„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako foto ir videomenininkė Gretė Ona Tvarkūnaitė.

Gretė Ona Tvarkūnaitė. Fot. Justina Ogurkis

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Prieš daugiau nei milijoną metų kažkas į vandens kibirą įmetė sausą kempinę ir taip gimė menas, – bent jau šitaip teigia prancūzų menininkas Robert Filliou. Kūryba – toks vidinis organas tarp plaučių ir širdies, kurį veikti įkvepia smalsumas ir malonumas, ribinės situacijos ir prasmės paieškos. Fotografuoju portretus, savo kasdienybę, bet didelė dalis mano fotografijų susijusios su kelionėmis ir atradimo džiaugsmu. Pastaruoju metu daugiausiai užsiimu lėtosios dokumentinės fotografijos ir video menu, jungiu dokumento statusą turintį vaizdą su estetiniu – taip atsiranda pasakojimas. Man įdomus žmogus ir jo santykis su jį supančia aplinka bei socio-ekonominėmis, politinėmis ir intelektinėmis sąlygomis, nulemiančiomis jo gyvenimą. Tai, kaip suvokiame realybę ir kokia iš tiesų esti tikrovė. Fantazija, paradoksai, vizualiniai fenomenai, įvykiai ir įspūdžiai ir tai, kokį vaidmenį šie atlieka mūsų tarpusavio santykiuose. Tapytojas tepa, liečia, formuoja vaizdą, o fotografija ir video menas tarsi nieko neliečia, jie dirba per pagarbų atstumą kaip akis, stebi ir lygina, o taip atsiranda kritinis mąstymas. Šios šviesą į atmintį įrašančios medijos yra unikalios dar ir tuo, kad ištraukia akimirką iš bendros laiko terpės ir ją įamžina, o optika duoda vaizdą į perspektyvą. Skirtingi pasauliai – simbolinis ir išorinis – čia veikia heterologiniu principu, sukuriama kita dimensija, esanti nei čia, nei ten, nei fizinė, nei mentalinė. Vienu metu fotografijos ir video menas yra ir apie buvusį laiką, ir apie būsimas permainas, apie gyvybinės energijos įkrautą kasdienybės ir meno sankirtą.

Iš ciklo „Not One Dimensional Society“ (iš angl. k. „Nevienamatė visuomenė“). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Iš ciklo „Not One Dimensional Society“ (iš angl. k. „Nevienamatė visuomenė“). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms? Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką?

Nesvarbu, kokia meninės išraiškos forma, labiausiai mane žavi tie kūrėjai, kurie laisvai, drąsiai žaidžia ir tie, kurie daro socialinį pokytį. Mąstant apie tokį meną ir jo socialinį potencialą, didelę įtaką man padarė prancūzų filosofo Jacques Rancière supratimas apie santykį tarp estetikos ir politikos – politika yra kolektyviai kuriama estetinė patirtis, o estetika yra politiška. Kitaip tariant, jis kalba apie tai, kaip vaidmenys ir bendradarbiavimo formos yra nubrėžiamos, nustatant galimas suvokimo ribas. Žinoma, ši mintis nėra visiškai nauja, o nagrinėta ir kitų man artimų filosofų – Friedrich Nietzsche, Walter Benjamin, Michel Foucault. Nauja yra tai, jog Jacques Rancière teigimu, svarbiausias sankirtos taškas, užtikrinantis estetikos ir politikos tarpusavio sąveiką, yra tai, kad abi šios veiklos yra disensuso ar kitaip – nesutarimo formos. Disensuso logika atskleidžia tam tikrą netinkamumą, nedermę, kuri sužlugdo tariamai akivaizdžią tapatybę ar tvarką ir todėl užtikrina naujų politinių ar estetinių formų galimybę. Kitaip tariant, disensusas yra tokia sumaišties būklė, kai nematoma visų subjektų lygybė tampa matoma ir kai tampa girdimas balsas tų, kurie yra nustumti į neartikuliuotą tylą.

