Laikina menininko Žilvino Kempino studija MO muziejuje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkas Žilvinas Kempinas ir jo laikina studija MO muziejuje (Vilnius, 2023 m.).
Žilvinas Kempinas: „Tęsiu dar 1996 m. pradėtą projektą.
Tada dirbau „Nabuko“ parduotuvėje („Narbutas ir Ko“ ofiso baldai), ten buvau atsakingas už ofiso baldų išdėstymą salone, už jų Litexpo parodas, o jie mano projektą parėmė finansiškai – apmokėjo už gipsą, už studiją. Taip mėnesiui įsikūriau Latako gatvėje, kur anksčiau studiją turėjo mano kursiokė Ieva Martinaitytė (dabar Mediodia, išvažiavusi į Niujorką).
Man ta vieta patiko: išeini į gatvę, sutinki ką nors ir sakai: „Einam, nuliesiu tavo portretą-fosiliją“. Žaidėm tokį dalyką, visi noriai jame dalyvavo, kai kurie – net po keletą kartų. Išėjo toks socialinis veiksmas, o kaukės buvo lyg pretekstas, socialinis vektorius, kryptis, nes svarbu buvo viskas – ir apie ką mes kalbėjomės, ką kas galvojo, bijojo lietis ar ne… Gintas Smilga buvo pafilmavęs patį liejimo procesą, ir visa tai virto vientisu projektu. O galutinis rezultatas – tos fosilijos – tai lyg skulptūrinė memorabilija.
Žmonės galėjo tas kaukes pasiimti, bet jos buvo išsiųstos į parodą Reikjavike, o kai sugrįžo, ilgai gulėjo ŠMC sandėlyje, tiesa, neaišku kokiam stovy. Aš pats tada jau gyvenau Niujorke ir nieko apie tai nežinojau. Tais laikais tarpkontinentinis ryšys buvo tik telefoninis, o skambučiai būdavo brangūs. Galų gale, kai ŠMC purtė auditas, kaukių atsikratė, nes jos, matyt, nebuvo tinkamai dokumentuotos. Šią istoriją išgirdau daug vėliau.
Laikina menininko Žilvino Kempino studija MO muziejuje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
Laikina menininko Žilvino Kempino studija MO muziejuje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
Kai MO muziejuje vyko paroda „90-ųjų DNR“, jos kuratorė Miglė Survilaitė vis dėlto suieškojo tris kaukes ir jas eksponavo, o Gintas parodė išlikusią filmuotą medžiagą. Per pristatymą leptelėjau, kad būtų smagu šį veiksmą pakartoti, ir man pačiam ši mintis patiko… Veliau sekė pandemija, tas ir anas, tad grįžau prie šios idėjos palyginti neseniai – pradėjome ruoštis prieš pusantrų metų.
Projekto idėja – įžvelgti skirtumus. Juk ne tik mes tapome 27-eriais metais vyresni, pasikeitė ir visa aplinka, šalis, technologijos. O mes kartojame lygiai tą patį paprastą veiksmą. Man asmeniškai įdomu, kiek žmonių ateina, kaip jie reaguoja: vieniems šio projekto dalyviams tai tarsi grįžimas į praeitį, kiti šįsyk bijo labiau, nei pirmą kartą. Be to, kviečiu ir jų vaikus, kad būtų nauja generacija. Taip atsiranda tėvų ir vaikų santykis. Niujorke atliejau Martinaitytės-Mediodios, Leilos Kasputienės Sukiur kaukes (beje, 1996 m. jos kaukė buvo pirmoji). Surengiau Niujorke tokį susibūrimą, kuriame ir Aidas Bareikis prasisuko, Julius Ludavičius (jo neliejau), Sandra Skurvida. Beje, Sandros senoji kaukė yra išsaugota jos mamos ir bus eksponuojama su kitom trim iš 1996m. Dabar nuliejau ir abiejų savo vaikų portretus-fosilijas. Išėjo toks miksas. Visų jų kaukes atsivežiau į Lietuvą. Sakau, nors į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi, bet juk galime bristi ir stebėti skirtumus!
Ne tik man šis projektas labai įdomus, bet ir žmonėms, kurie dalyvauja. Dėl įvairių priežasčių. Tie, kurių kaukė liejama pirmą kartą, patiria vienokius pojūčius ir baimes, o jei tai jau antras kartas, jis tarsi dublis, lyg kine prieš naują epizodą būtų panaudota pliauškė (taip jie man pasakojo). Žodžiu, būna įvairių reakcijų. Gana intensyvu.
