Nors Vilniuje gimiau, to laiko, žinoma, neatsimenu – netrukus išsikraustėme į Druskininkus, o paskui į Mažeikius. Pirmais kartais ilgesniam laikui Vilniuje lankydavausi su klase. Važiuodavome į ekskursijas, kurios dažniausiai baigdavosi „Akropolyje“. Norėdavome ten pasivaikščioti, ko nors nusipirkti prieš ilgą, apie 4–5-ias valandas trunkančią kelionę atgal į Mažeikius. Iš tų laikų man įsiminė „Akropolis“, Katedra ir „Stebuklo“ plytelė netoliese. Pramogų meka ir maldos namai atrodė panašūs ir savo dydžiu, ir didingumu.
Tiek vienas, tiek kitas objektas žavėjo. Įsivaizdavau, kad Vilnius maždaug toks ir yra – nuo Katedros iki „Akropolio“.
Sulaukusi devyniolikos atsikrausčiau čia studijuoti. Supratau, kad šiuos objektus iš tikrųjų skiria nemenkas atstumas, o toje atkarpoje telpa ne vienas rajonas. Iš pradžių jaučiausi pasimetusi ir vieniša, Vilnius rodėsi nesuvokiamas, neaprėpiamas, chaotiškas. Nemažai laiko praleisdavau kine, nes studijavau kino dramaturgiją. Kino teatrai, ypač iki šiol mėgstamiausia „Skalvija“, buvo tapę priedanga. Režisierius Andrius Žalakevičius yra pasakęs, kad žmonės į kino teatrus užsuka pasislėpti nuo lietaus. O man nedidelė pritemdyta salė buvo priedanga ne tik nuo lietaus, bet ir nuo miesto svorio. Tačiau netrukus supratau, kad Vilnių galima apeiti, apvažiuoti, nors iki šiol dar yra gatvių, kuriose pasiklystu, vis dar reikia žemėlapio.
Iš pažinties su Vilniumi įsiminė kvapai po vasarinio lietaus. Kai gatvių tarša, įkaitęs asfaltas, akmeninės gatvės pakvimpa – tarsi nuo jų kiltų paslėpto, požeminio pasaulio karštis, sumišęs su lietumi, benzinu, dulkėmis ir liepžiedžiais.
Kartais ir dabar Vilnius atrodo toks mistiškas, tarsi savo požemiuose slėptų kažin kokią paslaptį, kuri ne visiems atsiveria. Toks Vilnius man labiausiai patinka. Arba ištuštėjęs vasaromis – tada jis veriasi dar kitaip.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2021
Esi parašiusi tekstą gyvenimą Karoliniškėse. Kuo tau šis mikrorajonas ypatingas?
Rašydama tą tekstą, pirmiausia prisiminiau balkoną, gyvenau gal septintame aukšte, iš kurio atsiverdavo visa miškinga Karoliniškių erdvė. Atsikrausčiau ten po nelaimingai pasibaigusios meilės. Rajonas nutolęs nuo centro, tačiau buvo pigi nuoma. Mane labai žavėjo vieno draugo pasakojimai apie Karoliniškes – kad ten iki šiol yra išlikusių šimtamečių sodų, kuriuose auga senos laukinės obelys. Kažkas archajiško. O visai čia pat – plačios gatvės, judrus eismas, didžiuliai Spaudos rūmai. Aš tų obuolių taip ir neparagavau, nes kiek teko ten lankytis, jie nebūdavo prisirpę arba jau būdavo supuvę. Bet įsivaizduodavau, kad tas skonis turėtų susidėti iš Sausio 13-osios kraujo, iš metalo, betono ir benzino. Beveik sakralu. Kitas Karoliniškėse žavėjęs dalykas buvo daugiaaukščiai pastatai su balkono plytelėmis, inkrustuotomis mažyčiais įvairių spalvų kvadratais. Gal čia Karoliniškių legenda, gal mitologija: teko girdėti, kad, kai daugiabučiai buvo statomi, o balkonai – klojami tomis plytelėmis, kai kurie jas išlupdavo. Kitaip tariant, vogdavo ir pardavinėdavo. Brangiausi plytelių kvadratai buvo juodos spalvos. Eidavau ieškoti juodų balkonų, tačiau neradau. O gal spalva jau buvo spėjusi išblukti, nes kai kurie labiau priminė tamsiai violetinius nei juodus. Šalia mano namų buvo ir Pasakų parkas – pavadinimas skambėjo paradoksaliai, nes ši vieta pagarsėjusi prievartavimais.