Meninės kūrybos vaidmuo šioje sistemoje yra siūlyti kitokią perspektyvą, metant iššūkį priimtoms pozicijoms ar hierarchijoms, sutrukdant ar sugriaunant nusistovėjusius tvarkymo būdus. Būtent fotografijos ir video meno jėga bei socialinio įnašo potencialas, mano nuomone, glūdi šių medijų produktyvioje įtampoje, kurią sukuria jų vienu metu turimų rolių oksimoroniškumas – dokumentinis vaidmuo ir estetinė įvykių ar akimirkų abstrakcija. Kitaip tariant – magiškas realizmas, kurio genialumas esti trikdančiame pasakojimo būde, o paprastumas remiasi priimta ir nekvestionuojama jo padėtimi materialioje ir juntamoje tikrovėje. Jis nesiekia išreikšti pasąmonės ar slopinamo ir neišsakomo, kaip kad siurrealizmas, o sutelkia dėmesį į tikrą apčiuopiamą dalykų egzistavimą ir yra būdas juos tyrinėti peržengiant ribas, nepriklausomai nuo to, ar jos yra ontologinės, politinės, geografinės ar žanrinės. Kaip toks, magiškas realizmas itin tinka mąstant apie fotografijos ir video meną, kaip diskursyvų dokumentą, bei atkreipti dėmesį į socialinę ar politinę kritiką. Keli panašiais principais dirbantys ir mane įkvepiantys tarpdisciplininiai menininkai – amerikietė Taryn Simon, libanietis Walid Raad, iranietis Jalal Toufic.

Iš ciklo „Not One Dimensional Society“ (iš angl. k. „Nevienamatė visuomenė“). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Iš ciklo „Not One Dimensional Society“ (iš angl. k. „Nevienamatė visuomenė“). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Gimiau ir mokiausi Panevėžyje, lankiau dailės mokyklą, o 2013 m. išsikrausčiau į šiaurės Angliją. 2016 m. įgavau fotografijos bakalauro laipsnį ir 2017 m. skaitmeninių medijų magistro laipsnį Hadersfildo Universitete. Nuo 2018 m. lapkričio gyvenu Vilniuje. Kai kurie dėstytojai vertė susimąstyti, kai kurie – mažiau. Paskutiniame bakalauro kurse gavau nuostabų darbo vadovą Liam Devlin, ir nors gyvenimas Anglijoje manęs nežavėjo, jo dėka pasilikau magistro studijoms. Esu dėkinga Liam už humorą ir gylį, betarpiškumą ir laisvę, mestus iššūkius, knygas ir taiklius klausimus. Tiek jis, tiek kiti sutikti ir sutinkami man svarbūs žmonės negrįžtamai pakeitė ir vis dar keičia mane, mano suvokimą.

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?

Be stipraus individualumo jausmo sunku kokybiškai būti bendruomenėje. Tai nuolat persipinančios rolės. Lietuvos menininkų bendruomenė stipri, nedidelė ir konkurencinga, todėl svarbu turimą prabangą vieni kitus pažinti, bendradarbiauti ir palaikyti išnaudoti produktyviai. Vedini šio požiūrio, kartu su bičiuliais nuo 2014 m. organizuojame ir kuruojame nepriklausomą meno platformą „Iškrovos“ Panevėžyje. Joje buriasi įvairių sričių kūrėjai, tyrėjai ir atlikėjai, vyksta kasmetinis muzikos ir meno festivalis, galerija post-industrinėje erdvėje, rezidencijos, dirbtuvės, šokiai. „Iškrovos“ – tai vieta, skirta trinti atminties krūvį, kurį dabar atėję žmonės keičia – kuriame netradicinę erdvę, veikiančią savivaldos ir bendruomeniškumo principais.

Taip pat kelinti metai iš eilės važiuoju į nuo 1972 m. iki šiol besitęsiantį Nidos fotografijos simpoziumą. Tai labai gražus menininkų bendruomenės pavyzdys, kuris gimė iš Lietuvoje įsteigtos pirmosios sovietinės fotomenininkų sąjungos. Kad ir kokie visi skirtingi, per meilę menui Nidoje kasmet valgoma žuvis ir pinami tinklai, asmeninės draugystės, naujos idėjos ir projektai.

Iš ciklo „Regione Nubibus” (iš lot. k. „Debesų kraštas”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Iš ciklo „Regione Nubibus” (iš lot. k. „Debesų kraštas”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Iš ciklo „Regione Nubibus” (iš lot. k. „Debesų kraštas”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?

