Fotografijos pakeleiviai ir pirmtakai. Kęstučio Stoškaus paroda „Vilniaus portretas“ Rotušėje
Aušros Vartų koplyčia vakare (I). 2002 m. K. Stoškus
„Mūsų laikmetis su agresyvia energija paskubomis ir nenumaldomai deda savąjį retušą miesto portrete. Vieną rytą pamėgtame skersgatvyje randi asfaltą vietoj senojo akmeninio grindinio. Sparčiai, lyg pelėsiai, dauginasi margos plastikinės reklamos, akį rėžia vitrinos-akvariumai. Pakaitalų industrijos epocha – sintetinės materijos ir sintetinių jausmų epocha – negailestingai, be skrupulų skverbiasi į senąjį miestą“, – rašė fotografas Kęstutis Stoškus 2004 m. E. Karpavičiaus leidyklos išleistam savo kūrinių albumui.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2023 m. kovo 17 d. portale 7md.lt
Nuo tada praėjo beveik dvidešimt metų. Elegantiškai klasikinį knygų dizainą puoselėjusio Eugenijaus Karpavičiaus nebėra, o Vilnius tampa vis labiau vitrininis ir plastikinis. Rotušėje surengta tų pačių Stoškaus fotografijų paroda mus grąžina į virsmo pradžią – pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio antrąją pusę, nors yra ir vėlesnių nuotraukų. Leidžiant albumą tai buvo dabarties vaizdai, bet juos fiksuodamas fotografas stengėsi išvalyti ar bent pridengti viską, kas nauja, fotografijas pateikti tarsi stabtelėjimus prieš ateičiai įvykstant. O dabartinėje parodoje – jos jau praeities stacijos pamąstymui apie tai, kas mieste nekinta, nors ir pažeista laikinumo.
Misionierių bažnyčia iš Subačiaus gatvės. 1997 m. K. Stoškus
Nes architektūrinės įžymybės ir panoramos – tos pačios. Nepaisant uždarytų kiemų ir užstatytų žiūros taškų, visa tai dar galima rasti, nors stebėtojas turės mintyse išretušuoti daugiabučių dėžes, kažką dar statančius kranus ir beskonį stiklinį tortą kitoje Neries pusėje. Dabar žiūrėdama į Stoškaus fotografijas geriau suprantu jo tuometį norą iškadruoti jau besibraunančias naujoves, trukdančias matyti, kas „patikrinta laiko“. Stoškus tyčia pasirenka tokias fotografavimo vietas, kad Vilnius bent fotografijose atrodytų toks, koks visada buvo. Neatsitiktinai jis, tarsi sekdamas XIX a. pabaigos Paryžiaus fotografu Eugèneʼu Atget, leidžiasi su fotoaparatu į miestą dažniausiai rytais, kai visur tuščia. Tik retkarčiais kokia neidentifikuojama žmogysta praskuba gatve. Sėdintys tolumoje – taip pat neryškūs, nepriskirtini konkrečiam istorijos tarpsniui. Vieninteliai laiko išdavikai – automobiliai – pridengti šešėliais. O kai įsižiūri, matai – daugiausia dar kampuoti „žiguliukai“, nors po 2000-ųjų atsiranda ir BMW. Štai „Šv. Onos bažnyčia“, nufotografuota 2003 metais. Įsivaizduoju, kaip fotografas prasibrauna pro parkuojamus automobilius, užlipa ant vejos ir pasilenkia, kad nuotraukoje bažnyčia stovėtų ne šalia judrios gatvės, bet lapais nuklotame parke.
Senamiesčio panorama su baznyčių stogais. 1998 m. K. Stoškus
Dabarties ženklai yra tik nereikšmingi paraščių trukdžiai, nes kompozicija ir šviesa pabrėžia architektūros grožį, link jo vedančius takus ir gatveles, kur amžinai telkšančios balos, aptirpusio sniego gurgulai inscenizuoja vaikštinėtojo patirtį. Vaikštinėtojo, kuris neskuba į tikslą, bet eina lėtai sugerdamas čia užsilikusią senovės atmosferą, medituodamas stebi, kaip žingsnis po šlapio, slidinėjančio žingsnio migloje ryškėja permirkusių pastatų kontūrai. Tarsi kūnu ir siela keliautum ne tik per miesto erdves, bet ir per laiką. Vaikštinėtojo buvimas ypač juntamas fotografijoje „Bernardinų kapinės“ (1996) – artėjant link liūdinčio angelo suglaustais sparnais, po kojomis šnara nukritę lapai, petys užkliudo vijoklius, persisvėrusius per metalinę tvorą, o akį jau vilioja laikų ūkuose tolstantys medžiai, tarp jų sudaigstyti paminklai ir kryžiai.
