„Natūrali naikinimo istorija” | Stop kadras

Kino režisierius Sergejus Loznica – karo analitikas. Jis ne tik analizuoja pačią žiauriausią temą – karą, bet ir tampa tam tikrų įvykių aiškiaregiu. Filmas „Natūrali naikinimo istorija“ baigtas montuoti 2022 metų vasario pabaigoje, tuomet, kai naujas karas pasibeldė jeigu ne tiesiogiai į kiekvieno žmogaus duris, tai visiems laikams įsirėžė į sąmonę. Dabartinio karo akivaizdoje norisi sekančio Loznicos žingsnio, sekančios filmo serijos, kalbančios apie visos žmonijos situaciją dabartinio karo kontekste.

„Natūrali naikinimo istorija“, sukurta pagal to paties pavadinimo Winfriedo Georgo Sebaldo esė, šiandien atrodo kaip perspėjimas, žmonijai atsidūrus ant susinaikinimo slenksčio. Kiek ir kokių karų bebūtų, jie nieko nepamoko. Karo amunicija visame pasaulyje gaminama tokiais kiekiais, kad tapo tam tikra žmogaus gyvavimo būtinybe. Priešnuodis neišrastas, alternatyvos nėra, kova įmanoma tik tokiais pat būdais ir tokiomis pat priemonėmis.

Dokumentinis filmas „Natūrali naikinimo istorija“ remiasi Antrojo pasaulinio karo istorija. Paskutiniai kadrai – subombarduoto Drezdeno vaizdai, besidriekiantys abipus Elbės upės. Nereikia jokio ugnikalnio, kad miestas taptų Pompėjais. Viskas išplikyta, sudeginta, likusios nebylios, belangės namų sienos, sudariusios buvusios civilizacijos mirties karalystę.

„Natūrali naikinimo istorija” | Stop kadras

Loznica filmą konstruoja klasikiniu principu: gamta – Dievo namai, biblinių avelių banda, besileidžianti kalnų tarpekliu, žąsų pulkas su lyg iš paveikslo išlipusiu piemeniu… Vaizdus keičia harmoningo gotikinio miestelio gyvenimas: namų grožis, kasdienybėje tebesitęsiantis gyvenimas… Ir visa tai ima maišytis su drumzlinų debesų kamuoliais. Tai – ne romantizmo simbolis, tai karo ir sprogdinamo pasaulio mišinys, virstantis kamuoliais į viršų. Dangui praskaidrėjus, iš paukščio skrydžio regi lyg žybsinčių miestų salas, o pasirodo, tai ne žmonių gyvenimų šviesos, o deganti civilizacija. Režisieriaus tikslas – nelyg kokio mediko patanatomo – parodyti karo anatomiją, kaip ir per kiek laiko įmanoma prapjauti karo pūlinį. Tokiais atvejais emocijų nėra. Loznicai nerūpi mus sujaudinti. Pirmiausia jis provokuoja mus mąstyti.

Kino režisierius Sergejus Loznica | Iš asmeninio režisieriaus archyvo

Kodėl patogu tokį filmą kurti lyg iš paukščio skrydžio, pasirenkant estetiškai „švarius“ kadrus? Jeigu režisierius, tarkim, būtų rėmęsis Rusijos archyvais, filmas būtų purvinas, surūdijęs. Dabar visus karo ginklus gamina dailūs žmonės, kurių batai išblizginti, jie vilki juodus kostiumus, baltus marškinius, tikriausiai ir baltus apatinius… Jaunos moterys gamyklose – su šukuosenomis… Sunkiosios artilerijos garažai švarutėliai, atrodytų, kad kiekvieno žmogaus kišenėse – dantų šepetėliai. Norom nenorom prisimeni dabar putinoidų vykdomą prasmirdusį karą, kuris visus žmones be išimties prilygina gyvuliams. Dėl paradokso sustiprinimo režisierius naudoja ir Vokietijos Trečiojo Reicho politikų portretus. Girdime Josefo Goebbelso, nerimstančio nacio, kalbą. Propagandos mašinos vadas karą paverčia totalitariniu karu. Čia pat regime visų pamiltą, Britanijos ir viso pasaulio istorijos vieną svarbiausių vadovų – Winstoną Churchillį. Tai vienas pirmųjų politikų, raginusių sukurti Jungtines Europos Valstijas. Režisierius naudoja net kelis kadrus, įmontuodamas ir jo uždegančios kalbos ištrauką. Kovojančiai Jungtinei Karalystei jo žodžiai buvo šventi. Apskritai, Churchillio pramatymai ir visa gyvenimiška laikysena šiandien, kaip niekad, vėl aktualizavosi.

„Natūrali naikinimo istorija” | Stop kadras

„Natūrali naikinimo istorija“ – tokia zvimbianti, nenutylanti, letarginę depresiją provokuojanti karo puota. Lėktuvai „kalasi“ danguje kaip kokie paukščiai plėšrūnai. Kadrams tolstant nuo žemės šie naikintuvai atrodo kaip kokios dangaus kregždutės… Tik, deja, tai ne žydrynės gražūs paukšteliai, o pragaras, kurį sukuria tie patys žmonės, prieš tai kruopščiai išsivalę dantis ar „nusivaksavę“ batus.