Kur dar teko apie gyventi?
Iš pradžių gyvenau pas krikštamotę Šeškinėje. Tada išsikrausčiau į LMTA bendrabutį netoli Kalvarijų turgaus. Iš ten krausčiausi į Savanorių prospektą. Tuomet – prie Petro ir Povilo bažnyčios, Antakalnyje. Iš ten – į Žirmūnus. Tada į Šiaurės miestelį. Tada vėl į Žirmūnus. Iš Žirmūnų į Visorius. Iš Visorių į Karoliniškes. Tada vėl į Savanorius. Tada krausčiausi atgal į Žirmūnus. Paskui į baraką, prie „Ozo“, ten buvo blusų. Po to buvo Lukiškės, Vašingtono skveras. Paskui Londonas. Tada Kaišiadorys. Ir galų gale vėl atsidūriau Žirmūnuose. O dabar svajoju apie Naująją Vilnią.
Žvelgiant retrospektyviai, kokį miesto pjūvį pamatei?
Vilnius kaip korys, sulipęs iš mažyčių rajonų – tarkime, iš Šnipiškių staiga pereini į Žirmūnus ir net nežinai tikslios ribos. Toks lipnus, sultingas korys.
Ar Vilnius – tavo miestas?
Neretai jis mane nustelbia, užgožia. Tada nebegirdžiu savęs – čia vyksta daug renginių, gyvena draugai, kasdien daug triukšmo. Kartais tai labai išvargina, o kartais pamaitina. Priklauso nuo mano vidinės būsenos. Nemanau, kad Vilnius yra prisijaukinamas. Tai jis tave turi prisijaukinti. Be to, žmogus yra labai susijęs su miesto ritmu. Gyvenant Kaišiadoryse, jie mane dažnai migdė. Vilnius įkvepia daugiau judėti. Ritmas, netgi miesto garsinė aplinka, diktuoja ir tam tikrą vidinį ritmą. Dabar gyvename Žirmūnuose, šalia namo yra keturių eismo juostų gatvė, ūžia. Ir kartais, kai negaliu užmigti, arba tas ūžesys stipresnis, įsivaizduoju, kad girdžiu elektroninę jūrą. Tada užmiegu. Įdomu – miestas savo tempu tarsi neleidžia snūduriuoti, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Būna dienų, kai galvoju, kad Vilnius yra akvariumas, o aš – žuvis ar kerpė. Įsilieju į ekosistemą. Tačiau dažniausiai vis tiek vis strateguoju ir rezgu planus, kur iš jo paspruksiu. O išvykusi ir vėl pasiilgstu, todėl visada žinau, kad grįšiu.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
O kas Vilniuje tave atstumia, verčia sprukti?
