Darius Jurevičius (Fot. Marijus Bružila) ir kūrinys iš serijos „Tostas”, 2018 m.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius, aktualiausius pačiam pašnekovui. Šįkart į juos atsako fotografas ir poezijos bei tekstų autorius Darius Jurevičius (g. 1971 m.)
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
– Kurti skatina malonumas.
Malonumas
Jų skonis – tas neapsakomas malonumas
Malonumas kramtyti ir ryti
ryti ir kramtyti
Odelės nagai ir mikrobai
Mikrobai nagai ir odelės
Išskiria sultis
Sultis išskiria
O malonumas ryti
Malonumas kramtyti
Išskiria sultis
Malonumas išskiria sultis
Sultis kramtyti
Sultis nuryti
Malonumas
Šis mano eilėraštis (2003m.) beveik ir atsako į šį klausimą. Malonu, kai sulauki reakcijos vienoje ar kitoje veikloje, kai sumanyta meninė provokacija „suveikia“. Pats kūrybos procesas taip pat malonus. Fotografijoje yra malonu, kai atrandi kažką, sugalvoji idėją ir, svarbiausia, – ją realizuoji. Muzikiniuose performansuose (su „Vaibais Ore“) irgi niekada nežinai, kur pasisuks, kaip išsirutulios „vaibas“ . Tai yra maloni paslaptis. Kiekvienam pasirodymui kuriu naujų tekstų, kurie gali būti atliekami pirmą ir paskutinį kartą.
Studijų metais (KTU studijavau informatiką) prasikalė kažkokie į niekur arba į orą orientuotos kūrybos daigai. Su grupiokais per „cementovkes“ kolektyviniuose soduose įrašinėjom albumus daužant lietvamzdžius, malkomis kalant ritmą į šašlykinę, brazdinant gitaras ir kuriant dainas. Fotografija irgi buvo kaip studentiškų įvykių fiksacija.
Po studijų, pradėjus dirbti, į kūrybą jau pradėjau žiūrėti kitaip. Galimybė internete pristatyti savo kūrybą (fotografijas, eilėraščius, muziką) įkvėpė kurti ir ieškoti. Mano modeliais tapo giminės ir artimieji. Giminių šventės vykdavo Dzūkijoje prie kokio nors ežero. Fiksavau dėdes, tetas, pusbrolius, jų vaikus. Neriančius iš vandens, sėdinčius, šokančius. Nuostabi medžiaga kūrybai ir šeimos fotoalbumui. Su kiekvienais metais artimieji keisdavosi: dėdės, tetos – sendavo, vaikai – augdavo. Gyvenimų sinusoidės. Kismų kismas.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Jaukas”, 2015 m.
– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?
– Prisiminimas – tuščias laukas (kažkur už Kauno), pievoj vėjas. Fotografai kala stulpus, ištiesia tarp jų virves, prikabina su skalbinių segtukais savo darbus. Paroda sau ir vėjui. Praėjus kelioms valandoms – susirenka darbus ir išvažiuoja. Hepeningas.
Kitas prisiminimas. Rodos, 2014. Poezijos pavasaris, Kriaunų seniūnijoj, Antano Strazdo gimtuosiuose Margėnuose. Poetus iš Vilniaus pasitinka vietiniai su duonos kepalais ir vainikais. Prie Strazdo atminimo akmens – didelė scena, daug vietos žiūrovams. Moksleiviai, Kriaunų gyventojai į renginį vežami autobusais. Skaitom eilėraščius tokius neaiškius, klausom vietinių poetų, kurių eilės per daug aiškios. Renginys ilgas, bet gerai, kad galima vaikščioti aplink ir ratais. Su Ričardu Šileika (poetu ir fotografu) tąsyk eksponavom fotografijas, pakabintas tarp stulpų ant virvių. Irgi pūtė vėjas. Žiūrovų tąsyk buvo – ne vienas autobusas.