Masinio naikinimo metodai nepasikeitė iki šių dienų. Nors pasaulis dalinai praregėjo, suvokęs, kad svarbiausia yra žmogaus gyvybė, tačiau kovoti su karo nusikaltėliais įmanoma tik tokiomis pačiomis priemonėmis. Tik šiandien minosvaidžius, torpedas ar bombas, panašias į cepelinus, pakeitė naujos kartos ginklai… Juos visus išeksponavus, būtų nebloga dizaino paroda, nes visi jie – įspūdingų formų, iš gero metalo, tiesiog įdomūs eksponatai. Toks švytintis karo siaubas.

„Natūrali naikinimo istorija” | Stop kadras

Sergejus Loznica nieko nekomentuoja, jis tik rodo, augina šios karo mašinos beprasmybę. Vien dėl to jam dokumentinis kino žanras tinka. Tačiau režisierius nėra „ekspozicijos“ architektas. Jam rūpi pati kino kalba. Tad jungdamas kelias skirtingas, karą iliustruojančias temas, naudoja ypatingo aktyvumo muziką. Kompozitorius Christiaanas Verbeekas sukūrė ypatingą garso „takelį“. Kartais garsas toks aktyvus, jog nustelbia ir pačius vaizdus: jis ima veikti kaip nesibaigiantis spengimas ausyse. Jis zvimbia taip, kad pasijunti lyg būtum virtęs vienu iš kulkosvaidžio šovinių. Zvimbia ausyse taip, kad, rodos, kažkas galvoje sprogs. Kartais tas garsas žudo savo monotonija, kartais ūmėja, kyla decibelai. Filmo muzika be galo gyva ir reikalinga. Apskritai, šiam filmui tiktų gyvas muzikos atlikimas, gyvas, vaizdus lydintis orkestras. Po muzikinės ir vaizdų įtampos kartais stoja tyla. Kartais nutrūksta vaizdai, stoja viena sekundė tuštumos. Tuomet kažkas persijungia smegenyse, bet režisierius mūsų ramybėje nepalieka. Ir vėl viskas tęsiasi…

„Natūrali naikinimo istorija” | Stop kadras

Kadangi esmė – ne karo ginklai, bet žmogus, Loznica rodo daug žmonių. Jis kaip tikras nebyliojo kino atstovas, jeigu jau rodo masę žmonių, tai ji galinga. Toks žmonijos katilas. O tai – labai paveiku. Jeigu žmonės kur nors būriuojasi, tai jų – tūkstančiai. Jeigu jie ką nors švenčia, šoka, tai jų visas miestas, jeigu rodo po karinio antpuolio, tai – ištisos lavonų krūvos. Istorija ir žmogus, o gal tiksliau – žmogus istorijoje. Loznica jautrus detalėms. Filmas apie karą, bet gali pastebėti, kokie kadrai jam gražūs, net šmaikštūs. Jeigu jau šoka porelė, tai vyras moteriai už nugaros ne bet kaip laiko ranką, nors tai yra grynoji estetika, nieko neišduodanti apie šių žmonių santykius. Rodomas gyvenimas, „parašytas“ tam tikru šriftu, panašiu į filmo pavadinimo šriftą „Fraktur“. Šis šriftas buvo naudojamas nacistinėje Vokietijoje oficialiuose dokumentuose, juo buvo užrašytas Hitlerio knygos „Mein Kampf“ pavadinimas viršelyje.

„Natūrali naikinimo istorija” | Stop kadras

Montažo režisierius Danielius Kokanauskis tokio tipo filmui yra labai svarbus žmogus. Sumontuoti kadrus, kurie bylotų žmonijos istorijos besikartojančias klaidas, įmanoma tik esant puikiu istorijos žinovu, būnant atviru filosofinei minčiai. Sumontuoti kadrus, kurie ženklina mirtį ir tuo pačiu byloja apie pasikartojantį tos mirties dėsningumą, – nepaprasta užduotis. Jeigu iš dangaus leidžiamos bombos, tai jų tiek, lyg peiliais lytų iš dangaus. Išblyškę, griuvėsių dulkėse skendintys miestų griaučiai, ir jų tokia galybė… Kamera skrieja per pasaulį lyg kompiuteriniame žaidime. Skirtingos vietos, bet po sunaikinimo jos susiniveliuoja. Montažas, kaip ir muzika, stipriai veikia sąmonę. Bandai atpažinti vieno ar kito miesto bažnyčių bokštus, išnyrančius tarp griuvėsių, bandai atkurti žmonijos istoriją galvojant, kodėl per tokį trumpą laiką žmonės sugebėjo visa tai pamiršti. Kodėl nuolat kartojasi naikinimo aritmetika?

„Natūrali naikinimo istorija” | Stop kadras

„Žmogus, papuolęs į uragano sūkurį, prisimena švelnius praėjusios vasaros vėjelius“, sako dokumentinio filmo realus personažas. Dabar svarstoma, kas ir kada į Hagą išsiųs Putiną? Kas sukaups drąsos jį nuversti? Niekas neturi vilties, todėl aklai „lošia“, sakydami: „Gal jį suims Pietų Afrikos valdžia, kai jis rugpjūtį vyks į viršūnių susitikimą“. Štai tokie karo dėsniai – žiaurūs ir niekingi. Mirtis tęsiasi, nes žmonių gyvenime praeities nėra. Atminties refleksija dvigubinasi. Reikia būti kokiu nors Alfredu Hitchcocku, kad neišprotėtum, diena dienon dalyvaudamas natūralioje naikinimo istorijoje.