Vilniuje trūksta ramybės. Taip pat erzina čia įkyriai kuriamas jaukaus, estetiškai patrauklaus, europietiško miesto įvaizdis. Šitas dalykas man labai nepatinka. Vis mažiau „nesuplanuotų“ erdvių, gatvių, skverų. „Nepatogioje“ vietoje eismo, parduotuvių ar nesibaigiančių kontorų atžvilgiu išaugusių medžių. Vilniuje pasigendu miškų, kurie
nuo centrinės miesto dalies nebūtų nutolę dešimtimis kilometrų. Praėjusią vasarą rytais išsimaudyti Balžio ežere arba pauogauti Turniškių miške važiuodavau autobusu. Kelionė pirmyn – beveik valanda, tiek pat reikia grįžti. O kur dar pats plaukiojimas, pasivaikščiojimas ar uogavimas. Nespėjai kilometro nuplaukti, litro uogų pririnkti, bet reikia skubėti namo, kibti į darbus. Tarsi Vilnius, virtęs nuolat įkandin šnopuojančiu gyvuliu, ir į mišką nekviestas būtų iš paskos atlėkęs. Tokios sostinės nemėgstu. Jei nori daugiau miško ar vandens, vadinasi, turi norėti ir vairuotojo pažymėjimo, automobilio, didesnio atlyginimo ir dar daugiau darbo. Tik kada tuomet liks laiko uogauti? Centre įkurtas Bernardinų sodas man nėra gamta.
Koks Vilnius būtų žmogus?
Vilnius būtų tave stipriai traukiantis vyras. Erotiškas, viliojantis, šiek tiek pavydus. Geras šokėjas, stilingai apsirengęs. Galbūt toks, kuris lankosi barzdaskučių salonuose, cigaretes laiko pasidabruotame portsigare, kvepinasi gerais kvepalais ir eina į daugybę pasimatymų. Vilnius būtų pataikaujantis, tačiau vien dėl savo paties ego. Vienu atveju ateitų apsivilkęs odiniu švarku, avėtų kerzus ir dėvėtų klasikinius mėlynus džinsus. Pakviestų į kokybiško roko koncertą. O kitu atveju į pasimatymą važiuotų naujausiu BMW. Išliptų galantiškai apsirėdęs – su brangiu kostiumu ir dar brangesniais baltais dantimis. Tiesa, toks turbūt net nesivargintų lipti iš mašinos: lauktų, kol atsidarysi dureles ir atsisėsi šalia. Vilnius yra veidmainiškas ir prisitaikėliškas. Charizmatiškas narcizas ir chameleonas.
Kiek tau svarbu savo tekstuose atspindėti miestą ar jį kurti?
Dažniausiai iš miesto pasisemiu tam tikrų charakterio bruožų, detalių ir simbolių, o tada stengiuosi juos padidinti ir susintetinti. Patinka aprašinėti mažas, smulkias detales. Tarkime, aprašyčiau jau minėtą „Stebuklo“ prie Katedros plytelę ir paversčiau ją universalia figūra, kuri būtų atpažįstama daugumai, tačiau galiausiai nenurodyčiau, koks tai objektas ar kokios jo koordinatės. Mieste gyvena ir tam tikri personažai, nusėdantys tekstuose. Kita vertus, pastebiu, kad kuo labiau esu įsitraukusi į Vilniaus gyvenimą, tuo labiau rašant norisi kurti alternatyvią erdvę. Tarsi taip galėčiau paneigti savo buvimą čia. Rašydama vieną apsakymą, niekaip negalėjau jo užbaigti, kažko vis trūko. Pasitaikė labai lietingas rytas. Jau buvo prisnigę, o sniegas lyjant tirpo ir maišėsi su purvu. Tą rytą dar prieš švintant, apie septintą, nusprendžiau pabėgioti. Bėgau nuo Žirmūnų, apsukau ratą aplink Kalvarijų turgų, mačiau, kaip renkasi prekeiviai, ant kartono dėlioja sendaikčius, kaip ant tų daiktų lyja. Tik pasideda, ir viskas sušlampa, prekeiviai sendaikčius bando apsaugoti plastikinėmis plėvelėmis. O aš bėgu. Tada apėmė visuotinis tirpimo jausmas, tarsi tavimi srūtų visas tas rajonas – su turgumi, su kiaurais lietvamzdžiais, nusitrynusiomis, ištrupėjusiomis plytelėmis. Labai stiprus jausmas. Būtent to man ir reikėjo. Prisigėrusi šio įspūdžio, galėjau jį aprašyti ir užbaigti tekstą.
