Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. sausio 7 d. portale vilniausgalerija.lt
Iš tiesų, Baltadvario pilis yra vienas unikaliausių ir paslaptingiausių istorinių objektų, kokius teko matyti Lietuvoje. Visų pirma, pilis gerai pasislėpusi itin vaizdingoje, bet atokioje vietoje, nuorodų į ją kol kas nėra. Važiuoti link pilies reikia siaurutėlių laukų keliuku, kuris, regis, nenuves į niekur, tačiau nuveda į labai, labai tolimą praeitį: jau netrukus ant dailaus Siesarties upės slėnio išnyra vienišas pavargusių medinukų kompleksas. Pirmasis ženklas, kad atvykome – teritoriją nuo upės skiriantis senutėlis pailgas pylimas. Antrasis ženklas – iš tolo vandens malūną ar milžinišką daržinę primenantis pusiau mūrinis, pusiau medinis pastatas. Tik priėjus kiek arčiau, supranti, kad jis – dvelkte dvelkia istorija. Aptrupėjęs raudonas mūras, šaudymo angos, sienų atramų liekanos – visai tai išduoda, kad objektas buvo naudojamas kaip tvirtovė. „Baltadvario pilis“, „Baltadvario dvaras su įtvirtinimais“, „Baltadvario piliavietė“ – ši vieta vadinama ir tituluojama įvairiai, tačiau, žiūrint funkcine prasme, tai buvo tikrų tikriausia XVI a. bastioninė pilaitė savo šlovės laikais vadinta Mūriniais Videniškiais.
Tvirtovės statybą inicijavo tie patys aplinkines žemes valdę Giedraičiai: augant Livonijos, Rusijos ir Švedijos galiai, Giedraičiai rūpinosi vidurio Lietuvos gynybos galimybėmis ir nusprendė įrengti naują tvirtovę, kurioje ir rezidavo. Savotišką pusiau medinę, pusiau mūrinę konstrukciją kūrė ne tik lietuvių, bet ir švedų meistrai – būtent todėl joje unikaliai jungiasi du karinės architektūros stiliai ir technologijos. Ansamblį sudarė bastioninė pilis ir dvaro palivarkas su ūkiniais pastatais, šonuose stiebėsi net tik medžio, bet ir mūro bokštas (bokšto pamatai išlikę teritorijos pakraštyje). Manoma, kad rezidenciniai Giedraičių rūmai buvo įrengti gana prabangiai: salės paauksuotos, o lauką puošė prašmatnus sodas.
Nuo XVII a. pilis prarado gynybinę ir rezidencinę paskirtį, todėl dvaras perleistas vienuoliams misionieriams, o jau nuo XIX a., carinei valdžiai uždarius vienuolyną, dvarvietė ėmė po truputį nykti.
Deja, bet tik 2015 m. Baltadvario piliavietė paskelbta valstybės saugomu objektu, aišku, tai teikia vilties, kad jos likučiai bus išsaugoti.
Kadangi Baltadvaris stūkso vos kelios minutės kelio nuo Videniškių miestelio, sklinda pasakojimai, kad esą Mūrinių Videniškių pilis tuneliais susisiekusi su netoliese esančia Videniškių bažnyčia ir vienuolynu. Deja, net jei legendos kalbėtų tiesą, tai patikrinti būtų labai sunku – juk vienuolyną valdęs Atgailos kanauninkų ordinas buvo viena asketiškiausių ir paslaptingiausių organizacijų. Nepaisant to, čia gyvenę vienuoliai kartu su Giedraičių gimine sugebėjo vienuolyną paversti savotišku švietimo ir religijos centru, todėl Videniškiai garsėjo ne tik Lietuvoje – į juos atvykdavo studijuoti vienuoliai iš viso pasaulio. Vienuolyne parašytos ir kelios garsiausios pirmosios lietuviškos knygos. Viena iš jų vienuolyno muziejuje tebesaugoma šiandien – tai 1753 m. pamokslų rinkinys, tapęs savotišku to meto bestseleriu.
Lietuvai labai pasisekė, kad po sukilimų, karų ir sovietmečio barokinis, bet kuklus vienuolynas išliko beveik nepakitęs. Šalia jo esanti renesansinė bažnyčia – seniausias pastatas krašte ir vienas autentiškiausių renesanso pavyzdžių Lietuvoje.
Jeigu ir jūs ieškote istorinės romantikos, galiu drąsiai patarti – atminties pilni Videniškiai ir jų apylinkės – puiki kryptis kelionei po Lietuvą.