Darius Jurevičius (2021). Fot. Ignas Stanys
Dar vienas prisiminimas – iš 2003 m. pirmo viešo mano solo pasirodymo Vilniuje iš tuo metu veikiančio Barbakano kino baro. Tuometinis anonsas:
„Barbacan“ bare Darius debiutuoja pristatydamas ypatingą garso ir vaizdo projektą „Kalbasa“, kurio metu jungiamos įvairios išraiškos priemonės: ekrane besikeičiančios fotografijų projekcijos, autoriaus gyvai atliekama poezija bei elektroninė muzika. Tai erdvinis garso ir vaizdo koliažas, kur kalba tampa vienu iš instrumentų – kartais papildančiu muziką, kartais įgyjančiu savarankišką turinį ir prasmę“.
Fluxus judėjimo idėjos, kad menas – tai žaidimas, siekis atsitiktinumo, galimybė sujungti įvairias meno formas inspiravo ir mano kūrybą. Nežinau, ar mano fotografija eksperimentinė žvelgiant globaliai, bet savo kūryboje nesilaikau vienos linijos, nebijau keistis. Naudoju ir analogines, ir skaitmenines priemones. Mėgstu pažaisti su vaizdais – pateikiu skaitmeninį vaizdą kaip analoginį (fotografų bendruomenėje yra kūrėjų, kurie pripažįsta tik analogines priemones), sukergiu mobilaus telefono nuotraukas su analoginiais vaizdais, vartau ir kratau vaizdus ir žiūriu, kas gausis. Pridedu ir vieną kitą sakinį.
Kitų taip vadinamas brokas ar netyčinė klaida gali būti meno kūriniu (kas to nežino?). Bet atkartoti taip vadinamą broką, klaidas padauginti – yra reikalų.
Savo tikslams naudoju pusiau sugedusius fotoaparatus, išėjusio iš galiojimo juostas, krosinu (krosas –ryškinimas ne pagal aprašytą procesą) skaidres.
Kuo daugiau gyvenu ir sukuosi fotografijos pasauly, tuo daugiau suprantu ir matau, kad pavienė fotografija meno pasauly nėra svarbi (aišku, yra išimčių). Serija arba ciklas darbų, jungimas jų su kitomis meno formomis – štai ko reikia man ir pasauliui.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Jaukas”, 2015 m.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Kaip žmogui kalas sparnai” 2008 m.
– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt (jaunąją) Lietuvos fotografų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?
– Manau, kad Lietuvos fotografų bendruomenė egzistuoja! Šauktukas sakinio gale ne veltui. Vien pabuvus Nidoj fotografijos simpoziumo metu aišku, kad ir kokie mes būtume skirtingi – mus jungia meilė fotografijai. Per ją pinasi ir asmeninės draugystės, ir naujos idėjos, ir projektai. Nidos simpoziumas, Fotografijos savaitgalis, Vilniaus fotografijos ratas, Nida Off (renginys, kurį organizuoju su T. Tereku ir M. Kiaušaite), fotografijos parodų atidarymai – šios bendruomenės telkimo taškai. Patiktukai socialinių tinklų grupėse taip pat.
– Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?
– Taip, šiais laikais skrolinamų vaizdų begalės. Jie kažkiek niveliuoja patį fotografijos meną. Atrodo, tik užtenka pakelti mobilų (ne atsiliepiant į skambutį), ir jau turi nuotrauką, kurią jau keli į socialinius tinklus. Todėl gera (kas yra gera?) fotografija pasimeta šiame sraute. Kita vertus – nesvarbu, kokią techniką kūrėjas naudoja – jo darbų rezultatus mes, žiūrovai, galime pamatyti galerijose ir kitose tikėtose ar netikėtose erdvėse. Parodų lankytojai yra privilegijuotieji: jie gali pajusti, paliesti, išgirsti, susitikti su autoriumi, jį išklausyti. Man atrodo, kad susidomėjimas menu (ne tik fotografijos) auga.
Karantino metu sukūriau video darbą „Gniūžtė“, kuriame kaip metaforą virusui panaudojau trumpą vaizdo ir garso fragmentą, kuris išplatinamas per kiemus, socialinius tinklus ir festivalius.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Kaip žmogui kalas sparnai” 2009 m.
– Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis fotografui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Aš pavadinčiau tai pauzėmis, meditacijomis prie tuščio lapo. Tą pauzę nutraukia varnos kranktelėjimas, iškritusios monetos skambtelėjimas. Man, kaip nepriklausomam kūrėjui, idėjos ateina iš noro kurti. Svarbu paimti ir pakelti teptuką, fotoaparatą, plunksną, mikrofoną. Štai palieti žodį, o jis turi sinonimą, antonimą, štai palieti stygą, o su jos skambesiu dera šniokščianti upė. O įvairiausios mintys, kylančios bet kur ir bet kada – siunčiu jas sau į elektroninį paštą. Vėliau peržiūrėjęs, išgryninu geriausias idėjas. Labiausiai mane žavi idėjų paprastumas – kai „ant durniaus“ pradėtas ciklas pakeliamas iki meno.
– Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?
– 13-ojoje Kauno bienalėje „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ pamatyta Kanados menininkų Janet Cardiff ir George’o Bureso Millerio „Opera mažam kambariui“. Maža lūšna traška braška, viduje matosi prikaupta knygų, vinilinių plokštelių, kurios nematomo šeimininko keičiamos, knygų lapai šiugžda, stūgauja pro šalį važiuojantis traukinys – vaizdas ir garsas hipnotizuoja. Gyvas kūrinys iš negyvų daiktų.
Taip pat didelį įspūdį padarė M. K. Čiurlionio dailės muziejuje matyta Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko nepamename“. Buvo įstabu pamatyti, kaip visas fabrikas įgyvendina menininko idėjas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose surengta paroda „A. Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“. Atradau dar vieną nuostabų fotografą, kuris man iki šiol buvo nežinomas. A. Ingelevičiaus miestas – prieškario Kaunas su jau išnykusiais medinukais, gatvėmis, žinomais ir nežinomais veikėjais.
Prieš kelias dienas Titanike pamačiau Mykolo Saukos „Vaikų kambarį“ – neatsižiūrėjau į jo lervas, kokonus, kūdikius ir kitus sutvėrimus.
Įspūdingos parodos ir NDG – kad ir Aleksandros Kašubos, Jono Meko, Vito Luckaus, Antano Sutkaus ir kitos.
Paryžiuje visada užsuku į Džoržo Pompidu kultūros centrą.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Mano giminės šventės” 2007 m.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Tostas”, 2018 m.
– Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turite sau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtumėte sugretinti save su vienu iš jų?
– Paminėsiu neseniai perskaitytas ir įspūdį padariusias knygas.
Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“ ir „Raudonas žmogus / Juodas žmogus “. Įtraukė tamsi ir šalta Grenlandija, vaizdingi epizodai ir kalba (vertė I. Toleikytė). Storos tai knygos, bet ypu nuryjamos. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir „Petro Imperatorė“ – visos dalys. Iš poezijos – Čilės poetas Nicanor Parra „Antipoezija“ (vertė S. Bernotas), kur „tragikomiški dalykai kelia kartų šypsnį“.
Pats rašau eilėraščius, esu poezijos varžytuvių (slemo) entuziastas bei knygos „Slemas Lietuvoje” sudarytojas, uodegą įmerkęs ir į performanso žanrą. Grupėje „Vaibai ore” persipina mano tekstai su muzikinėmis improvizacijomis. „Vaibai Ore” atidaro parodas, koncertuoja festivaliuose įvairiuose Lietuvos miestuose. (Vaibai Ore „Mėlynas miškas”).
Būna, mano fotografinius ciklus irgi lydi tekstas. Pvz. „Tostas“, kur stovėdamas ant galvos pakeliu rankas ir sakau – linkiu jums to ir ano.
Taip pat paminėsiu ir anksčiau egzistavusį jungtinį/garsinį poezijos projektą „nunu“, kur kartu su Ž. Kudirka ir G. Labanauskaite sukūrėme unikalią metodiką tekstų bendram kūrimui ir atlikimui.
– Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?