Fotografijos ir video šiandien dienai pasklidusios aplink pasaulį nesuskaičiuojamais kiekiais, mes viską galime matyti eteryje iš bet kurio žmogaus su telefonu taško, fiksuoti ir skleisti tai, kas mums kažkodėl maga. Maždaug 1970-aisiais kritikai metė iššūkį fotografijos supratimui kaip realybės faktiškumo dokumentui, kas, mano manymu, labai naudinga, ir vis tiek mes fotografiją suprantame kaip momento užfiksavimą. Tačiau tai kiek klaidinga – pats žiūrėjimas yra pasirinkimas, įrankis irgi, kaip ir apsisprendimas kada ir kaip nuspausti mygtuką, todėl kiekvienas iš tų vaizdų turi savo autentišką realybę. Mes vis labiau apsupti vaizdų, jie vis svarbesni konstruojant, kaip mes matome pasaulį: kas matoma-nematoma, kas sakoma- nesakoma ir tai labai galinga. Regėjimas fundamentalesnis netgi už šnekančiųjų dialogą, kuriuo dažniausiai ir bandome metaforiškai ar tiesiogine prasme paaiškinti, kaip matome tą pasaulį. Kita vertus, aš pati tiek pavargau nuo vizualinio ir garsinio bombardavimo, kad jis nusivylęs, jog tampa įprastu, ėmė tik garsiau ir ryškiau klykauti. Taip pat pavargau ir nuo savęs, fotografuojančios ir perkančios vis didesnės talpos kietuosius diskus, tad vieną dieną vietoj jų įsigijau analogines vidutinio ir 35 mm formato kameras. Darbe su juosta atsiranda daugiau tėkmės ir proceso nenuspėjamumo, kuris per laiką suverda cheminiuose junginiuose. Tai, be abejo, mistiškesnis būdas, nors ir tikroviškesnis, nes procese dalyvauja sakralinė medžiaga sidabras, kuri daug senesnė už skaitmeninę matricą. Be to, kaip pasakė Gintautas Trimakas, analogas yra priešprieša greitam gyvenimo tempui ir dideliems reklamos stendams: iš minimumo darome maksimumą. Tai įnašas į mano naudojamas medijas ir kalbėjimo būdus, kuriuos nuolat norisi rinktis, plėsti ir pagal tai, kaip pati istorija nori būti papasakota.

Iš ciklo „Regione Nubibus” (iš lot. k. „Debesų kraštas”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Iš ciklo „Regione Nubibus” (iš lot. k. „Debesų kraštas”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Iš ciklo „Regione Nubibus” (iš lot. k. „Debesų kraštas”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?  

Ne vienintelis, bet esminis mano profesinis susidomėjimas susijęs su tuo, kaip lėtosios dokumentinės fotografijos praktika gali pasinaudoti atviresniais ir eksperimentiniais meniniais diskursais, kurie principuose išlaiko socialinę veiklą. Man svarbu, kad socialinėmis temomis mes ne tik kalbėtume ar jas parodytume žurnalistiniais principais, nes tas laikas jau praėjo, o analizuotume ir kitais lygmenimis, matytume platesnį kontekstą. Tokiu būdu aktualijos vienaip ar kitaip atsiremia į visuomenės fundamentą, tampa amžinos. Nors menas ir dokumentika tarpusavyje susipina ir riba tampa nežymi, dialektika tarp šių priešingų kontekstų išlieka. Nuotraukos transformacijos kelias iš dokumento į meno objektą tarsi hermeneutinė švytuoklė, kuri vis juda tarp savo objektyviojo iki savo priešybės – subjektyviojo galo.

Toks yra Anglijoje, Lietuvoje ir Kinijoje pristatytas „not one dimensional society“ (iš angl. k. „nevienamatė visuomenė“) projektas, pasakojantis apie žmones, kurie paaukojo šiuolaikinius patogumus, siekdami didesnio savarankiškumo ir laisvės. Jie atsuko nugaras civilizacijai ir jos teikiamai vartotojiškumo bei produktyvumo reikšmei, vietoj to rinkdamiesi lėtesnį, nors ir nepatogų gyvenimą, kurio tempas padiktuotas gamtos. Tarp iš atstumo fotografuotų nestabilių struktūrų ar urvų bendruomenėse, įsiterpia video medžiaga iš juose gyvenančių žmonių asmeninės kasdienybės fragmentų. Nors dokumentuoju juos gyvenančius ramų, izoliuotą gyvenimą toli nuo visuomenės, visgi kalbu apie modernų gyvenimą ir priemones, kurias kai kurie pasirenka, kad nuo jo atsitrauktų. Vieni žmonės, kuriuos ten sutikau – nenupoliruoti brangakmeniai, netelpantys į socialines normas, kiti – izoliuoti, vieniši ar net sulaužyti individai, bandantys pertvarkyti savo gyvenimus. Atsiskyrėlių laimė persmelkta melancholijos pakraščiuose esančių temų: vienatvė, nelaimės nuojautos, konvencinių normų diktatas, prasmės ir artumo ilgesys. Galbūt jie buvo laimingi, galbūt ne, bet dauguma jų didžiavosi ir buvo patenkinti savo pasirinkimu. Pernaudojamos medžiagos, daugybė žemės ūkio teorijų pritaikymų, taip pat įvairūs manifestai – visa tai leidžia matyti žmonių trajektorijų įvairovę ir jų bendrą tikslą kurti strategijas, siekiant didesnės energijos, maisto, ekonominės ar socialinės autonomijos.