Mintimis vaikštinėti po jau praeitin dingstantį, tada dar tik besiruošiantį tapti viena iš Europos Sąjungos sostinių Vilnių kviečia įspūdingas parodoje eksponuojamų fotografijų dydis, kurį leidžia išgauti itin kokybiški negatyvai, užfiksuoti plataus formato kameromis. Taip išryškėja detalės, kurios lieka nepastebimos mažesniuose atspauduose ar knygoje. Pagaliau pamatai, kaip augalinio ornamento lipdiniai apsupa šventojo atvaizdą ir nubanguoja raitytais karnizais Pranciškonų bažnyčioje (1998). Kad tinkas jau byra nuo žvaigždinių Bernardinų bažnyčios skliautų, bet jų trapumui oponuoja griežtomis vertikalėmis sudalinti pilioriai. Mėgaujiesi, kaip subtiliai Šv. Onos bažnyčios plytų dėlionę paryškina briaunų velenėliai, o stogų kontūrus pagyvina išsikišę „ragučiai“ ar „pumpurai“, tarsi prancūziškos gotikos chimerų likutis.
Reklaminiam dabartinio miesto įvaizdžiui priešinasi ir tai, kad Stoškaus fotografijos nespalvotos, todėl čia veikia ne dizaino efektai, o pilkų pustonių grafika ir šviesa – pabrėžianti barokinius išraitymus, akinanti atspindžiais, ant tako piešianti raitytus medžių šešėlius. Spalvos tai užmaskuotų, be to, jos atitolintų Stoškų nuo senosios Vilniaus fotografijos. O ryšys svarbus, nes padeda suprasti išliekantį miesto poveikį vaizdų gurmanams. Stoškų, kaip ir XIX a. fotografus Albertą Swieykowskį, Jósefą Czechowiczių, Stanisławą Filibertą Fleury bei kitus, traukia siauros ir kreivos gatvelės, miesto ir kaimo jungtis, netikėti išėjimai į kalvas, nuo kurių staiga atsiveriantys reginiai stebina formų tirščiu, miesto kūrėjų vaizduote. Pavyzdžiui, virš stogų sklendžiančiu žvilgsniu fotografuojami Aušros vartai – už jų dėl mano dėmesio varžosi keturi stambūs skirtingų stilių bokštai ir daugybė bokštelių bei įvairiausių architektūrinių smulkmenų. Nors jau keturis dešimtmečius vaikštinėju ir žvalgausi į Vilnių, šio žiūros taško dar nebuvau užtikusi.
Su pirmaisiais miesto fotografais Stoškų sieja ir darbo vieta Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur jam tenka jų kūrinius reprodukuoti, ruošti parodoms ir leidiniams. Kaip minėtame albume rašė dabartinės parodos Rotušėje kuratorė Raminta Jurėnaitė, „darbas su istorine medžiaga suteikė jam galimybę puikiai pažinti senųjų Vilniaus fotografų darbo metodus, jų pasirinktus žiūrėjimo į motyvą taškus, kompozicijos principus, šviesos ir spalvinių tonų niuansus. Šią patirtį Stoškus perima ir transformuoja savo paties fotografijose.“ Modernybės dar nepaliesto miesto pavidalą atvaizduose išsaugojusių pirmtakų įkvėptas Stoškus mėgina išreikšti daugeliui pažįstamą jaudulį matant, kiek skirtingų buveinių, laikmečių, stilių, aptrinto grožio, kažką nesuvokiamo menančių griuvėsių, pranykstančių augalijoje, susipina į akiai malonų, kviečiantį pasakoti legendas darinį.
Taigi Stoškaus Vilnius kartu ir čia esantis, ir jau tolstantis, nebepamatomas, bet vis dar pajuntamas, amžinas ir gludinamas laiko. O dabar, rusų bomboms kasdien daužant Ukrainos miestus, net skauda, kai matai taip tiksliai fotografijose išsaugotas architektūros detales, iš kurių per šimtmečius susidėliojo miestas. Bet apokaliptinės vizijos tegu atsitraukia, kol kalba fotografas: „Kartais vartydamas senas fotografijas nustembi išvydęs jau prieš gerą šimtmetį užfiksuotą tą, atrodė, tavo „atrastą“, anksčiau dar nematytą vaizdą! Staiga suvoki, kad laiko okeanas, savo vilnimis nusinešęs begalę veidų, nuplovęs nesuskaičiuojamą daugybę svarbių ir nereikšmingų įvykių ir neatpažįstamai pakeitęs miesto veidą, beveik nepalietė mano – šiuolaikinio žmogaus – estetinės jausenos ir išgyvenimų. Jie lygiai taip suvirpina sielą, kaip ir mano pirmtakui prieš daugelį metų…“
Paroda veikia iki balandžio 1 d. Vilniaus rotušėje, adresu Didžioji g. 31.
