Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės tapyba liudija žvilgsnio apstumą. Menininkės buitis ir būtis sklidina vaizdų. Dirbtuvėje uždarame Vilniaus Senamiesčio kieme akis nardo tarp visžalių augalų, slysta drožinėtų baldų – tolimų kelionių ir jų reminiscencijų – paviršiais, pakimba ant kitapus lango dunksančių Šv. Jonų bažnyčios skulptūrų. Jų artumas nukelia į didingų mastelių laiką, tiesiogiai patiriamą vaikystėje, vėliau – išsaugant nuostabos dovaną.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2018 m. liepos 1 d. portale vilniausgalerija.lt

– Kviečiu pasivaikščioti praeities Žvėryne, Birutės gatvėje, buvusioje Lietuvos kino studijoje, kurioje du dešimtmečius kūrėte filmų scenografiją ir kostiumus. Kokie prisiminimų scenarijai žymi šį laiką? 

– Birutės gatvė buvo šiek tiek vėliau. Pirmiausia šviesios atminties dailininkas Jonas Vilutis pakvietė mane prisijungti prie Lietuvos televizijos dailininkų būrio. Ten ir prasidėjo mano scenografiniai potyriai, kurie dabar atrodytų, švelniai tariant, keistoki. Apipavidalindavau laidas, kurdavau vinjetes eterio tarpams užpildyti. Taip praėjo treji metai.

Dabar galiu pasidžiaugti, kad esu pirmojo lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“, išdidžiai atlaikiusio metų naštą ir išbandymus, scenografė. Tais laikais scenografai likdavo šešėlyje. Džiaugiuosi, jog laikai pasikeitė, o jauni kolegos įvertinami ir kartu su kitais kūrėjais gali pasidžiaugti savo darbo vaisiais.

– Į kino studiją taip pat pakliuvau atsitiktinai. Dailininkei Jutai Čeičytei reikėjo dailininko Raimundo Vabalo filmui „Birželis vasaros pradžia“. Ten ir prasidėjo tikrosios gyvenimo pamokos. Man atvykus, filmas buvo „uždarytas“. Taigi, teko pabūti ir be darbo, ir dailininko asistente, ir kostiumų dailininke. Galiausiai buvau pakviesta į filmo kūrimo grupę jau kaip dailininkė-statytoja.

– Darbas kine labai įdomus ir įtraukiantis. Sutinki daug kūrybingų žmonių, išmoksti savarankiškai dirbti su skirtinga medžiaga, prisitaikyti, nes žinai, kad niekada negalėsi visko perdaryti iš naujo.

– Tada buvo keistas laikas, absurdiškas cenzūros metas. O dirbti teko su įvairiais režisieriais – Gyčiu Lukšu („Virto ąžuolai“, „Mano vaikystės ruduo“), Marijonu Giedriu („Herkus Mantas“, „Žaizdos žemės mūsų“), Henriku Šablevičiumi, Arūnu Žebriūnu. Kiekvienas jų turėjo savitą bendravimo stilių ir požiūrį į gyvenimą. Dabar galiu pasidžiaugti, kad esu pirmojo lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“, išdidžiai atlaikiusio metų naštą ir išbandymus, scenografė. Tais laikais scenografai likdavo šešėlyje. Džiaugiuosi, jog laikai pasikeitė, o jauni kolegos įvertinami ir kartu su kitais kūrėjais gali pasidžiaugti savo darbo vaisiais.

– Kalbėdama atvirai žavitės dabartimi, neromantizuojate praeities.

– Pirmiausia dabar – laisva Lietuva, nebėra tos baisios cenzūros, kuri jaunajai kartai tiesiog nesuvokiama. Juk kuriant filmą pagal gerai žinomą Hermano Zudermano novelę „Kelionė į Tilžę“ režisieriui A. Žebriūnui nebuvo leista palikti tokio pavadinimo. Juosta pervadinta „Kelione į rojų“.

