Viskas yra amžina – tokia mintis jungia prieš šimtą metų įkurtas kapines Stokholme. Dėl išskirtinės šios minties išraiškos, ypatingos architektūros dermės su gamta ir jautriai įprasmintų praėjusio amžiaus pradžios idėjų, Skugsčiurkogordenas (šved. Skogskyrkogården) yra vienas iš nedaugelio XX a. sukurtų, bet UNESCO jau saugomų paveldo objektų (UNESCO nr. 558).
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. sausio 21 d. portale vilniausgalerija.lt
Įkurtos tiesiog miške
Iki XX a. daugelis kapinių Europoje buvo gana pompastiškos. Ir nors ištaigingi akmeniniai antkapiai, detalių gausa ir prabanga žavėjo architektūrinės romantikos ieškotojus, pamažu toks braižas ėmė prasilenkti su XX a. pr. idėjomis, kurios visoje Europoje sukosi aplink socialinės lygybės paieškas bei dvasinio pasaulio iškėlimą virš fizinio. Vis aktualesnė darėsi ir psichologija, psichoanalizė – visa tai ėmė atsispindėti mene, taigi ir urbanistikoje. 1915 metais, Švedijai paskelbus konkursą naujų 100-to hektarų kapinių Stokholme dizainui, daugelis pasiūlymų buvo iš karto atmesti. Vis dėlto, galų gale dėmesio sulaukė jaunų studentų, Gunaro Asplundo ir Sigurdo Leverentzo, vizija sukurti minimalistines kapines tiesiog teritorijoje esančiame miškelyje – beveik visiškai jo nepakeičiant, net nenuvedant takelių tarp kuklių, akmenis primenančių antkapių. Tokia idėja Gunarui ir Sigurdui gimė dėl kelių priežasčių: visų pirma, siekta išlaikyti kuo didesnę dermę su gamta, visų antra – pratęsti senąsias skandinaviškas laidojimo tradicijas, na o trečioji priežastis – pabrėžti amžinumo idėją, sukuriant paralelę su niekada nemirštančia gamta.
Gyvenimas – mirtis – gyvenimas: siekiant pavaizduoti šį begalinį ciklą, kapinėse laisvai vegetuoja – gimsta, auga ir miršta medžiai bei kita augalija, taip pat, kuriant tęstinumą, laikas nuo laiko pasėjami ir nauji medeliai. Tiesa, UNESCO prašymu tai daroma tik iš kruopščiai atrinktų senųjų medžių sėklų, taip bandant išsaugoti kuo unikalesnę genetinę medžiagą, taigi – taip pat garantuoti savotišką tęstinumą. Dar vienas išskirtinumas – parko medžių gydytojas, kuris jais nuolatos kruopščiai rūpinasi (nemažai parke augančių pušų yra jau 150-ties ar 200 –tų metų senumo).
Niekad nesibaigiantys takeliai
Idėją, kad „viskas yra amžina“, arba dar kitaip „niekada nesibaigia“ atspindi ne tik ciklais atsinaujinanti kapinių gamta, bet ir architektūra. Visas teritorijos išplanavimas išvingiuotas taip, kad kiekvieno naujo objekto pabaiga yra kito, kartais net netikėto objekto pradžia, kitaip sakant, takeliai niekada nesibaigia. Būtent todėl, netgi įėjus į parke esančias koplytėles, iš jų išeinama ne per tas pačias, o kitas duris, kurios vėlgi kažkur tave nuveda. Dėmesio „gyvenimo – mirties – gyvenimo“ idėjai skiriama ir minimalistinėse dekoro detalėse, tiesa – jų kapinėse nėra daug, o daugiausia – šarvojimo salėse. Manoma, kad toks sprendimas priimtas siekiant sukurti šalutinį dėmesio centrą sunkią gedulo akimirką – tai ne tik estetinis, bet ir psichologinis sprendimas.
Tiesa, miškas – ne vienintelis kapinių kontekstas. Teritorijoje yra ir meditavimo kalva, tvenkinys, kelios koplytėlės, masyvi, bet minimalistinė kolonada, teritoriją juosia keturių kilometrų tvora. Šios iki šiandien aktyvios kapinės panašiems sprendimams įkvėpė ir kitus architektus visame pasaulyje.