Nebuvo jokios ypatingos dalyvių atrankos nei tada, nei dabar. Galėjo ateiti bet kas iš mano aplinkos, mano genties: draugai, draugų draugai, pažįstami. Tiesa, šį kartą tenka beveik viską planuoti iš anksto, todėl sudarėm išankstinį dalyvių sąrašą, su tam tikra improvizacijos galimybe. Šį kartą vyriausią liejau Alfonsą Andriuškevičių (jam 82 metai). Atsivežiau, ir sudalyvavo, nepaisydamas stuburo bėdų. Jam labai patiko mano pasiūlymas, labai faina kaukė išėjo. Nuėjau į kavinę pusryčių, žiūriu – sėdi Rytis Zemkauskas. Pasiūliau sudalyvauti, sutiko. Visiškas atsitiktinumas. Taip viskas vyko 1996m., t.y. visiškai spontaniškai.
Tam, kad nulietume Elviną Baužaitę, specialiai važiavome į Kauną. Pasirodo, ji negali užčiaupti burnos, be to, kvėpuoja per vamzdelį kakle. Iš anksto susitarėme su jos gydytoja, mama, slauge, ir viskas puikiai pavyko, jos kauke nuostabi.
Ignas Jonynas, didžiulis vyras, norėjo apsieti be kvėpavimui skirtų šiaudelių. O išbūti reikia apie tris minutes. Jis turėjo prieš tai „prisikvėpuoti“. Kvėpavo, kvėpavo lyg banginis, jūros išmestas tiesiai ant stalo… Bet matyt nepakankamai, nes pirmas bandymas mums nepavyko. Pabandėm antrą kartą – jis vėl prisikvėpavo, sutarėm signalus, nutaikėme laiką, kai gipsas pats tinkamiausias lieti, ir tada viskas pavyko. Išbuvo nekvėpavęs 2 minutes 35 sekundes. Abu buvome labai laimingi. Kaip maži vaikai.
Man patinka, kad vėl galėsiu žmonėms pasiūlyti tas kaukes pasiimti. Manau, šįkart jos nepražus.
Laikina menininko Žilvino Kempino studija MO muziejuje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
Tada 1996m man buvo įdomu „paklibinti“ portreto žanrą, kuris tais laikais man atrodė pats lyg fosilija. O fosilija – tai pats seniausias fotografinio tikslumo atspaudas. Beje, mano projektas – tai ne “pomirtinės kaukės”, be to, aš palieku negatyvą (tik atspauda). Žiūri ir matai tai, ko faktiškai nėra. Dalyvavimas nebūnant – čia toks vizualinis paradoksas, atvirkščias dalykas. Ir šviesotamsa yra atvirkštinė, o tai sugyvina kaukes. Eini tolyn nuo kaukės, o ji gręžiasi į tave. O jei pasistengi pažiūrėti iš viršaus, pamatysi, kaip ji kelia savo smakrą į viršų. Mane visada domino fizinis žiūrovo santykis su kūriniu, t. y. fizinis judėjimas erdvėje. Fizinis ir taktilinis šio projekto charakteris man yra nepaprastai svarbus. Kai veidą užgula penki kilogramai gipso, nori nenori rega išsijungia, ir paaštrėja kiti pojūčiai. Andriuškevičius, pavyzdžiui, sakė, kad jautėsi lyg būtų atsimerkęs, lyg matęs kažkokius gotikinius skliautus. Ir Jonynas panašiai jautėsi, matė kažkokią mėlyną spalvą. Visos tos spekuliacijos ir vizijos man labai įdomios – kiekvienas sau kažką susikuria.
Mes visi gyvename su tam tikra socialine kauke. O čia yra momentas, kai jos staiga netenki. O gal netenki ir ilgesniam laikui?
Man įdomu, ką jaučia projekte dalyvavę žmonės, ir ką įsivaizduoja tie, kurie į tas kaukes žiūri vėliau. O kiek ten tiesos, ar ta fosilija yra identiška, – antraeilis klausimas, pokalbių tema. Tai nėra taip svarbu.
Dar man buvo įdomu sujungti individualų natūralistinį aspektą su abstrakcijos ideja. Jei žiūri iš toliau, visos kaukės atrodo panašios. O žiūrint iš arti – skirtumai milžiniški. Klausimas, kiek tose kaukėse yra tikrumo, ir kiek jo yra surežisuotose nuotraukose su „teisingais“ šešėliais, šviesotamsa ir taip toliau. Gali būti, kad bet kokia gera nuotrauka parodo žmogų tikriau, nei atspindys veidrodyje. Žodžiu, viskas yra šešėlių žaismas. Mes kiekvieną rytą atsikėlę matome save truputį kitaip, kitokie ir esame. Viskas yra toksai fluxas, vyksmas.
Ir dar man įdomu kaukes lieti skaitmeninių selfių laikais, nes tai, ką darau aš yra visiškai materialus dalykas.
Na, o pats kaukių liejimas – tai ištisas ritualas, tam tikra veiksmo choreografija. Kai žmonės tuo užsiima, puikiai atsiskleidžia jų asmenybės, šitaip savaime „kuriasi“ portretai, kurie yra čia pat fiksuojami Ginto Smilgos naujame filme. Taip jau yra, šis ritualas visada atliekamas natūraliai.“