F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė, „Žvelgiant į Kazimierą“

– Viskas buvo kitaip. Filmo titrams dailininkė Danutė Pinkevičiūtė atidavė pusę gyvenimo – reikėdavo ieškoti šrifto, klijuoti, dėlioti, fotografuoti. Dabar tai padaroma per keliolika minučių. Šiandien tiek daug galimybių, tiek informacijos, tiek atvertų langų, atidarytų sienų. Visagalis „Google“ gali akimirksniu viską išaiškinti.

– Žinoma, yra ir kita pusė. Negali nepastebėti susvetimėjimo bangelių. Su didžiule meile ir šiluma prisimenu mūsų pasisėdėjimus televizijos dailininkų kambaryje su J. Vilučio keptu paštetu ir miela kompanija arba Nacionalinio dramos teatro tarnybinę kavinukę, į kurią visada galėjai užsukti pabendrauti. Deja, dabar tai visiškai neįmanoma, durys tiesiog užrakintos, kaip, beje, ir daugelis senamiesčio kiemelių.

– Ar žiūrėdama į šiandieninio meno pasaulį nepasigendate pagarbos profesijai ir meistrystei?

– Šiek tiek pasigendu, bet gal taip nutinka dėl didelio tempo ir lengvai pasiekiamų rezultatų. Kiekvienas jaučiasi esąs dizaineris, o juk ne kiekvienas gali juo būti.

– Sakyčiau, nemoku klausytis moderniosios muzikos. Tiesa, ne visos – Feliksas Bajoras, Onutė Narbutaitė, Bronius Kutavičius, Algirdas Martinaitis – ne tie, kurių reikėtų bijoti. Tobulas atlikimas man nėra svarbiausias dalykas – kūrinys veikia arba ne – tai, matyt, priklauso nuo vidinio užtaiso.

– Kokie kūriniai veikia Jus?

– Galiu pasakyti, kokie neveikia (juokiasi). Labai nemėgstu komiksų ir karikatūrų. Tikriausiai todėl, kad talento jiems manyje – nė kruopos. Visada džiaugiuosi klasikine muzika, poezija. Mano mylimiausias – Vytautas Mačernis. Mielai skaitau ir Juditą Vaičiūnaitę, Maironį, Salomėją Nėrį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Sigitą Gedą. Su kinu mano santykiai savotiški. Negaliu žiūrėti lietuviškų TV serialų, bet visada džiaugiuosi gerais vaidybiniais ir dokumentiniais filmais. Sužavėjo islandų režisieriaus Grímuro Hákonarsono „Avinai“. Gyvenimas išmokė atskirti tikrus dalykus.

Visada džiaugiuosi klasikine muzika, poezija. Mano mylimiausias – Vytautas Mačernis. Mielai skaitau ir Juditą Vaičiūnaitę, Maironį, Salomėją Nėrį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Sigitą Gedą.

– Kokie žmonės formavo Jūsų estetinį suvokimą?

– Buvau „tėvelio vaikas“, o augom penki broliai ir seserys. Tėvelis visur mane vesdavosi kartu. Jo –  agronomo – darbovietė buvo ant Karoliniškių kalno – tada ten dar nebuvo jokių pastatų. Kartą, labai ankstų rytą, jis mane, mieguistą mažutę, nešėsi ant to kalno ir deklamavo Maironio „Antai pažvelki“: „Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais / dunkso tarp kalnų plačiai…“ Galbūt tada ir pasėjo man meilės grūdelius Gedimino miestui. Tą žiemą, kai buvo uždarinėjamos Vilniaus bažnyčios, su tėveliu aplankėme visas. Iki šiol atsimenu tai, ko nebegaliu pamatyti šiandien: milžiniškas skulptūras Šv. Jonų bažnyčioje, didžiulę apšviestą erdvę su šv. Mišiomis, kurias aukojo daugybė vyskupų, Vilniaus arkikatedroje, angelą su ugnies kalaviju Šv. Ignoto bažnyčioje – joje vėliau buvo Kino studijos sandėliai ir dirbtuvės.

