Spektaklis „Mažasis princas“. Rež. K. Siaurusaitytė | A. Gudo nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako režisierė Kotryna Siaurusaitytė.
Kotryna Siaurusaitytė | A. Gudo nuotr.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Būna skaitai kokį kūrinį, ir nežinia iš kur užklumpa noras pastatyti būtent tą medžiagą scenoje, kalbėti būtent ta tema arba papasakoti būtent tą istoriją būtent apie tą personažą. Negaliu racionalizuoti, kaip įvyksta apsisprendimas dėl kūrinio pasirinkimo arba kas paskatina mane kurti. Tai lyg savaime ateina tam tikru momentu ir pasilieka, ir kaskart vis giliau smelkiasi. Šiame etape savo kūrybą apibūdinčiau taip: kasdienybės smulkmenų stebėjimas, kaupimas ir fiksavimas – žmonių santykiai, iškylantys nerealizuoti troškimai, kompleksai, įkyrios mintys, prasmegusios atmintyje frazės, žodžiai, nuojautos – visos šios detalės, atsirandančios spektaklyje, savo ruožtu sukelia naujas asociacijų ir aliuzijų virtines, juk ir šalia esantys dalykai gali atsiskleisti nežinomais aspektais, vis kitoniškai. Mane visad žavėjo paslaptis, tad mano spektakliuose realaus gyvenimo – tik fragmentai, kurie inspiruoja, visa kita – sapno neapčiuopiamumas ir nerealumas.
Spektaklis „Apsiaustas“. Rež. K. Siaurusaitytė | A. Gudo nuotr.
– Ar savo spektakliuose cituoji kitus meno kūrinius? Jei taip – kokius ir kodėl? Kaip tai veikia tavo darbus?
– Žinoma, kad cituoju kitus meno kūrinius savo darbuose. Kiek žmogus tik savo galimybėmis pasinaudodamas galėtų kurti?.. Intertekstualumas juk praplečia akiratį, supratimo lauką, atveria naujas prasmes, užkoduotas vieno kūrinio ryšyje su kitu kūriniu ar kūriniais. Mano supratimu, kuriantys žmonės turėtų nuolat save stimuliuoti ir domėtis visais menais – skaityti knygas, žiūrėti filmus, eiti į spektaklius, klausytis muzikos, lankytis parodose, galerijose. Domėtis tiek tuo, kas vyksta kultūriniame lauke šiandien, tiek tuo, kas jau vyko praeityje. Taip vis kaupiasi ir kaupiasi bagažas, kuriame laikoma informacija – vaizdiniai, tekstų nuotrupos, garsai, spalvos, faktūros – nežinia kada kokiam kūrybiniam procesui netikėtai gali praversti ateityje. Neretai net negaliu prisiminti ir įvardyti, koks tiksliai kūrinys ar menininkas pasąmoningai inspiravo vieną ar kitą mintį, kurių vedama sukuriu savo autonomiškus vaizdinius spektakliuose.
– Koks tavo santykis su aktoriais? Kaip juos renkiesi? Kokiais principais vadovaujiesi su jais dirbdama?
– Režisierius ir aktorius – lygiaverčiai kūrėjai, tad jų ir santykis, mano manymu, turėtų būti – bendradarbiavimas ir abipusė pagarba. Myliu aktorius, žaviuosi jais ir jų profesija. Dažniausiai renkuosi aktorius pagal tai, kokie žmonės jie yra. Profesionalumas – gerai, bet juk per visą kūrybinį procesą režisierius ir aktorius praleidžia nemažai laiko kartu, tad, jei labai skirsis jų meninis matymas, supratimas apie elementarius žmogiškus dalykus, vienas liks nuskriaustas ir dirbdamas nesijaus gerai. Visada smagu atsirinkti ir dirbti su tais žmonėmis, kuriais pasitiki ir kurie tavimi tiki. Labai vertinu procesą – kelią iki spektaklio sukūrimo ir išleidimo – jis man pats svarbiausias ir įdomiausias, jį lydi nuolatiniai ieškojimai, improvizacijos, dažni nusivylimai ir pakylėjantys, nors ir reti, atradimai. Tai kiek primena laboratoriją, kurioje kūrėjai kelia klausimus ir ieško atsakymų, bando pažinti, nagrinėti ar bent kiek materializuoti tai, kas neapčiuopiama – žmogaus sielą.
Spektaklis „Mažasis princas“. Rež. K. Siaurusaitytė | A. Gudo nuotr.
– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su literatūra? Galbūt turi tau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtum sugretinti save su vienu iš jų?
– Gabriel García Márquez ,,Šimtas metų vienatvės“, ,,Apie meilę ir kitus demonus“, László Krasznahorkai ,,Satantango“, Nikolajus Gogolis ,,Mirusios sielos“ – tai rašytojai ir jų kūriniai, kurie neabejotinai padarė didžiausią įspūdį ir leido suprasti, kas yra gera ir turtinga literatūra. Skaitydama knygas, galiu klajoti po įvairias šalis, susipažinti su įvairiais ir įdomiais personažais, nardyti svetimose kultūrose, atitrūkti nuo kasdienybės ir persikelti į kito asmens vaizduotės pasaulį. Tai praplečia proto ir fantazijos ribas. Viena man įsimintiniausių ir gražiausių minčių iš puikaus rašytojo Nikolajaus Gogolio apysakos ,,Apsiaustas“: ,,Akakijus Akakijevičius žiūrėjo į visa tai kaip į naujieną. Akakijus palingavo galvą ir nusišypsojo. Kodėl jis nusišypsojo? Ar todėl, kad pamatė visiškai nežinomą jam dalyką, kurį vis dėlto kiekvienas šiek tiek nujaučia, ar todėl, kad jis, panašiai kaip ir daugelis kitų, pagalvojo: ,,Na, jau…“ O gal nė šitaip jis nepagalvojo – negalima gi įlįsti į žmogaus sielą ir sužinoti visa, ką tik jis begalvotų.“
Spektaklis „Pašnekesiai mėnesėtą naktį“. Rež. K. Siaurusaitytė | T. Povilonio nuotr.
– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
– Turiu įkyrių minčių, kurias greitu metu norėčiau įgyvendinti teatre, turiu svajonių, kurios susijusios su kitomis mane labai dominančiomis meno šakomis. Didžiausia mano siekiamybė – niekada nenustoti klausti ir ieškoti, toliau fiksuoti kasdienybę, stebėti šalia vykstančius reiškinius ir juose atrasti tai, kas neįprasta, keista, netikėta, tai, kas yra už žmogaus realaus gyvenimo – buities – ribų.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