Neretai rašau apie žmones, esančius užribyje ir nesiekiančius būti centre. Man jie kur kas įdomesni. Todėl ir atokesni Vilniaus rajonai man atrodo charizmatiškesni negu nušlifuota Vokiečių gatvė, sterilios erdvės arba atnaujintas Reformatų skveras. Galbūt kam nors jie yra kažkuo estetiški, vis tiek žmonės juos planavo. Turbūt galvojo, kad būtų patogu. Bet manęs tokios erdvės netraukia. Netraukia ir blizgios vitrinos be menkiausio purvo, nuosėdos, žymės, nes nekursto vaizduotės. Galų gale, man apskritai įdomiausia visai ne patogios ar „gerai suplanuotos“ gatvės, bet siauri ir painoki labirintai. Pasiklysti taip pat smagu.
Švaroje nėra istorijų, atminties?
Labai ryškiai prisimenu pirmuosius pasivaikščiojimus Vokiečių gatve. Tada jausdavau didžiulę gėdą – juk ten įsikūrusios pačios brangiausios parduotuvės. Visa ta gatvė man atrodė kaip ryškiai apšviesta scena, kurioje matyti kiekviena tavo raukšlelė, kiekvienas spuogelis ar purvo dėmė ant palto. Matydavau savo atvaizdą vitrinose, ir atrodžiau sau nepakankama, neatitinkanti Vilniaus „Euroremonto“ standarto. Tarsi būčiau tamsus, neturintis teisės čia vaikščioti miesto antikūnas. Arba kokia nors neteisėtai pastatyta skulptūra, kurią reikia nedelsiant nugriauti, kad turtingiems turistams nedarytų gėdos. Pirmaisiais metais studijavau ir nedirbau, todėl tėvai atsiųsdavo pinigų. Buvau žiauriai naivi ir įsivaizdavau, kad beveik visi vilniečiai rengiasi tik naujais drabužiais. Todėl nemažai pinigų išleisdavau rūbams, absurdiškam „miestietės“ įvaizdžio kūrimui, ir sėdėdavau nevalgiusi.
Po kurio laiko, bendraudama su žmonėmis, supratau, kad jie lygiai tokie pat. Apsipirkinėja sau „Humanose“, ir visiškai nesigėdija. Anksčiau padėvėtų drabužių parduotuvėse man būdavo baisiai nejauku, baisu sutikti kokį pažįstamą. Turbūt nenorėjau būti demaskuota, kad „aha, ir tu čia drapanų ieškai“. Dabar, žinoma, juokinga, tačiau sterilios erdvės iki šiol kelia nerimą. Jaučiu, kad taip išryškėja mano netobulumai. Būdama „trūkumų turinčiose“ erdvėse, galiu tarsi perskaityti jose įrašytas istorijas, o tai leidžia labiau priimti save. Tarkime, prie Vokiečių gatvės yra kelios gatvelės, keli duobėti jų išsišakojimai. Ir jau minėta „Humana“ Trakų gatvėje. Ten nuklydęs supranti, kad kaip kokia gatvė ne tik gali būti, bet ir esi randuotas, pažymėtas vidiniais ar išoriniais įtrūkiais.
Vėliau viena kursiokė parodė Užupį su „Galera“, šalia gyvenančiais žmonėmis. Kas, kad trūksta danties, jei puikiausiai groji gitara ir tapai, o kambariu dalijiesi su varnu ar prijaukintu balandžiu!
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Kalbi apie gėdos jausmą. Man anksčiau keliaujant būdavo gėda pasakyti, kad esu iš Vilniaus, nes daug kas nežinodavo, kur jis yra, ar apskritai nežinodavo Lietuvos. Apie tai ironizuoja ir reklaminiai Vilniaus šūkiai „Vilnius the G Spot of Europe“ arba „Vilnius: Amazing Wherever You Think It Is“. Kodėl mes gėdijamės?