– Žinau, kas yra geras mokytojas. Vaikui geras mokytojas yra viskas. Nepaprastai mylėjau savo pirmąjį piešimo mokytoją Vincą Norkų. Jis mokė stebėti gamtą, piešti ir tapyti. Iki šios dienos prisimenu mažiausias smulkmenas. Tik daug vėliau, būdama Indijoje, pamačiau, su kokia pagarba tariamas žodis mokytojas. Indams jis šventas. Labai šviesiai prisimenu dailininkus iš Dailės instituto – Kazį Morkūną, Joną Švažą, Antaną Gudaitį, Augustiną Savicką, Vytautą Palaimą.

F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė, „Marokas 5“

– Jūsų gyvenimo ritmą, regis, palaiko nuolatinės kelionės. Prancūzijos, Italijos, Maroko, Indijos prisiminimai įspausti ne tik Jūsų darbuose, bet ir kasdieniuose daiktuose.

– Kelionės man – vienas įdomiausių būdų pažinti pasaulį, patirti naujų dalykų, geriau perprasti žmones – juk bendraujant nereikia vaidinti. Paskutinė mano išvyka buvo į Asamą (Assam) Šiaurės Rytų Indijoje. Kadangi Vidurio Indijoje lankiausi prieš dvidešimt metų, buvo įdomu susipažinti su kita šalies dalimi.

– Vyko pleneras – puiki draugija, jautėmės mylimi ir lepinami dėmesiu. Gyvenimas bambuko namelyje šalia džiunglių, naktiniai beždžionių šuoliai ant stogo, nuostabios paukščių trelės rytais, gražūs saulėtekiai ir beribis žmonių gerumas, kuriam netrukdo nei dingstanti elektra, nei įkyrūs uodai vakare, nei buities nepatogumai. Matydavau rytais besimeldžiančius žmones – šventyklėlės dažname kieme.

– Dirbdama Kino studijoje dažnai ieškodavau filmavimo vietų, todėl labai mėgstu natūrinį piešinį. Mano akis išlavinta ir mikli, greitai apčiuopia vaizdo esmę. Tapydama mėgstu jaustis visumos dalimi. Turėdama galimybę, darbuojuosi keliaudama, kartais tapau grįžusi namo tai, kas man įstrigo.

– Jūsų tapybos ašis – ciklas „Medžiai ir bokštai“, liudijantis nesibaigiantį pokalbį su Vilniumi. Kokį santykį kuriate su savo gyvenimo miestu?

– Vilnius – Gedimino miestas, mano vaikystės ir jaunystės meilė. Jis nepaprastai gražus visais metų laikais, išsidėstęs ant kalvų, žalias. Visada grožiuosi barokinių pastatų ir medžių draugyste, ypač kai pastarieji atsisveikina su lapija. Tada pro šakų ažūrą gali regėti nuostabius barokinius bokštus. Pro mano namų langą nuo kalvos atsiveria plati Senamiesčio panorama. Visada sakau, kad vaizdas už lango – mano didžiausias turtas.

– „Tas medžių rankų ir barokinių bokštelių pašnekesys“, – sakote, sekdama gamtos ir architektūros suokalbius.

– Vaikščiodama po Vilnių, kaskart aptinku ką nors nematyta – bokštelį, arkutę ar pasislėpusią skulptūrėlę – mažosios architektūros pavyzdžių senamiestyje apstu. Pagarbiai stebiu jų darnią būtį su senaisiais miesto gyventojais medžiais.

– Augalai Jūsų darbuose įsikuria ir miesto erdvėse, ir atveda į gyva spalva pulsuojantį pirmapradį gamtos pasaulį.

– Jis – beribis. Jame telpa ir rožių bei eukaliptų aromatuose skendinti Viduržemio jūros pakrantė, ir galybe pilkšvų tonų besimainanti Baltija, ir dykumos smėlis su alsinančiu siroku.

F. Linčiūtės-Vaitiekūnienės tapybos darbai.