Kitas, kol kas Panevėžyje, atominiame bunkeryje pristatytas projektas „Regione nubibus” (iš lot. k. „debesų kraštas”), pasitelkdamas fotografiją, video, archyvinę medžiagą, poeziją bei žmonių liudijimus, sapnus ir juos supančius simbolius, veda per ryškiausius komunizmo į neoliberalų kapitalizmą politinio virsmo paliktus įspaudus. Šalčininkų rajonas, dar vadinamas Stalino pypke, ir satelitinis Visagino miestas įkūnija visuomeninius pokyčius ir yrančias bendruomenes, migracijos ir valstybių sienų problemas, technologinės pažangos pažadą ir trapumą, dalelių skilimus ir sąjungas, asmeninės ir socialinės atminties transgresiją. Kitaip tariant, transformaciją, kaip tokią, ir su tuo susijusius vidinius procesus. Periferijoje daug neišspręsto socialinio aspekto, asmeninio santykio. Nors susitikimas su praeitimi yra neišvengiamas, nes reikalauja sustoti ir susitaikyti, kad galėtum judėti pirmyn, praeitis niekada nelaukia, kol bus atrasta ir atpažinta būtent tokia, kokia yra. Istorija visada sukuria santykį tarp kokios nors dabarties ir jos praeities. Norisi suprasti ir iš naujo išrasti, vėl perkurti, sekonstruoti kitokias tautinių mažumų, tranzitinio laikotarpio ir atitinkamai dabarties versijas, kad netaptume vienintelės įmanomos to dešimtmečio versijos įkaitais ir nesukurtume suakmenėjusio jos muliažo. Šio projekto internete dar nėra, bet jau planuoju parodą Vilniuje, ieškau tam erdvės.

Užrašų knygelių, fotografinių juostelių ir skaitmeninių video valandų pavidalu bręsta ir būsimas pasakojimas – Sulavesio salos Indonezijos aukštumose, Toradžai, apsupti didžiąja dalimi musulmonų, derina animizmą su krikščionybe, šiuolaikybę su tradicija. Visa jiems turi siela, o visas jų gyvenimas liudija apie mirtį. Iki laidotuvių jie elgiasi su savo mirusiais giminaičiais tarsi jie būtų gyvi, o jų sulaukus, kas gali užtrukti metų metus, prasideda sudėtingi ritualai ir gyvūnų aukojimai. Praleidau Tana Toradža kiek daugiau nei du mėnesius – man pačiai labai įdomu, kur toliau mane nuves ir kaip atsiskleis šis pasakojimas.

Iš ciklo „Cup of Tea” (iš angl. k. „puodelis arbatos”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Iš ciklo „Cup of Tea” (iš angl. k. „puodelis arbatos”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Iš ciklo „Cup of Tea” (iš angl. k. „puodelis arbatos”). Fot. Gretė Ona Tvarkūnaitė

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti? 

Nebandyti įtikti kažkieno ar savo paties nerealistiškiems lūkesčiams. Nenusivilti savimi, menu ir pasauliu ar neužmigti ant laurų.

Kūrybinės krizės, jei kalbama apie epizodus, kai jautiesi nekūrybingas, žinoma, ištinka, – kartais būni tiesiog pavargęs, kartais bijai, nepasitiki savimi. Būna nykių akimirkų. Tuomet stengiuosi prisiminti, kiek dienų aš neatsimenu – ir gerai, pasaulis valosi tokiu būdu. O tai, kad mane gali ištikti kūrybinė krizė – didelė prabanga, tam tikra privilegija. Ir kol vėl suprasiu, kad saulė vis dar šviečia, o žolė žaliuoja – imuosi ko nors kito.

Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu?

Esu mačiusi tikrai nemažai kino. Iš dokumentalistų man didžiulį įspūdį daro Joshua Oppenheimer, ypač jo  „Act of Killing“, Werner Herzog, ypač jo „Grizzly Man“, Aistės Žegulytės „Animus Animalis“ (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus). Labai mėgstu šiuos vaidybinio, dažnai magiško realizmo nestokojančius kino režisierius Alejandro Jodorowsky, Terry Gilliam, Roy Andersson, Coen brothers, Andrei Tarkovsky. Neseniai žiūrėjau mažai žinomo režisieriaus Louis Malle vertą paminėti filmą „My Dinner with Andre“.

Laidotuvių ritualas, Tana Toradža. Fot. Anna M. Maćkowiak

PORTFOLIO: https://www.gretetvarkunaite.com/

nepriklausoma meno platforma IŠKROVOS: https://iskrovos.com/