Joseph Frank. Dail. J. Rustemas, ~1820; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. 446 p.)
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Josephą Franką. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Frank Joseph (1771–1842), gydytojas, profesorius. Gimė Vokietijoje. Jo tėvas Johannas Peteris Frankas (1745–1821) buvo vienas garsiausių to meto Europos gydytojų; jis suformulavo socialinės higienos ir teismo medicinos pagrindus, o 1804 m. buvo pakviestas į Vilniaus universitetą su 6 000 rublių metine alga (paprastai profesoriai gaudavo tik 1 000–1 500 rublių). Vilniuje Johannas Peteris Frankas išbuvo dešimt mėnesių (ligi 1805 m. vasaros), po to tapo caro rūmų gydytoju Petrapilyje. Napoleonas I siūlė jam savo asmeninio gydytojo vietą, bet Johannas Peteris nesutiko, 1811 m. persikėlė į Vieną ir gyveno ten ligi mirties. Savo įsteigtą Vidaus ligų katedrą bei kliniką Vilniuje perdavė sūnui Josephui, šis joms vadovavo nuo 1805 ligi 1823 metų.
Joseph Frank. Dail. J. Rustemas, ~1820
Josephas Frankas paliko reikšmingą žymę Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje: išugdė nemažai gydytojų, daug nuveikė profilaktinės medicinos srityje, tyrė gyventojų sergamumo ir mirštamumo statistiką, pirmasis Lietuvoje atkreipė dėmesį į klimato ir geografinių aplinkybių įtaką žmogaus sveikatai. Dėstė lotyniškai. Buvo vienas iš Vilniaus Medicinos draugijos įkūrimo iniciatorių (1805), jo rūpesčiu Vilniuje įsteigta ambulatorija (1807), Vakcinacijos institutas (1808), Motinystės institutas (1809), padėti pagrindai patologinės anatomijos muziejui. Neturtėlius, ypač vaikus, gydė nemokamai. Įkūrė skubią medicinos pagalbą – greitosios pagalbos prototipą. Lėšų tiems sumanymams kaupti padėjo Franko rengiami koncertai ir operos spektakliai. Jo žmona Christine Gerardi buvo žymi dainininkė: Franzas Josephas Haydnas dar 1798 m. jai parašė angelo Gabrieliaus ir Ievos partijas savo oratorijoje Pasaulio sukūrimas (Vilniuje ta oratorija atlikta 1809 m. vasario 17 ir 18 d.). Frankų namai tapo vienu Vilniaus intelektualinio ir socialinio gyvenimo centrų.
Kviečiamas užimti katedras Maskvoje, Getingene ir kitur, Josephas Frankas nesutiko palikti Vilniaus. Išsitarnavęs pensiją, išvyko Italijon ir apsigyveno nuosavoje viloje prie Komo ežero, ten ir mirė. Apie Lietuvą jis rašė: „Niekada nesigailėsiu […], kad gražiausią savo gyvenimo dalį skyriau tam svetingam kraštui.“
Labai išsilavinęs žmogus, išmanąs muziką ir tapybą, Josephas Frankas pasižymėjo darbštumu ir užuojauta vargšams, bet turėjo savotiškų bruožų, buvo sunkiai sugyvenamo būdo (nemėgo Jono Sniadeckio ir Adomo Jurgio Čartoriskio). Garsėjo kaip donžuanas. Gerbė Aleksandrą I ir neapkentė Napoleono. Nepalaikė studentų – nepriklausomybės kovotojų. Prancūziškai parašė įdomius atsiminimus apie Vilnių ir Lietuvą, lenkų kalba išleistus 1913 m., lietuvių – 2001 ir 2015 (kn. 2) metais. Namas, kuriame jis 19 metų gyveno (Didžioji g. 1), ir šiandien vadinamas Franko namu. Jo vardas įrašytas universiteto P. Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 127).
