Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antspaudas, 1353; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. 446 p.)
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Kęstutį, Lietuvos didįjį kunigaikštį. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antspaudas, 1353
Kęstutis, Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382), Gedimino sūnus, Algirdo brolis, Butauto, Vytauto ir Žygimanto tėvas. Gimė apie 1297 metus. Vienas iš septynių Gedimino sūnų; ligi tėvo mirties valdė Gardiną, Palenkę, Žemaičius ir greičiausiai Trakus. 1345 m. susitaręs su Algirdu pašalino iš sosto Jaunutį. Algirdas užėmė Vilniaus sostą, Kęstučiui atiteko Trakai; valdė abu broliai, bet Kęstutis pripažino Algirdo viršenybę (tokia santvarka, gana būdinga senajai Lietuvai, vadinama diarchija, o Kęstutis – submonarchu). Daugiausia rūpinosi etninės Lietuvos ir Žemaičių reikalais, gynė šias žemes nuo Kryžiuočių ordino. Lietuvių tradicijoje dėl to virto viena populiariausių istorinių asmenybių. Rezidavo Senuosiuose Trakuose, maždaug nuo 1376 m. – paties pastatydintoje Naujųjų Trakų Pusiasalio pilyje (Salos pilį pastatydino Vytautas). Beveik be pertraukos kariavo su ordinu, įsiverždavo į jo valdas. 1348 m. kryžiuočiai nugalėjo Kęstutį prie Strėvos, o 1362 m. sugriovė Kauno pilį, žuvo jo sūnus Vaidotas, bet Kęstučiui pavyko apginti Lietuvos sienas. Kryžiuočių jis buvo gerbiamas dėl drąsos ir taurumo. 1361-aisiais pusei metų pateko į jų nelaisvę ir kalėjo Marienburge (dab. Malborkas Lenkijoje); pasak tradicijos, pabėgo lietuvių kilmės tarno Alfo padedamas.
Iš daugelio legendų apie Kęstutį garsiausia yra jo vedybų istorija. Spėjama, kad jis turėjo žmoną, kuri pagimdė Butautą, bet po jos vedė Birutę, kilusią iš žemaičių bajorų (žinome jos dėdės Vidmanto vardą). Pasak Lietuvos metraščių tradicijos, Birutė buvo vaidilutė, tai yra pagonių žynė, pasižadėjusi išsaugoti skaistybę. Ji tarnavo dievams Palangoje ir pati buvo garbinama kaip dievaitė. Kęstutis ją pagrobė ir nugabeno į Senuosius Trakus, ten ji pagimdė Vytautą. Tai įvyko, matyt, apie 1349 metus. Kęstutis ir Birutė turėjo dar penkis vaikus – du sūnus ir tris dukteris. Jų vedybų legenda virto tautosakos dalimi.
Krėvos pilies griuvėsiai. Dail. N. Orda, lit. A. Misierowiczius. Iš Lenkijos istorinių vietų albumo, 1875
Kęstutis žadėjo krikštytis (už tai jam buvo siūloma karaliaus karūna), bet ligi mirties liko pagonis. Yra likęs aprašymas, kaip jis pagonišku papročiu pats aukojo jautį (1351).
Po Algirdo mirties (1377) Kęstutis pripažino didžiuoju kunigaikščiu Jogailą ir liko jo submonarchas, bet patyręs apie jo slaptą sutartį su ordinu 1381 m. užėmė Vilnių, pašalino Jogailą iš sosto ir pats tapo didžiuoju kunigaikščiu. 1382 m. jį drauge su Vytautu suėmė Jogaila ir įkalino Krėvos (kartais tvirtinama, kad Vilniaus Kreivojoje) pilyje. Ten jis po kelių dienų žuvo (manoma, buvo nužudytas, greičiausiai Skirgailos nurodymu) ir pagal pagoniškus papročius iškilmingai sudegintas Vilniuje. Birutė, matyt, buvo paskandinta, nors esama versijos, kad ji dar ilgai gyvenusi ir buvusi palaidota Palangoje.
Kęstutis yra ne vieno rašytojo (Silvestro Valiūno, Adamo Asnyko, Maironio ir kt.) veikalų herojus. Vyrų vardas Kęstutis (Kiejstut) paplitęs Lietuvoje, Lenkijoje – mažiau. Žvėryne yra Kęstučio gatvė.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 127).
