelis kitų aktorių vaidino nevaidindami. Filme sukurtas labai gražus aktorių ansamblis. Ko gero tai ir yra didžiausia šio filmo vertybė, skelbianti, kad ištikus pavojui mes vėl susibursime. Skausmas ir pasipriešinimas įspaustas kiekvieno aktoriaus širdyje.

Atskira tema – filmo vaikai. Epizodas, kai ant gonkelių Skinkys pastebi amo netekusį berniuką, sukrečia ir iki pat filmo pabaigos nepaleidžia. Šio vaikučio žvilgsnis durklu perveria širdį. Ir mergaitė, jau kiek vyresnė, bet tokia išraiškinga, lyg būtų jaunoji Indrė Patkauskaitė. Ji kiaurai permato visą siaubą, ji – ne karinga, bet išraiškinga savo tyla ir viską stebinčiomis ir suprantančiomis akimis. Paprastai filmuose vaikai būna arba fonas, arba atlieka mažųjų „mesijų“ vaidmenis. „Poete“ vaikams skirta labai svarbi misija – vaikų akimis išgyvenama tragedija, tad jų pasirinkimas – ypatingai svarbus šiam filmui.

Lietuvių filmai iki šiol dažnai nuvildavo dirbtinumu. „Poetas“ – nors ir pakankamai teatrališkas filmas, kuriame nedaug kalbama, kuriame šuoliuoja epizodai – vis dėlto organiškas. Tam įtakos turėjo ir operatorius Vytautas Plukas, ir scenografė Sigita Šinkūnaitė, ir kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė, ir garso režisierius Saulius Urbanavičius, nors paprastai vien techninė pusė filmų kokybės nesukuria. Šį kartą dirbtinumą naikino visi filmo kūrėjai, nes jautė atsakomybę prieš Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istoriją.