– Tikrai yra daug filmų ir režisierių, kurie patinka. Bet, išgirdęs klausimą, pirmiausia prisiminiau Janą Švankmajerį – eksperimentinio, siurrealistinio kino atstovą. Jo kine rasi daug ko: ironijos, satyros, grotesko, siaubo elementų, simbolių ir metaforų, animacinio ir vaidybinio kino, režisierius naudoja įvairią techniką (filmuotas lėles, aktorius, pieštinę, molio ir įvairių objektų animaciją, koliažo techniką).
Iš filmų paminėsiu Emiro Kusturicos „Katytė juoda, katinas baltas“. Filmas, kurį žiūrėjau daug kartų. Bet pirmo įspūdžio tikrai neužmiršiu, – nevaldomas šypsnys mano veide laikėsi nuo pirmos iki paskutinės filmo minutės.
Jei apie komedijas – tai dar paminėsiu belgų komikus Fiona Gordon ir Dominique’as Abelį. Ir ypač jų filmą „Ledkalnis“ (L’iceberg).
Dar prisimenu Jim Jarmush filmą „Negyvėlį“, kurį žiūrėjau beveik vienas didelėje salėje buvusiame Helios kinoteatre. Neišdylantis iš atminties filmas, kaip ir jame skambanti Neil Young muzika.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Pilvas yra gražus” 2022 m.
– Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
– Klausau daug ir įvairios muzikos, neapsiriboju vienu stiliumi. Gyvai patinka klausyti džiazo, improvizacinės muzikos, šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių ir atlikėjų. Per Spotify šiais metais daugiausia sukau Pyrolator „Ausland“, Easter ne vieną albumą, Alinos Orlovos „Laumžirgius“, C’mon Tigre, Tirzah, Can, OOIOO (japonų grupė tokiu pavadinimu). Pagalvojus apie gyvenimo garso taką…hmmm, išrinkčiau Robert Wyatt „Dondestan“.
– Ar dažnai lankotės teatre? Galbūt, turite labiausiai patikusių spektaklių, teatro režisierių? Koks jūsų/jūsų kūrybos santykis su teatru, teatro scenografija?
– Prieš 15 ir daugiau metų buvau labai aktyvus teatro lankytojas – E. Nekrošius, O. Koršunovas, R. Tuminas, J. Vaitkus, G. Varnas. Dabar rečiau lankausi spektakliuose. Bet būna, kad jau pats atlieku tam tikrus vaidmenis įvairiuose teatro ar muzikos instaliacijose. Galiu paminėti naratoriaus vaidmenį Julijono Urbono ir Gailės Griciūtės muzikinėje instaliacijoje „Honey Moon“, kartu su „Twenty Fingers Duo“ šiuolaikinės muzikos grupe atlikome Robert Fleitz kūrinį “At Some Point“.
– Ar jautriai reaguojate į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertinate Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie jūsų kūrybos vertinimą, jums svarbiausia? Ką laikote didžiausiais autoritetais šioje srityje?
– Kritiką jaučiu per tylą. Jei padarai kažką ir nėra jokios reakcijos – tai supranti, kad gal neįtaigus tavo kūrinys, gal ne šiems laikams. Lietuva, mano nuomone, yra per maža, kad atsirastų nuo nieko nepriklausomi kritikai. Meno lauke beveik visi vienus kitus pažįsta. Kūrėjai už kritines pastabas dažnai įsižeidžia, gali paskui ir nesisveikinti. Kita vertus, lietuvišką kritiką nuginkluoja menininkų pripažinimas užsienyje.
– Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
– Manau, kažkas išeis iš mano kuriamo ciklo #PilvasYraGrazus, taip pat kiekvienas Vaibų Ore koncertas man bus įvykis, kurio lauksiu. Tikimės pasidaryti ir kokybišką įrašą.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Mano giminės šventės” 2007 m.
Darius Jurevičius. Iš serijos „Tostas”, 2018 m.
Daugiau autoriaus darbų galite pamatyti menininko el. svetainėje ir Instagram paskyroje.