Po trylikos Vilniuje praleistų metų manau, kad gėda, kaip ir nepagrįstas kaltės jausmas ar žema savivertė, yra labai žalinga. Ypač tokiai mažai valstybei kaip Lietuva. Prieš keletą metų buvo atliktas Lietuvos žinomumo ir reputacijos užsienio šalyse ir šalies gyventojų Lietuvos vertinimo tyrimas. Paaiškėjo, kad lietuviai daugelyje įvaizdžio lygmenų savo šalį vertina gerai ir daug kuo didžiuojasi, bet bijo Lietuvą girti. Anot užsienio ekspertų, mums reikėtų atsikratyti kuklumo, labiau didžiuotis savo šalimi ir aktyviau ją reklamuoti. Turbūt reklamos ekspertai rekomendacijas išgirdo ir pasistengė. Tačiau didelė tyrime dalyvavusių Lietuvos gyventojų dalis asociatyvius šalies tapatybės elementus iki šiol sieja su medinėmis gryčiomis, sunkiomis ąžuolinėmis durimis, linu, gintaru ir arkliais. Turbūt tokios tyrimo detalės gana iškalbingos – juk kaip save matome, taip ir prisistatome. Tada tikrai amazing.
Kaip įsivaizduoji ateities Vilnių?
Negaliu matyti Vilniaus vizijos, nes net neįsivaizduoju, koks jis dabar, – viskas taip greitai keičiasi, auga nauji pastatai. Nespėjai prisijaukinti vieno objekto, o šalia jau kitas. Net nesupranti, koks Vilniaus veidas iš tikrųjų formuojamas. Vienaip ar kitaip, norėčiau, kad čia išliktų ir Karoliniškių obelys, ir tos juodos, nors ir išblukusios, balkonų plytelės. Taip pat tikiu, kad yra kažkas, kas susideda ne vien iš plytų, cemento ir kelių svarbių žmonių sprendimų. Vilnius turi savo požemius, kurie vasaromis apie save primena kvapais – karščio, lietaus, nuo žiedų ir automobilių tepalų lipnaus asfalto. Tikiu, kad tikroji, galbūt net mums patiems sunkiai įvardijama, tik ore tvyranti miesto esencija vis tiek kažkaip prasiveržtų, net jeigu išorinis Vilniaus fasadas būtų neatpažįstamai pasikeitęs.
O kaip šiandien matai Katedrą ir „Akropolį“?
Panašiai. Į „Akropolį“ vis rečiau, bet tenka nuvykti. O kartais keliauju ten norėdama numalšinti nerimą. Prekybos centrai sukuria dirbtinio, bet vis tik pozityvumo bangą. Trumpam pasijauti galintis daugiau turėti arba bent pasvajoti, ko norėtum, jei galėtum sau daugiau leisti. „Akropolis“ yra tinkama vieta užmarščiai. Tačiau šiandien dažniau užsuku į Katedrą. Efektas šiek tiek panašus – ir čia užsimirštu ir numalšinu nerimą. Skirtumas tas, kad Katedroje susitinki su savimi. Mėgstu uždegti žvakučių ir pasimelsti. Nuskambės paradoksaliai, o gal net šventvagiškai, tačiau manau, kad žmonės tiek „Akropolyje“, tiek Katedroje bando save išgirsti arba labiau su savimi susisieti. Tačiau „Akropolyje“ labiau galvoji apie savo išorę ir ieškai drabužių, kosmetikos ar daiktų – kažko, kas tau tiktų. Katedroje mąstai apie vidinius procesus. Tačiau ir čia ieškai sau skirto atsakymo, kurį paskui galėtum apsivilkti kaip rūbą. Katedroje labiau pasitiki ir žinai, kad tikrai yra kažkas daug didesnio už tave. Čia nieko neturi pirkti. Nebent žvakučių, kurios žėrėdamos taip pat šiek tiek primena neonines lemputes parduotuvių vitrinose.
